Trokšdamas gyventi savaip - t. y. vadovaudamasis tuo, ką jis manė esant teisinga - žmogus nusprendė nepaklusti Dievui.

Žmogaus pasirinkimas baigėsi Nuopuoliu (jis krito į nuodėmę). Paprastais žodžiais tariant, nuodėmė - tai tiesiog neklusnumas Dievui. Jis yra Kūrėjas, todėl derėtų Jam paklusti. Dar daugiau - Dievas pats nubrėžia standartus to, kas yra teisinga. Nuodėmė žmogų dvasiškai atskiria nuo Dievo ir sukelia fizinę mirtį. Tas atskyrimas turėjo įvykti dėl to, kad Dievas yra tobulas ir tyras. Jo tyrumas negali egzistuoti greta nuodėmingumo, o Jo teisingumas reikalauja, kad jis neišvengtų bausmės.

Nuodėmės pasekmės atsiliepė ir natūraliajam pasauliui - jis buvo prakeiktas, jame taip pat įsiviešpatavo mirtis. Dirva tapo ne tokia derlinga, o maisto mažėjo. Žmogui teko sunkiau dirbti, o derliaus jis nuimdavo žymiai mažiau. Akivaizdu, kad nuodėmės pasekmės atsiliepė taip pat ir žmonių santykiams: žemėje pradėjo reikštis žiaurumas, prasidėjo žmogžudystės, atsirado gašlumas, suiro harmonija šeimyniniuose santykiuose.

Žmonija ir toliau nesiliauja nuodėmiavusi - ji ir toliau išlieka sukilusi prieš Dievą, savo Kūrėja. Štai kodėl šiandienos pasaulyje tiek daug kančios. Žmogus turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad suardė Dievo kūrinijos tobulumą.

Dėl savo nuodėmingumo žmogus negali pažinti ir patirti Dievo meilės ir bendravimo su Juo - kad ir kaip besistengtų ieškoti Dievo (ar darydamas gerus darbus, ar atlikinėdamas religinius ritualus, ar pasinerdamas į įvairias filosofijas), visos pastangos atrodo bergždžios. "nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Romiečiams 3, 23).