LT   EN   RU  
2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Sąžinės graužatis
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2005-07-02
Sąžinė, autoritetas, pasaulis ir bažnyčia

Paskaita, skaityta Ateitininkų jubiliejinėje stovykloje Dainavoje

Sąžinė ir autoritetas Bažnyčios istorijoje

Kalbėsiu apie sąžinę ir Bažnyčios autoritetą. Norėčiau pradėti su gerai žinomu pasakojimu kaip tik ta tema. Tame pasakojime, Jėzus antrą kartą ateina ant žemės Didžiosios Inkvizicijos metu ir skleidžia savo mokslą. Jis yra Inkvizitoriaus areštuojamas ir įvyksta pokalbis. Inkvizitorius paaiškina Jėzui, jog paprastam žmogui Jo mokslas neša tik kančią, o ne laimę. Paprastas žmogus tikrai nenori sąžinės laisvės nes ta laisvė neša atsakomybę. O atsakomybė susijusi su priekaištais, sąžinės graužimu ir liūdesiu. Verčiau, žmogus norėtų kad Bažnyčia ant savo pečių pasiimtų atsakomybę už keblius moralinius sprendimus. Tuo būdu, Bažnyčios hierarchija, būdama atsakinga už sprendimus, galėtų kentėti gailestį ir sąžinės graužimą, o žmogus galėtų būti nelaisvas savo sprendimuose, palenkdamas juos hierarchijos valiai, bet užtat būtų laimingas. Išgirdęs Inkvizitoriaus aiškinimą, Jėzus tylus ir nuliūdęs grįžta atgal į dangų ir daugiau nebeskelbia savo mokslo.

Dostoevskio “Didysis inkvizitorius” dramatiškai pailiustruoja dvi priešingas linkmes Katalikų Bažnyčios istorijoje. Iš vienos pusės, Kristaus mokslas duoda žmogaus sąžinei pirmenybę moraliniuose sprendimuose. Kristus davė mums Naująjį Testamentą, kuris mus išlaisvino iš Senojo Testamento varžtų. Naujasis Testamentas moko tik vieną– mylėti Dievą ir, kas yra tam tolygu, mylėti artimą, kaip pats save. Tai yra išlaisvinimas ta prasme, kad įgalina (ir įpareigoja) kiekvieną atsižvelgti į savo paties sąžinę, darant dorovinius sprendimus. Iš kitos pusės, bažnyčios hierarchija jaučia atsakomybę už Bažnyčią, kaip žemišką organizaciją. Organizacijai reikia rėmų ir pažiūrų vientisumo, kurie duotų nariams identitetą ir paženklintų juos, kaip tos, o ne kitos, organizacijos nariais. Todėl hierarchija, kaip Didysis Inkvizitorius, vengdama chaoso kuris grąsintų išnykimu, nori kontroliuoti, ką žmogaus sąžinė diktuoja.

Trumpai nužvelgiant Bažnyčios istoriją, lengva rasti abi šias linkmes įvairiuose Bažnyčios laikotarpiuose. Iš pat pradžių, kai Bažnyčia buvo dar jauna, ji labai vertino pasauliečių nuomonę ir dažnai atsiklausdavo jų, ką jie galvoja įvairiais klausimais. Pirmuosiuose Bažnyčios istorijos šimtmečiuose, net vyskupai ir diakonai būdavo pasauliečių išrenkami. šv. Kiprijonas, gimęs 200 metų po Kristaus, pakartotinai rašė, jog svarbiuose klausimuose jis visada apklausinėja, ką galvoja pasauliečiai ir nieko nedaro, kol neturi jų pritarimo.

1500 metų po Kristaus buvo iškilęs neaiškumas apie tai, kuo remtis kunigui, klausančiam išpažinčių, jei apie iškeltus moralės klausimus nėra sutikimo Bažnyčioje. Ar jam remtis daugumos teologų nuomone? Jei žmogaus sprendimas priešinasi daugumos nuomonei, ar sulaikyti išrišimą? Ar verčiau pripažinti, jog mažuma gali turėti tiesą savo pusėj? Tuo atveju, nepaisant savo asmeniškų įsitikinimų ir daugumos mąstytojų nuomonės, ar duoti išrišimą žmogui, kuris remiasi mažumos požiūriu? Domininkonai rėmė pirmąjį žvilgį. Jų nuomone, leisti žmogui pačiam spręsti ką daryti ir rinktis tarp mažumos ir daugumos nuomonės nepriimtina. Tai tolygu sauvaliavimui. žmonės turėtų elgtis taip, kaip jie mokomi, o ne taip, kaip jie patys sprendžia. Jėzuitai, priešingai, skelbė, jog žmogaus sąžinė turi pirmenybę. Ne daugumos nuomonė, o žmogaus sąžinė turi spręsti, kur yra tiesa moraliniuose sprendimuose, nors ta sąžinė gali ir klysti. Jie mokė, jog ten kur yra abejonė, yra laisvė pačiam apsispręsti.

Tas ginčas tęsėsi net 200 metų. Pagaliau, 18-tame amžiuje, atsirado Domininkonų mokinys, kuris įtikino Bažnyčią paskelbti galutinį sprendimą šiuo klausimu ir duoti dvasiškiams gaires pagal kurias duoti išrišimą. Tai buvo šv. Alfonsas Liguori. Kadangi jis buvo Domininkonų mokinys, manytumėt, kad jis būtų apsisprendęs ne už sąžinės laisvę, o verčiau už Domininkonų mokomą discipliną ir klusnumą Bažnyčios mokymams. Tačiau taip nebuvo. Šv. Alfonsas pajuto jėzuitų mokymo artumą Kristaus mokslo esmei ir, turėdamas daug patirties išpažinčių klausyme, pasirūpino, kad Bažnyčia priimtų jėzuitų liberalesnį mokymą. Tai reiškia, jog kunigas negali sulaikyti nuodėmių išrišimo nepaisant to, kad žmogaus dorovinis nusistatymas priešingas daugumos teologų nuomonei.

Asmeninės sąžinės pirmenybę taip pat patvirtino Vatikano II suvažiavimas, kuris, sušauktas Popiežiaus Jono XXIII-čiojo, įvyko 1962-tais metais. Suvažiavimo pareikštas tikslas –“atidaryti Bažnycios langus, kad pasauliečiai galėtų žvelgti į vidų, o dvasiškiai – į lauką.” Tai primena švento Kiprijono pareiškimą, jog reikia atsižvelgti į pasauliečių nuomonę visuose svarbiuose klausimuose ir gauti jų sutikimą. štai keletas ištraukų iš to suvažiavimo darbų: “Leiskite visiems, pagal jiems duotas dovanas, turėti pilną laisvę … netgi apreikštos tiesos teologiniuose aiškinimuose.” (Numeris. 4, “Dekretas apie ekumenizmą”.) Tame pačiame dekrete buvo taip skelbiama: “Bet jų pagrindinė pareiga yra atsargus ir nuoširdus įvertinimas to, kas turi būti pačioje Katalikų Bažnyčioje padaryta ar atnaujinta, kad jos gyvenimas galėtų aiškiau ir ištikimiau liudyti mokymus ir institucijas, kurias paveldėjo iš Kristaus per Apaštalus.” Dar viena citata iš Vatikano II suvažiavimo: “šis Vatikano suvažiavimas taip pat išpažįsta savo tikėjimą, kad šios pareigos krenta ant žmogaus sąžinės… Tiesa negali būti priverstinė, nebent tik per savo esmę kaip tiesa, nes ji ateina į protą iš karto tyliai ir galingai.” (Numeris 1 ir 2, “Deklaracija apie religinę laisvę) štai paskutinė citata kurią noriu iškelti iš Vatikano II suvažiavimo darbų: Tiesos ieškojimas turi būti vykdomas “…laisvai ir su dialogu… žmogus turi ištikimai klausyti savo sąžinės, ypač religiniuose dalykuose.” (Numeris 3, “Deklaracija apie religinę laisvę”.)

Sąžinės pirmenybę taip pat patvirtino Bažnyčios kanonai, kurie buvo surašyti 1983-čiais metais. Pavyzdžiui, ten rašoma, jog “…katalikai turi teisę ir netgi pareigą pasakyti savo nuomonę apie dalykus, kurie liečia Bažnyčios gėrį ir jie turi teisę klausti klausimus ir išreikšti savo nuomonę apie dalykus, apie kuriuos jie nusimano.” (Kanonai 212,3 ir 218)

O dabar nusekime priešingą giją, tą Didžiojo Inkvizitoriaus polinkį absoliučiai diktuoti tiesą ir reikalauti sąžinės paklusimo Bažnyčios mokymams. Kryžiaus karai ir 15-tame amžiuje prasidėjusi inkvizicija Ispanijoje gal garsiausi pavyzdžiai Bažnyčios polinkio į absoliutizmą ir sąžinės laisvės paneigimą. Vėliau, religinės laisvės klausimui užvirus pasauliečių tarpe, gale 18-to ir pradžioj 19-to amžiaus Popiežius Grigorijus XVI taip pareiškė: “Iš to supuvusio indiferentizmo šaltinio išteka absurdiška ir klaidinga nuomonė, geriau tariant, beprotystė, kad sąžinės laisvė turi būti paskelbta ir apginta visiems.” (Numeris 14, enciklika “Mirari vos (apie liberalizmą ir religinį indiferentizmą)”)

19-to amžiaus antroje pusėje Popiežius Pius IX sušaukė Bažnytinį suvažiavimą Vatikane. Reikšminga, jog tai pirmasis suvažiavimas, įvykęs Vatikane. Tai darydamas, popiežius norėjo sustiprinti Bažnyčios centrinę valdžią ir organizacinę struktūrą. Suvažiavimas taip pareiškė: “…kad tikintieji galėtų būti vieningi ir nesusiskaldę, ir, pasiskleidę po visą pasaulį galėtų gyventi visų laikų tikėjimą komunijos vienybėje, Kristus įsteigė per Petrą matomą ir nepanaikinamą Savo Bažnyčios vienybės principą.” Tuo būdu, suvažiavimas norėjo sustiprinti Katalikų Bažnyčią, pabrėždami tęstinumą tarp Petro ir visų popiežių. Suvažiavime buvo pirmą kartą pareikšta, jog popiežius, būdamas Petro vietininkas, gali skelbti tiesą be klaidos, tiesą, kuri negali būti pakeista ir kurią visi katalikai turi tikėti. Taip skelbta tiesa vadinasi ex cathedra”, t.y., iš kėdės.

Reikia paminėti, jog popiežiai vengia naudoti ex cathedra pareiškimus. Turbūt dauguma teologų sutiktų, jog ex cathedra buvo naudojamas tik du sykius – būtent, paskelbiant dvi Marijos šventes. šis ex cathedra vengimas pabrėžia įtampą tarp centralizmo ir liberalesnio žvilgio į sąžinės laisvę Bažnyčios hierarchijoje.

Paskutinis pavyzdys polinkio į centralizmą ir absoliutizmą, kurį noriu čia iškelti įvyko 20-tame amžiuje. 1968-tais metais Popiežius Paulius VI išleido encikliką “Humanae Vitae” kurioje, tarp kitko, jis paskelbė, jog tie, kurie naudoja kontraceptines priemones nusižengia dorovei. šis jo mokymas susilaukė daug kritikos katalikų tarpe. Vyskupai paprašė, kad komisija būtų sukurta šiam klausimui toliau gvildenti. Paulius VI sukūrė vyskupų komisiją, paskirdamas jai vyskupus, kurie rėmė jo nuomonę. Nepaisant komisijos sudėties, komisija rekomendavo, kad popiežius pakeistų savo mokymą. Tačiau popiežius savo mokymo nepakeitė, o verčiau jį pakartojo. Teologai ir seselės bei dvasiškiai kurie nesutiko su Popiežiaus Pauliaus VI-jo enciklika “Humane vitae” buvo griežtai pamokyti ar nubausti. Vienas pavyzdys yra Sisters of Mercy vienuolės, kurios, pasiremdamos Vatikano II raginimo artimiau su pasauliečiais bendrauti ir gerbti sąžinės laisvę, neturtingom moterim padėdavo sutrukdyti pastojimui. Joms buvo Vatikano uždrausta tai daryti. Seselė Mansour, tos vienuolijos narė, buvo paskirta Michigan valstijos socialinių reikalų vedėja. Popiežius pareikalavo, kad ji pasitrauktų iš tų pareigų nes tas departamentas finansavo abortus. Seselė Mansour atsisakė pasitraukti iš pasaulietiškų pareigų ir buvo iš vienuolijos pašalinta. Pasaulinio garso katalikui teologui Hans Kung, pareiškusiam, jog popiežius gali daryti klaidas, buvo atimta Vatikano teisė mokyti kaip katalikas teologas. Kunigas Maguire, dėstęs Marquette universitete ir tapęs įtakingu kalbėtoju, staiga pradėjo nebegauti kvietimų skaityti paskaitas.

Tuo baigiu istorinę apžvalgą. Manau, kad aišku, jog Bažnyčios istorijoje iki pat XXI-to amžiaus galime rasti du gan priešingus nusistatymus sąžinės pirmenybės klausimu.

Pasaulis ir Bažnyčia mūsų laikais

Dabar žvilgterkim į mūsų laikų pasaulį, į moralinius klausimus, kurie iškilę paskutiniu metu, ir į Bažnyčios reagavimą į tuos klausimus. Stenkimės suprasti kuris iš tų dviejų nusistatymų dominuoja Bažnyčios hierarchijoj mūsų laikais.

Mokslininkų patirta, jog gemalo ląstelės gali būti naudingos, gydant tokias ligas, kaip diabetas ir Alzheimeris. Naudodami gemalo ląsteles, mes gemalą sunaikiname, bet tai darome, norėdami išgydyti milijonus sergančių žmonių. Ar tai darydami, elgiamės dorai, ar nedorai? Korėjos mokslininkai yra sukūrę žmogaus kloną, kurio ląsteles tikimasi naudoti tam žmogui gydyti parūpinant jam sveikų smegenų ar kitų reikiamų ląstelių. Ar pats klonavimas pažeidžia dorovę? Ar klono išnaudojimas ir sunaikinimas yra nedoras elgesys, tolygus žmogaus išnaudojimui ir nužudymui? Kadangi neaišku, ar klonas galėtų išsivystyti į žmogų, ar tai mažesnė nuodėmė, negu natūraliai sukurto gemalo sunaikinimas? Dažniausiai šie klausimai atsiremia į vieną ir tą patį klausimą, kuris jau buvo keliamas tris šimtus metų po Kristaus mirties, būtent, ar vieno mėnesio gemalas yra lygus, teisių atžvilgiu, devynių mėnesių gemalui ar gimusiam kūdikiui?

šv. Augustino laikais, 350 metų po Kristaus, abortas buvo labai paplitęs dėka paleistuvavimo. Augustinas, kovodamas prieš tų laikų palaidumą, pareiskė, jog abortas nuodėmė, tačiau ne tokia rimta nuodėmė, kaip paleistuvavimas. Moteris, kuri gauna abortą todėl, kad tiesiai nebepajėgtų išlaikyti dar vieną vaiką, nenusideda mirtinai, anot šv. Augustino. Tačiau moteris, kuri gauna abortą tam, kad paslėptų savo neištikimybę vyrui, padaro mirtiną nuodėmę. Jis prisipažino, jog jam neaišku, kada gemalas įsigyja sielą ir tampa žmogumi, išreikšdamas viltį, jog po mirties Dievas įformins gemalą ir duos jam sielą.

šv. Tomas Akvinietis, gyvenęs 1250 metų po Kristaus, pareiškė jog gemalas, dar nepasiekęs 40 dienų neturi sielos. Todėl tokio gemalo sunaikinimas neturėtų būti laikomas mirtina nuodėme. Keleta šimtmečių, nuosekliai sekdama Akviniečio aiškinimus, Bažnyčia mokė, jog negalima krikštyti mirusio gemalo, kuris dar neturi žmogaus formos, kadangi tai nėra žmogus. Sixtaus VI-to 1588-tais metais išleistas Bažnyčios kanonas, skirdamas ekskomunikacijos bausmę už abortą, buvo pakeistas Grigorijaus XIV-to 1591-tais. Buvo pridėtas paaiškinimas, jog gemalas tik po 40-ties dienų tampa žmogum su siela. 1869-tais Pijus IX-tasis atėmė šį paaiškinimą, pareikšdamas, jog gemalas įgyja sielą tuo momentu, kai kiaušinis yra apvaisintas. Popiežius Jonas Paulius II-sis patvirtino jo pareiškimą 1995-tais metais enciklikoj “Gyvybės evangelija”. Reiškia, bet kuris gemalas yra pilnateisis žmogus ir jo sunaikinimas yra lygus žmogaus nužudymui, o gemalo ląstelių naudojimas yra lygus žmogaus išnaudojimui, jo nužudymui kitų naudai. 2001-mais metais Vatikanas išleido trumpą pasisakymą apie žmogaus klonavimą, būtent, kad klonas yra lygus žmogui, taip kaip ir normaliai sukurtas gemalas. Taip pat Vatikanas pareiškė, jog klonavimas mirtinai nusižengia dorovei, kaip ir klono išnaudojimas bei sunaikinimas.

Atkreipkim dėmesį ne tiek į šių mąstytojų atsakymus, bet verčiau į jų atsakymo būdą. Augustinas ir Akvinietis panagrinėja įvairias aplinkybes ir duoda salygotą atsakymą į aborto moralumo klausimą, išreikšdami nuomonę, kad abortas yra blogas, tačiau gali būti aplinkybių ar motyvacijų, kurios palengvina nusidėjimą. Abortas tam, kad nuslėpti neištikimybę mirtina nuodėmė ne dėl paties aborto, bet dėl motyvacijos. Pijus IX ir Jonas Paulius II-sis, priešingai, suprastina klausimą, nesutinka, kad gali būti aplinkybių ar motyvacijų, kurios abortą padarytų mažiau smerktinu už abortą, daromą, paleistuvystei paslėpti. Jie pareiškia, jog jų mokymas yra be abejonės teisus. Neiškelia jokių skirtingų nuomonių (pvz., kad ir Augustino, Akviniečio, Grigorijaus XVI ir aibės kitų). Priešingai, pareiškia, jog jo skelbiama tiesa pilnai derinasi su Bažnyčios minčių tradicija ir šioj tradicijoj išreikštom nuomonėm. Jis encikliką užbaigia ragindamas visus katalikus mąstytojus ir profesorius skelbti, būtent, tik jo pristatytą mokymą šiais klausimais, o ne kokias skirtingas asmeniškas nuomones (ar, reiktų pridėti, Augustino, Akviniečio ir kitų katalikų mąstytojų nuomones). Reikia prisiminti, jog šis raginimas netuščias – jis primena Bažnyčios reakciją į Sisters of Mercy, Kung ir kunigo Maguire veiklą. Atsižvelgiant į tą reakciją, įvykusią prieš mažiau negu 50 metų, kiek teologų išdrįs pasisakyti prieš Popiežiaus nuomonę? Ir ką tai reiškia apie sąžinės laisvę? Manau, kad sutiksime, jog po Jono XXIII, Bažnyčios hierarchija labiau panašėja į Didįjį Inkvizitorių, negu į šventą Kiprijoną.

Kadangi mes užaugę, daugumoj, XX-jo amžiaus antroj pusėj, t.y., po 1962-tais Jono XXIII sušaukto Vatikano II suvažiavimo, gali mums atrodyti, jog taip turi būti. Gali atrodyti, jog Vatikanas turi teisę pareikalauti, kad katalikai neabejotų tuo, ką popiežius moko ir neprieštarautų jo mokymams. Tačiau tikiu, jog mūsų trumpa ekskursija į Bažnyčios istoriją parodo, jog absoliutizmas nėra būtinas Katalikų Bažnyčios bruožas, o verčiau specifinių laikotarpių, aplinkybių ir vadovaujančiųjų asmenybių pasekmė.

Moralinė tiesa, sąžinė ir autoritetas

Dabar truputį pafilosofuokime. Sąžinės pirmenybės ir absoliutizmo prieštaraujančios gijos Bažnyčios istorijoje primena du priešingus žvilgius į tiesos esmę filosofijos istorijoje, būtent, absoliutizmą ir reliatyvizmą. Absoliutistai teigia, jog yra tik viena tiesa ir ji absoliučiai galioja visiems, nesvarbu kokios būtų aplinkybės. Reliatyvistai teigia, jog tiesa priklauso nuo kultūros ar visuomenės. Vienoj kultūroj vienoks elgesys gali būti laikomas doru, o kitoj kultūroj tas pats elgesys gali buti laikomas nedoru. Abu sprendimai teisingi. Jie neprieštarauja vienas kitam kadangi tiesa yra teisinga tik kultūros ar visuomenės kontekste.

Panašiai skirtingai galima aiškinti ir autoriteto bei sąžinės sąvokas. Jei tikima, jog tiesa yra viena ir absoliuti, tai autoritetas yra tas, kuris ta tikrąją tiesą pažįsta. O religiniuose ir moraliniuose reikaluose, kas, jei ne Bažnyčia, gali būti tas autoritetas? Panašiai, jei autoritetas yra tasai, kuris pažįsta tikrąją tiesą, paprastam žmogui nereikia tos tiesos įvertinti. Jis turi ją priimti, kaip tiesą. Sąžinė šiame požiūryje turi pasyvų vaidmenį, būtent, klausti “Ar aš elgiuosi pagal Bažnyčios mokymus?” O jei tiesos samprata yra reliatyvistinė, tai autoritetas pasidaro tasai, kuris geriausiai pažįsta visuomenę ir jos moralines pažiūras. šitokioj tiesos sampratoj dvasiškiai neturi ypatingos autoriteto rolės. Ją verčiau turi antropologai ir sociologai. Vėl, sąžinė turi pasyvų vaidmenį, būtent, klausti “Ar aš elgiuosi pagal mano visuomenėje priimtas elgesio gaires?”

Pagrindinė problema su absoliutistine ir reliatyvistine tiesos, autoriteto ir sąžinės sampratomis yra ta, kad neišaiškina kuria prasme žmogus gali būti laikomas atsakingas už savo elgesį. šios sampratos nepripažįsta žmogaus sąžinės pajėgumą įvertinti alternatyvus ir daryti moralinius sprendimus. Prisiminkime Popiežiaus Grigorijaus XVI-jo griežtą pasisakymą, kad tik katalikų tikėjimas gali vesti į išganymą. Tas mokymas buvo pakeistas Vatikano II suvažiavime. Dabar mokoma, jog žmogus, kuris ne dėl savo kaltės nepriklausė Katalikų Bažnyčiai, vis dėlto gali būti išganytas. Kodėl buvo pakeistas šis mokymas? 15-tame ir 16-tame amžiuose, kai europiečiai pradėjo daugiau ir daugiau keliauti ir susipažino su įvairiomis nekrikščioniškomis kultūromis, imta šiuo mokymu abejoti kadangi tiek daug žmonių neturėjo net galimybės pažinti Kristaus tiesą prieš mirštant. O tos abejonės iškilo kadangi žmonės turi sąžinę, kuri gali nepasyviai reaguoti į Bažnyčios mokymus ir juos įvertinti, kartais juos ir atmesdami. Panašiai atsitiko su Pijaus IX-to mokymu 1866-tais, jog vergija neprieštarauja Dievo įsakymams (Pamokymas 20, 1866). žmonės ėmė suprasti, jog tai klaidinga mąstysena. Tas mokymas buvo pakeistas Vatikano II-jo suvažiavime (“Gaudium et Spes”, 27, 29)

Yra ir trečias požiūris į moralinės tiesos esmę. šiuo požiuriu, tiesa palyginama su svogūnu. Yra tik viena tiesa – tai svogūno branduolys. Tačiau yra daug skirtingų būdų prie tos vienos tiesos prieiti. šiuo požiūriu žmogaus sąžinė nėra pasyvi moralinės tiesos atžvilgiu. Ji pajėgia skirtingas pažiūras įvertinti ir spręsti, kiek jose yra tiesos. žmogus gali daryti klaidas, kuriančias kitiems kančią, o jam pačiam keliančias gailestį. Per savo ir kitų kančias jis gali priartėti prie tiesos. Autoritetas šiuo požiūriu yra tasai, kuris padeda jam vystyti sąžinės jautrumą, padeda žmogui atrasti kelią į tiesą, tuo pačiu leidžia jam mokytis iš savo klaidų. Grįžkime prie Didžiojo Inkvizitoriaus pasakojimo. Jėzus norėjo būti tasai autoritetas, kuris mums padeda prieiti prie tiesos. Jis save vadino Geruoju Ganytoju, kuris veda mus prie tiesos ir atleidžia mums, kai gailimės, padarę klaidas. Tačiau Inkvizitorius Jėzui paaiškino, jog paprasti žmonės nenori tos atsakomybės ir sąžinės graužimo, kurie neatskiriamai surišti su sąžinės laisve.

žmogui, ieškančiam tiesos, nereikia autoriteto, kuris atsakymą pats žino, o verčiau reikia tokio autoriteto, kuris padės jam pačiam tą atsakymą rasti. Absoliutisto polinkis yra priversti žmogų priimti Bažnyčios mokslą. žinia, jog prievarta naudojama ten, kur nėra sutikimo ir nėra demokratijos. Toks privertimas griauna Bažnyčios moralinį autoritetą nes parodo, kad negali žmogaus įtikinti, nepajėgia jį vesti prie tiesos.

Užbaigdama trumpai suglausiu iškeltas mintis. Ginčai apie moralinius klausimus biologijoje ir medicinoje, iškilę per paskutinius 50 metų, nėra nauji, taciau ginčų nuotaika, pasižyminti sąžinės negerbimu bei absoliutizmu, būdinga mūsų laikams. Reikėtų pasimokyti iš mūsų Bažnyčios istorijos ir grįžti prie tos krikščioniškos meilės ir sąžinės gerbimo kurie turėtų mus, kaip Kristaus sekėjus, paženklinti.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Vadovavimas (185)    Džiaugsmas (2)    Motociklai (12)    Interneto tinklai (4)    Draudimas (7)    Jurga Ivanauskaitė (17)    Bitė (5)    Atsiprašymas (3)    Tadas Blinda (10)    Nešiojami kompiuteriai (12)    Vandens slidės (2)    Šaudymas iš lanko (2)    Korupcija (22)    Susitaikymas (9)    Optinis ryšys (12)    Žindymas (14)    Kietieji diskai (17)    Bankinės technologijos (11)    Vox Populi (14)    Civilinė sauga (7)    Aukštasis mokslas (13)    Gotai (17)    TELE-2 (7)    Metalas (22)    Nekilnojamasis turtas (22)    Renginiai (31)    Kačių veislės (25)    Sportiniai šokiai (2)    Kompiuteriniai žaidimai (270)    Bibilija (10)    Geležinkeliai (4)    Kalbos kultūra (39)    „Laisvės kryžkelės“ (10)    Policija (2)    Liberalų sąjūdis (5)    Z.Jurgelevičiaus rubrika (23)    Krašto apsauga (27)    Domenai (11)    Astrologija (27)    Meino meškėnas (2)    Kokainas (6)    Miniatiūros (7)    Dvarai (36)    Gimimo diena (3)    Stalo žaidimai (7)    Filosofija (326)    Įvaikinimas (3)    Moters diena (4)    Panayiotis Zavosas (2)    NLP (8)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!