Artėjant vasarai sporto klubuose nėra kur kojos pastatyti, o parduotuvėse sparčiai nyksta svorio reguliavimo tablečių, masažuoklių, anticeliulitinio kremo ir mažų dydžių drabužių atsargos. Prasideda lieknėjimo ir ruošimosi paplūdimio sezonui karštligė. Deja, ne vienai panelei griežtos dietos ir besaikis sportavimas baigiasi ne atostogomis pajūryje, o ligoninės palatoje, gydantis sunkią ligą – anoreksiją. Dvi istorijos prasidėjo beveik nekaltai – nuo noro atsikratyti kelių kilogramų. Abi panelės ėmė laikytis dietų, tačiau netrukus jas apsėdo įkyrios mintis – sulieknėti kuo daugiau... “BIJOJAU NUMIRTI...” 16-metė vilnietė Lina – liekna ir simpatiška. Gal tik liūdnas žvilgsnis išduoda, kad prieš pusmetį jos svajonė patobulinti kūną buvo virtusi beprotiška lieknėjimo manija. “Rugsėjo mėnesį perėjau į naują mokyklą ir nusprendžiau truputį numesti svorio. Tuo metu mano ūgis buvo 166 cm, svėriau 53 kg, tačiau, atrodė, atsikratysiu 3 kg - ir tapsiu gražesnė. Aptikusi viename žurnale mitybos programą ėmiau skaičiuoti kalorijas. Iš pradžių sekėsi sunkiai – suvalgydavau daugiau nei būdavau numačiusi. Tada ėmiau save įtikinėti, kad reikia susigriebti. Aišku, tikėdamasi greitų rezultatų, perlenkiau lazdą – vietoj man reikalingų 1900 kcal suvartodavau mažiau nei 1500 kcal: visiškai atsisakiau sviesto, aliejaus, cukraus, batono, negerdavau nei pieno, nei kefyro, valgiau tik liesus, virtus produktus. Be to, kas rytą po pusvalandį mankštindavausi. Mane kankino alkis: guldavau ir keldavausi urzgiančiu pilvu, bet netrukus prie to pripratau. Ir... vis mažinau maisto kiekį.” Liga prasidėjo po mėnesio Pirmąjį mėnesį Lina numetė 3 kg, ir jos organizmas iškart pasiuntė pavojaus signalą – dingo mėnesinės. “Nekreipiau į tai dėmesio ir “kūdinausi” toliau – po mėnesio svėriau jau 46 kg. Džiaugiausi, kad pavyko tiek sulieknėti, svarsčiau, jog numesiu dar kilogramą ir užteks. Bet vėliau užsimaniau dar mažesnio svorio.” Netrukus gripas Liną privertė gulėti lovoje. “Nerimavau, kad nesportuodama vėl priaugsiu, todėl atsisakiau bet kokio maisto! Tėvai to nepastebėdavo, nes dieną namuose būdavau viena, o šaldytuvą ”iššluodavo” brolis. Kad numalšinčiau alkį, gerdavau daug vandens ir arbatos. Mane apžiūrėjusi gydytoja pašiurpo – iškart įtarė anoreksiją. Išsigandau tokios diagnozės, bet kartu užpykau, kai liepė priaugti svorio. Įsikišo susirūpinę tėvai – pradėjo mane maitinti: gamindavo pietus, į mokyklą įdėdavo džiovintų vaisių, riešutų. Pastebėję, kad labai nesipriešinu, po savaitės liovėsi griežtai kontroliuoti, o aš vėl grįžau prie senų įpročių, nes valgymas buvo tikra kančia. Vis dėlto po kurio laiko prisiverčiau suvartoti apie 1700 kcal, tačiau pradėjau daugiau sportuoti – po valandą ir daugiau per dieną.” “Išsigandau mirties” Iš pradžių draugės gyrė Linos išvaizdą – sakė, kad labai pagražėjo. Tačiau mergina jautė, kad ima trūkti jėgų ir energijos, nuolat krėsdavo šaltis, nusilpo regėjimas, nušiuro plaukai. “Nueidavau į vakarėlį, bet iš to jokio džiaugsmo: susinervindavau, jei man siūlydavo valgyti, greitai pavargdavau ir užsimanydavau miego. Tapau irzli ir svajodavau tik apie vienintelį dalyką – atsiriboti nuo pasaulio ir niekieno netrukdoma laikytis dietos. Tuo metu dar sugebėdavau gerai mokytis – tai buvo būdas negalvoti apie maistą.” Taip Lina marinosi visą žiemą, kol kartą nuvažiavo į svečius pas močiutę. Ją pamačiusi senolė pradėjo raudoti... Grįžę namo tėvai nusprendė dukrą dar kartą parodyti gydytojams. “Paaiškėjo, jog sveriu tik 38 kg! Aišku, iškart paguldė į ligoninę, prižiūrėjo, jog valgyčiau. Tačiau palatos draugių padedama išvengdavau maitinimo. Daktarai pradėjo gąsdinti, kad jei ir toliau taip elgsiuosi – mirsiu. Staiga kažkas pasikeitė – ėmiau paniškai bijoti, kad iš tiesų taip atsitiks. Parvažiavusi namo, su šeima pirmą kartą pavalgiau vakarienę. Po dviejų dienų turėjau išvykti gydytis į Naująją Vilnią, psichiatrijos ligoninę. Prieš tai apžiūrėjau save veidrodyje. Vaizdas buvo kraupus: šonkauliai atsikišę, ant rankų iššokusios kraujagyslės. Dantys tapo labai jautrūs ir net atrodė, kad kliba! Pati sau tapau nebegraži ir norėjau pasikeisti.” Nenori pakartoti klaidos Į ligoninę Lina atsigulė tvirtai apsisprendusi pasveikti. “Ten sutikau likimo draugių: beveik visos papuolė pirmą kartą, tik viena gydėsi šeštąjį, bet vis nesėkmingai. Mes viena kitą labai palaikėme. Per porą mėnesių ligoninėje priaugau 10 kg. Atrodė, viskas grįžo į senas vėžes, nors kartais ir dabar ateina kvailų minčių: kodėl šitai valgau, gal reikėtų vėl laikytis dietos. Bet jau išmokau susivaldyti. Sveriuosi stebima tėvų ir džiaugiuosi, kad svoris išlieka stabilus – 50 kg. Valgau sveiką maistą ir truputį sportuoju. Dabar pagerėjo santykiai ir su broliu, ir su draugais – visi sako, kad pagaliau tapau ramesnė ir linksmesnė. Jei būtų galimybė sugrįžti į praėjusį rugsėjį, tikrai nebelieknėčiau. Nuolatinė įtampa, galvojant apie kalorijas, maistą ir svorį, labai išsekino. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti mediciną arba psichologiją ir įkurti kliniką anoreksijos ir bulimijos aukoms.” “SULIEKNĖJAU IKI… 29 KG” 14-metė kaunietė Dovilė (vardas pakeistas) per trejus metus ištvėrė tikrą pragarą. Trys bandymai nusižudyti, nerviniai priepuoliai, stiprių vaistų terapija – tokia skaudi paauglės patirtis. Dar ir dabar ji kovoja su anoreksijos pasekmėmis, stengdamasi sugrįžti į normalų gyvenimą. Viskas prasidėjo, kai prieš trejus metus Dovilė nusprendė šiek tiek sulieknėti. “Sulaukusi 11-kos buvau 157 cm ūgio ir svėriau 47 kg. Apžiūrinėdavau save veidrodyje ir matydavau “didelį” pilvą, kurio norėjau atsikratyti.” Žurnale mergina aptiko 1300 kcal dietą ir mėnesį sąžiningai jos laikėsi: atsisakė saldumynų, kiaulienos, keptų patiekalų. Numečiau 3 kg, pagražėjau ir nusprendžiau nebesilaikyti dietos. Bet vėliau ėmiau baimintis, kad pradėsiu storėti. Vėl ėmiau mažinti maisto kiekius ir po poros mėnesių pusryčiams tesuvalgydavau apelsiną, pietums – mažą indelį makaronų, o vakarienei – salotų. Mane kankino žvėriškas alkis – jį malšindavau iškabindama pusę stiklainio medaus.” Mamos pagamintus pietus Dovilė išmesdavo. “Skaudėdavo širdį, kad švaistau mamos sunkiai uždirbamus pinigus (ji augina mane viena, stengiasi, kad nieko netrūktų), bet įtikindavau save, kad elgiuosi teisingai.” Kartą benešant maistą į konteinerį merginą užklupo močiutė, ir teko pažadėti, kad daugiau taip nebedarys. “Iš tikrųjų ėmiau daugiau valgyti, bet saldumynų vis tiek atsisakydavau, rinkdavausi tik liesus produktus, būtinai virtą maistą. Negana to, pradėjau beprotiškai daug sportuoti: po valandą ryte ir vakare darydavau pratimus pilvo presui, sukdavau lanką. Neleisdavau sau nė minutėlei prisėsti - prisigalvodavau įvairiausių darbų. Savo pasiekiau - svoris nukrito iki 40 kg (tuo metu ūgtelėjau iki 160 cm).” Gydytojai nepastebėjo pavojaus Lieknėjimas užimdavo visą Dovilės laiką ir mintis. “Sugebėjau susipykti su visais draugais: norėjosi būti vienai, su niekuo nebendrauti, nes vienintelis tikslas buvo numesti kuo daugiau svorio. Bernai pradėjo šaipytis, vadindami Mumija, kai kurie spėliojo, kuo susirgau - džiova ar vėžiu. Tačiau nors santykiai su aplinkiniais pašlijo, mokiausi vienais dešimtukais. Diena taip ir praeidavo: mokykla, sportas ir pamokų ruošimas.” Mokytojai pastebėjo, kad Dovilė labai pasikeitė: tapo irzli, pasyvi, nesugebėdavo susikaupti, ir pranešė mamai. Ji nuvedė dukrą pas gydytojus. Tyrimai rodė, kad viskas gerai, todėl daktarė dar išbarė motiną, kad ji išsigalvoja nebūtų ligų... Vis dėlto įtarimai, kad Dovilei kažkas blogai, neišnyko. Mergaitę pradėjo kankinti nemiga, ji verkdavo, pradėjo vengti mokyklos, nustojo bet kuo domėtis. Mama dar įkalbėjo ją išvažiuoti su klase savaitei į užsienį – gal atsigaus, pasisems gerų įspūdžių. “Kelionė nedžiugino: nuolat jaučiau silpnumą, krėsdavo šaltis - net per karščius vilkėdavau storą striukę. Nuvažiavome į atrakcionų parką, ir vienoje karuselėje reikėjo traukti virvę, kad kėdutė, kurioje sėdėjau, pakiltų aukštyn. Kur ten – neturėjau jėgų jos nė iš vietos pajudinti.” Diagnozė - anoreksija Grįžusią iš kelionės Dovilę mama nuvedė pas psichoterapeutą. Jis iškart nustatė diagnozę – nervinė anoreksija. Mergina tuo metu svėrė jau tik 29 kg (ūgis –168 cm). Kadangi nebuvo vietų, į ligoninę pažadėjo guldyti po savaitės. Vieną dieną mama grįžusi iš darbo rado dukrą be sąmonės – mergina bandė nusižudyti. “Neapsakomai bijojau gultis į ligoninę ir priaugti svorio, nenorėjau palikti namų, kuriuose jaučiausi apsaugota nuo viso pasaulio. Todėl ir ryžausi persipjauti venas - mirtis atrodė geriausia išeitis...” Mergina atsidūrė ligoninėje – ten priaugo 1 kg, paskui sanatorijoje – svoris padidėjo dar 4 kg. “Kai užlipau ant svarstyklių, manęs vos neištiko šokas. Jaučiau, kad apetitas gerokai padidėjęs – suvalgydavau dideles porcijas. Puoliau vartoti laisvinamuosius vaistus. Prasidėjo nerviniai priepuoliai, kai, atrodė, visiškai netenku proto – kamuodavo traukuliai, nepažindavau žmonių.” “Nenorėjau grįžti į ligoninę” Parvažiavusi iš sanatorijos Dovilė vėl griebėsi dietos ir numetė gydymo metu priaugtus 5 kg. “Tada patekau į psichiatrijos ligoninę Vilniuje. Sąlygos ten buvo klaikios! Sergančias anoreksija paneles “įkalindavo” lovoje ir net į tualetą neleisdavo nueiti – atnešdavo basoną. Jei Kaune galėdavau pasivaikščioti gryname ore, čia turėdavau kiauras dienas leisti palatoje. Su psichologe kalbėjausi tik kartą, gydytojai bendravo labai atsainiai. Atseit mes matėm daug tokių kaip tu ir žinom, ką reikia daryti. Jaučiausi kaip kalinė! Laimei, susiradau draugę, kuri irgi sirgo anoreksija ir svėrė vos pora kilogramų daugiau už mane. Mes iki šiol bendraujame, nes gyvename netoliese. Violeta priaugo daugiau nei 20 kg ir kol kas “neatkrito”. Tačiau kitoms anoreksija tapo liga visam gyvenimui. Keisčiausia, kad parvažiavus iš ligoninės kažkas pasikeitė. Išsigandau, kad jei niekas nepasikeis, mane vėl ten sugrąžins. To labiausiai nenorėjau. Iš pradžių valgiau labai daug (sako, tai galėjo būti psichotropinių vaistų poveikis) ir per mėnesį pasunkėjau 10 kg. Tačiau sužinojusi, kiek sveriu, antrąkart bandžiau pasitraukti iš gyvenimo - buvau priblokšta, kad taip pastorėjau. Prisigėriau raminamųjų, alkoholio ir mane leisgyvę išvežė į ligoninę. Buvo ir trečiasis bandymas, bet likimas manęs pasigailėjo.” Mokosi gyventi iš naujo Jau pusmetį Dovilė pamažu sveiksta. Mokyklos nelanko – mokytojai ateina į namus. “Dabar kur kas sunkiau gauti gerus pažymius, nes nuo vaistų kamuoja silpnumas, mieguistumas. Naktį išmiegojusi 12-13 valandų, dar 3-4 valandas nusnūstu dieną. Labai susilpnėjo valia – jei anksčiau galėdavau prisiversti nevalgyti, sportuoti, mokytis, dabar nė pusės to neįstengiu. Net nežinau, kaip susigrąžinti tą stropumą. Maitinuosi normaliai: pusryčiams valgau tarkuotų morkų su obuoliais ir košės, pietums - sriubos, mėsos su daržovėmis, pavakariams - džiovintų vaisių, šiek tiek saldumynų, vakarienei – liesos varškės su jogurtu. Kalorijų nebeskaičiuoju. Supratau, kad gyventi daug lengviau, kai nekreipi dėmesio į svorį. Dabar sveriu 63 kg, bet svajoju numesti 10 kg ir sumažinti pilvą, kuris vėl labai išsipūtė. Tik baiminuosi, kad viskas nepasikartotų. Anksčiau atrodė, sulieknėsiu, ir gyvenimas pasikeis. Gaila, kad viskas keičiasi į blogąją pusę… Mokausi gyventi iš naujo: kartais nueinu į mokyklą, susitinku su draugais, nebekaltinu savęs, jei suvalgiau per daug, darau “bodyflekso” pratimus, rūpinuosi savo išvaizda. Dar mažiausiai dvejus metus turėsiu vartoti vaistus, kurie “tvarko” mano mintis. Norėčiau susirasti vaikiną, kuris mane suprastų, nuvažiuoti prie jūros ir išmokti ispanų kalbą. Baigusi mokyklą svajoju tapti psichologe arba psichiatre, kad galėčiau padėti kitoms, sergančioms anoreksija. Nepaprastai sunku suvokti ribą, kada baigiasi sveikas lieknėjimas ir prasideda nevaldomas ritimasis žemyn. Turbūt kur kas lengviau susitaikyti su keliais papildomais kilogramais nei vėliau nueiti kryžiaus kelius, bandant susigrąžinti prarastą sveikatą, grožį, draugystę ir pasitikėjimą savimi.