LT   EN   RU  
2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Religija ir tikėjimai
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2004-12-04
Didžioji praraja
Prieš kurį laiką buvau pakviestas paskaityti 20 minučių pranešimą apie tris didžiausius kultūrinius iššūkius XXI amžiaus Bažnyčiai. Tai bent tema! Reikalą dar labiau apsunkino tai, kad kalbėti buvau kviečiamas vieno svarbaus Amerikos universiteto tarybai. Kokius gi čia tuos iššūkius parinkus? Betgi ar svarbu, ką pasirinksiu, juk vis vien genialieji mokslininkai prieštaraus, o aš mirsiu iš baimės ir nenumaldomo jaudulio. Pagalvojau, taip pat kaip regbio varžybose, kai į rankas gauni kamuolį, o prieš akis staiga išdygsta trys Godzilos dydžio priešininkai, pasirengę tave išnarstyti po kaulelį...

Bet jei jau būti narstomam, tai geriau savo kieme. Todėl vietoj trijų analizei pasirinkau tik vieną iššūkį. Tad apie jį ir pašnekėkime. Prieš tai keletas klausimų apmąstymui.

1. Kodėl smarkiai paplitęs štai toks reiškinys: 45 minutes per savaitę dėstau sekmadieninėje mokykloje. Aš traukiu į mūšį, o visa bendruomenė už mane meldžiasi. Bet aš dėstau ir 45 valandas per savaitę mokykloje, tačiau tada už mane nesimeldžia niekas?

2. Kodėl daugybė krikščioniško darbo vadovų ir beveik visa krikščioniška spauda pareiškė savo nuomonę apie "Harį Poterį", tačiau visiškai ignoruoja vyresniųjų klasių moksleivių mokyklinės programos literatūros kūrinių bei kitų vadovėlių turinį?

3. Kodėl daugiau negu pusė evangelikalų niekada negirdėjo pamokslo apie darbą?

4. Kodėl šis vieno buvusio studentų misijos vadovo teiginys yra teisingas: užeik kada nors į kokią nors Didžiosios Britanijos krikščionių studentų grupę. Aš galiu tau beveik garantuoti, kad nerasi nė vieno studento, kuris apie savo studijų dalyką galėtų pakalbėti per Biblijos prizmę?

5. Kodėl pedagoginiai standartai darbe su bendruomenių vaikais žemesni negu bendrojo lavinimo mokyklose?

Atsakymas į visus šiuos klausimus yra DPP sindromas. Jis, mano manymu, ir yra pats didžiausias kultūrinis iššūkis šiandieninei Bažnyčiai. Šis sindromas apima visą Bažnyčią, kiekvieną jos narį, ir kiekvienas tampa jo nešėju. Aš irgi nuo jo neišsisukau. Kenčiu ir dabar, kenčiu nuolat.

DPP yra dvasios ir pasaulio praraja (sacred-secular divide). Jos esmę sudaro tikėjimas, kad kai kurios mūsų gyvenimo sritys (darbas, mokykla, laisvalaikis) Dievui nėra svarbios; visos tos, kurios susijusios su malda, bažnyčia, dvasine veikla, tarnystėmis – šios esančios svarbios.

Būtent dėl dvasios ir pasaulio prarajos dauguma evangelikalų niekad nėra girdėję pamokslo apie darbą. Būtent dėl šios prarajos dauguma visų bažnyčių krikščionių jaučia, kad nei mokymas, nei pamokslai, nei maldos, nei šlovinimas, nei namų rateliai jiems nesuteikia pakankamai paramos kasdieninėje profesinėje veikloje. Per mažai paramos tam gyvenimo būdui, kurio žmogus laikosi 60–70 proc. budraus savo gyvenimo laiko. Darbas laikomas sekuliaraus pasaulio dalimi, todėl nelabai svarbiu Dievo plane šios žemės žmonijai. Visi įsitikinę: tikrai "svarbus darbas" vyksta tik Bažnyčiose ir misijose.

Dėl dvasios ir pasaulio prarajos beveik nerasi nei vaiko, nei suaugusio, nei jaunimo mokytojo, kuris sugebėtų paaiškinti, kaip matematika susijusi su Biblija. Nors kiekvienas šios šalies vaikas mažiausiai 11 metų kasdien bent po valandą susiduria su matematika!

Argi matematika mums nieko nepasako apie Dievo racionalumą, nieko nebyloja apie Dievą, kuriam svarbu tiesa ir tikslumas? Juk negalime galvoti, kad matematinis lygybės ženklas yra ne loginio ryšio ženklas, o burtininkų triukas. Šiandien madingas absoliučią tiesą neigiantis reliatyvizmas. Kaip manote, ką reliatyvistas pasakytų apie matematiką? Jis pasakytų: "Jeigu tu manai, kad 2+2=4, tai čia tavo nuomonė. Gali manyti taip ir toliau, jeigu tau patinka. Tačiau aš taip nemanau. Aš manau, kad suma yra 4,175".

Argi matematika mums nesuteikia galimybės žvilgtelti į begalybės ir netgi Trejybės teorijas? Taip, Trejybės nepaaiškinsi sudėtimi 1+1+1=3. Bet pabandykime imti daugybą 1x1x1=1 ir pajusime, kad įmanoma suvokti Trejybės asmenų tarpusavio ryšį.

Britanijoje mažai mokinių ir mokytojų, krikščioniškai mąstančių ne tik apie matematiką, bet ir apie istoriją, geografiją bei visas kitas disciplinas. Pažiūrėkime į jaunimo grupių vadovų dažniausiai puikiai atliekamą kultūrinį darbą: jie nevengia žiūrėti ir analizuoti filmų, tyrinėti reklamos, leidsti įvairios muzikos ir t. t. Tai labai teigiamas dalykas, tačiau jis liudija apie didelį susikoncentravimą į veiklos pramoginį aspektą. Dėl to visi krikščioniško jaunimo darbo vadovai taip intensyviai išsianalizavę "Harį Poterį". Žinoma, visiškai nieko bloga, netgi gerai išsiaiškinti, ar tos knygos tinkamos mūsų vaikams, ar ne. Tačiau kodėl nė vienas krikščionis neanalizuoja literatūros, kuri skaitoma gimnazijose? Kokios vertybės ten skleidžiamos? Taip, mokyklinė literatūra ne ta lektūra, kuri godžiai ryjama po antklode, pasišviečiant žibintuvėliu. Tai tekstai, kuriuos reikia analizuoti, apie kuriuos reikia rašyti rašinius ir juose tuos tekstus cituoti. Ar turi mūsų vaikai krikščionišką nuomonę apie D. H. Lawrenco požiūrį į laisvą meilę? Ar jie žino, kaip traktuoti S. Becketto ateizmą? Arba Camus pesimistinį humanizmą ir egzistencializmą?

Tiesa, yra krikščioniškų organizacijų, kurios mus ragina būtent tai ir daryti. Tačiau rinkoje nėra nė vienos knygos (tai mūsų darbuotojų gerai patikrinta!), kuri paaiškintų jaunimo grupių vadovams, kaip elgtis su šalies mokymo programomis.

Taigi jau nuo pat mažumės mes pradedame mokyti savo vaikus, kad tai, ką jie veikia tarp 9 ir 17 valandos nuo pirmadienio iki penktadienio, Dievui nėra labai svarbu. Taip pat mes pratiname, kad Dievui nelabai svarbus ir jų mąstymas. Vienos evangelistinės organizacijos vadovas yra gerai pasakęs: "Mes paaugliams švelniai ir jausmingai pasakojame apie draugiškąjį Jėzų, o tuo tarpu pasaulyje jie studijuoja branduolinę fiziką". Tai vis tas DPP sindromas – mes keliame per žemus pedagoginius standartus Bažnyčiai, su paaugliais ir jaunimu elgiamės kaip su vaikais ir mokome juos, kad mąstymas svarbus pasaulyje, bet ne Bažnyčioje. Tai DPP sindromas, kad mes Bažnyčioje kuriame švelnią, malonią pramoginę atmosferą. Tik kodėl ne atmosferą, kupiną veiklumo, šlovinimo ir noro mokytis?..

Dvasios ir pasaulio prarajos sindromas veda prie įsitikinimo, kad tikrai šventi žmonės tampa misionieriais, vidutiniškai šventi – pastoriais, o Dievui nelabai naudingi eina į profesinę veiklą. Štai kokia nesąmonė!

Dvasios ir pasaulio prarajos sindromas veda į tai, kad namų rateliuose meldžiamasi tik už misionierių reikmes ir nereikmes, ir prie Dievo sosto rikiuojami visų galinčių atsiversti vardai. Tačiau nė vienas niekada nėra girdėjęs vienas kito firmų bosų pavardžių, todėl, žinoma, nė vienam į galvą ir nešauna už bosus pasimelsti.

Prieš kurį laiką teko patyrinėti pamokslus. Pasidomėjau, ką apie juos galvoja įvairių bendruomenių žmonės. Įdomu tai, kad iki manęs tokio tyrimo dar niekas niekada nebuvo skelbęs. Mano tyrimo rezultatai nebuvo džiuginantys: 47 proc. evangelikalų pareiškė, kad sekmadieniniai pamokslai jų kasdieniam gyvenimui neduoda jokios naudos. Taip pat paaiškėjo, kad apskritai pamokslai ir mokymas daug mažiau naudingesni toms sferoms, kurios susijusios su buitimi ir darbu, negu toms, kurios susijusios su bendruomenės ir asmeniniu dvasiniu gyvenimu. Kitaip tariant, pamokslai ir mokymas mažiausiai reikšmingi ten, kur mes praleidžiame daugiausiai savo laiko.

Kaip gali būti, kad Šventojo Rašto tauta, dangaus ir žemės Dievo tauta blogiausiai pasirengusi krikščioniškai gyventi tose sferose, kuriose praleidžia daugiausiai laiko?..

Sociologinių tyrimų atlikta kiek tik nori. Mes puikiausiai žinome, kad mūsų bendruomenės labiau susiskaidžiusios; kad mes mažiau bendraujame vieni su kitais; kad dirbame per toli nuo savo gyvenamųjų vietų; kad dauguma žmonių nepažįsta savo kaimynų; kad ir mes patys save mažiau pažįstame. Reiktų pridurti, kad mus žymiai per mažai pažįsta ir pastoriai. Mūsų kasdienio gyvenimo struktūra tampa vis sudėtingesnė, sunkiau suprantama, pastoriams beveik ir apskritai nepažįstama, todėl jiems darosi vis sudėtingiau savo pamoksluose liesti konkrečias mūsų gyvenimo realijas ir problemas.

Tačiau neverskime visos kaltės šiuolaikinio gyvenimo kaitai. Pasižiūrėkime, ar mūsų teologija yra pakankamai tvirta ir gyvybinga, kad tinkamai sureaguotų į naujas madas ir naujus vėjus? Labai gaila, tačiau Bažnyčia iki šios dienos tamposi graikiškos pasaulėžiūros įtakos paveldą. Graikai nelaikė materialaus pasaulio vertingu, nes vertingas buvo tik dvasinis. Palyginus su šiuo, darbas, verslas, turto kaupimas, valgymas, seksualumas ir t. t. tebuvo nereikšmingi gyvenimo dalykai. Šitoks požiūris yra iš esmės priešingas bibliniam, kadangi pagal jį materialus pasaulis sukurtas Dievo, todėl laikytinas vertingu; žmogaus kūnas sukurtas Dievo, todėl geras ir reikšmingas; gebėjimas gaminti maistą laikytinas Dievo dovana, taigi geru ir gerbtinu dalyku. Be to, Biblija primena, kad ir Jėzus turėjo kūną, bei pažada, kad mes kūną turėsime ir amžinybėje, naujoje žemėje ir naujame danguje. Šventumas nėra kažkas ypatingai dvasiško ar tik anapusinio. Šventumas pasireiškia teisingais, nesuklastotais matavimo įrankiais prekyboje (Įst 25, 13), protingomis atsargumo priemonėmis statant namus (Įst 22, 8), laiku sumokėtu atlyginimu vargšui (Įst 24, 14), – tuo, kad mes viską darome Dievo garbei (Įst 32, 3).

Jei mes viso šito nežinome ir pagal tai negyvename, tai kaltas čia DPP –dvasios ir pasaulio prarajos sindromas. Tai galioja ne tik kiekvienam iš mūsų, bet ir visai Didžiosios Britanijos teologinių studijų sistemai. Nes teologijos dėstytojai dėsto tik tai, ko patys yra išmokę ir ką patys žino. Žinoma, jokiu būdu nenoriu menkinti krikščioniškų kolegijų ir Biblijos mokyklų nuopelnų. Tačiau pastarąjį šimtmetį dauguma jose išlavintų krikščionių bendruomenių vadovų, deja, yra užkrėsti DPP sindromu. Nė vienam iš jų niekas niekada nėra pristatęs pastoracinės veiklos modelio, aiškiai orientuoto į pagalbą dirbantiems profesinės veiklos sferoje, mokiniams, lankantiems bendrojo lavinimo mokyklas; modelio, pagal kurį žmones būtų galima rengti tarnauti savo veiklos vietose.

Štai dėl ko DPP sindromas yra pats didžiausias iššūkis šių dienų Bažnyčiai. Sindromas mus apakina, neleidžia pamatyti, giliau įsižiūrėti į visas mūsų gyvenimo sferas. Neleidžia į kolegas žiūrėti taip, kaip į juos žiūri Dievas. Neleidžia mums pastebėti, kad tikintis vadybininkas per dieną gali suteikti "pastoracinę" pagalbą daug didesniam ratui žmonių nei pastorius; kad gydytojui kasdien tenka priimti daug daugiau etinių sprendimų negu pamokslininkui; kad keturiolikmetis mokinys turi daug daugiau galimybių išpažinti savo tikėjimą negu jaunimo evangelistas. Sindromas mus klampinte įklampina į nuostatą, kad vienintelė vieta, kur galime gyventi Dievui patinkantį gyvenimą ir jam tarnauti, yra vietinė bendruomenė.

Tačiau Dievas yra juk viso gyvenimo Dievas! Jėzus Kristus reikalauja viso mūsų gyvenimo – gyvenimo, kai dirbame, gyvenimo, kai bendraujame su aplinkiniais, gyvenimo, kai einame į Bažnyčią. Jei norime džiaugtis viso gyvenimo krikščioniškumu, privalome savo kraują išvalyti nuo galingo, priklausomybę sukeliančio haliucinogeno DPP. Jei norime, kad Vakarų žmonės pažintų Kristų, privalome savo mąstymą ir maldas stropiai išvalyti nuo DPP. Juk apie 92,5 proc. visų socialinių kontaktų vyksta sekuliariojoje didžiosios prarajos pusėje, toje pusėje, kurią mes laikome Dievui nereikšminga ir už kurią mes ir mūsų bendruomenės retai meldžiasi.

Visos šios mintys nėra naujos, tačiau, kaip istorija rodo, labai sunkiai įgyvendinamos. DPP lengva diagnozuoti, bet sunku išgydyti. Istorija prognozuoja, kad ir mūsų bandymams lemta žlugti. Tad įrodykime, kad istorija klysta. Padarykime tai Viešpaties garbei, atsidėkodami už visą mums dovanotą gyvenimą.

*****
Mark Greene, buvęs reklamos agentūros darbuotojas, vadovauja Londono "Institute for Contemporary Christianity" (LICC) ( http://www.licc.org.uk ), knygos "Thank God it's Monday. Ministry in the Workplace" autorius.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Narkotikai (97)    Interneto dienoraščiai (2)    Konspiracija (2)    Delfinologija (4)    Ekologiški produktai (2)    Pagalba ir prevencija (124)    Saugus internetas (11)    Technologijos (1819)    Metalinės muzikos grupės (8)    Vox Populi (14)    Klubai (8)    Skandalai (476)    Atleidimo svarba (2)    Viešieji ryšiai (20)    Lietuvoje (43)    Poetai (11)    Fajetai (2)    Gender Loops (6)    Baikeriai (8)    Liūtas (7)    Mokyklos (22)    Rokeriai (3)    Atsiprašymas (3)    Tatuiruotės (7)    Spiritizmas (4)    Religija ir tikėjimai (315)    Vampyrai (9)    Hipiai (9)    Chemija (5)    Gintaras Beresnevičius (26)    Teisėtvarka (24)    LICS (17)    Korupcija (22)    Egiptas (24)    Konditerija (10)    Neištikimybė (2)    Kompiuteriniai žaidimai (270)    Feng šui (7)    Vadyba (89)    Kalbos kultūra (39)    Apskaita (15)    Žemės ūkis (33)    Romas Kalanta (4)    Auklėjimas (7)    Naujieji metai (12)    Gaisrininkai (7)    Partizanai (12)    Muzika (196)    Runkeliai (18)    Atviras kodas (23)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!