LT   EN   RU  
2024 m. kovo 19 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Tauta
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2012-03-14
Lietuvių Tautos pašaukimas

"Naujosios kartos turi būt gerai supažindintos su tautinio pašaukimo esme... tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad atsisakyti jį vykdyti reikštų pražudyti savo tautą... Jaunoji karta yra tinkamai išauklėta tautiniam pašaukimui tada, kai ji yra tautiškai aktyvi ir kai ji yra sąmoningai nusistačiusi savo tautybės atžvilgiu" — Dr. A. Maceina "Tautinis auklėjimas". 1975 metai Chicago, Illinois JAV

Žmogaus tautinis pašaukimas

Visagalio Kūrėjo patvarkymu kiekvienas žmogus priklauso kuriai nors tautai ir turi savo tėvynę. Vienas iš didžiausių pasaulio pedagogų prof. F. Foerster (panaudotos literatūros numeris 38-knygos puslapis 212) nurodo: "Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas...". Italų tautos gaivintojas G. Mazzini (panaudotos literatūros numeris 84 - knygos puslapis 133) konstatavo: "Mūsų Tėvynė, tai Dievo duotas mums namas".

Priklausymas tautai ir turėjimas tėvynės įpareigoja žmogų sąžiningai atlikti pareigas savo tautai ir savajai tėvynei, kaip nužymi tautų filosofai. Vokietis prof. M. Boehm (15-): "Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą pačios tautos gyvenime... Pati tauta reiškiasi per savo žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pajungia savo tautos ir savo tautybės išlaikymo tarnybai bei jos suklestėjimui". Mūsų mintytojas Vydūnas (148-13): "Tautos vaikai turi savo pareigas". Tokiu būdu žmogaus pareigos savo tautai ir tėvynei ir sudaro jo tautinį pašaukimą.

Pirmiausia kiekvienas žmogus turi būti ištikimas savajai tautai. Vienas didžiausių krikščionybės teologų Šv. Tomas Akvinietis savo kapitaliniame veikale "Summa" aiškiai nurodo, jog žmogus Šalia savo pareigų Dievui privalo būti ištikimas ir savo tėvynei bei tautai. Kitas žymus teologas prof. T. Toth (135-116) ragina: "Mano mielas, mylėk ir tu savo tėvynę. Juo labiau ji bus pažeminta, tuo labiau ją mylėk... Savo tėvynę tik tas myli, kas kartu su ja kenčia ir džiaugiasi... kas tėvynės ateitį laiko savo ateitimi... Bet pirmiausia mokėk tėvynei gyventi".

Ypač svarbu, kad žmogus turi darbuotis savo tautai bei tėvynei, reikštis savo tautos savybėmis ir kurti savo tautos dirvoj. Prof. dr. T. Žiūraitis (152-19 ir 130) rašo: "Bažnyčia nėra tarptautinė, betautautinė - visuotinė. Ji visuotinė savo paskirtimi, kad visos tautos savo tautine reiškimosi forma, būdu ir papročiais, savomis kojomis išganyman keliautų... Negalima tėvynės mylėti, nepuoselėjant jos tautinio charakterio. Tauta kūrybinga yra tol, kol reiškiasi savo charakteriu". G.Mazzini (84-133) pažymi: "Mūsų tėvynė yra mūsų darbo laukas... Triūsdami mūsų tautai, mes dirbame ir visai žmonijai". P. Vila (145-184) išreiškia tautinės kūrybos reikšmę žmonijos lobyne: "Dvasiniame žmonijos lobyne humaniškiausi veikalai ir visuotiniausi meno kūriniai yra tie, kurie geriausia išreiškia tautos dvasią, reiškia, tie, kurie tautiškiausi". Vadinasi, pavienės tautos savo tautinėmis kūrybomis turtina žmonijos lobyną.

Lietuvio pareigos savo tautai ir tėvynei

Bet margame žmonijos vyksme tautos reiškiasi atskiromis savybėmis ir gali klestėti tik savo tautinėj dirvoj, kaip nusako tautologai. Prof. E.Arndt (4-13): "Kiekviena tauta reiškiasi savais ypatumais". J. Herder (51-75): "Kiekviena tauta, kaip medis, žydi ant nuosavų šaknų".

Jau senovės graikų legendos pasakoja apie milžiną Antėjų,Paseidono irGeo sūnų, kuris buvo nenugalimas, kada jis laikėsi ant savo motinos žemės. Iš viso to plaukia mums lietuviams specifinės pareigos, kurias privalome atlikti savo tautai, kad mūsų tauta būtų tvirta ir nenugalima, kaip tas legendinis graikų didvyris Antėjus, ypač šiuo laiku, kada mūsų tauta žiaurios gyvenimo tikrovės yra pastatyta hamletiškam likimui: gyventi ar žūti.

Ir taip Visagalio surėdyta, kad tautos sunkiose valandose atsiranda iš savo tautos, kartais ir iš svetimos, tautos pranašai, kurie pastebi tautos klaidas ir nurodo kelius tautos prisikėlimui, o kartu nustato tautos nariams pareigas savo tautai bei tėvynei. Tai mes gerai žinome iš žydų tautos istorijos, tą galime pastebėti ir mūsų. tautos praeities gyvenime. Bene pirmuoju mūsų tautos pranašu tektų laikyti Mykolą Lietuvį, kuris, pastebėjęs senosios Lietuvos valstybės klaidas, aprašė jas savo veikale "Demoribus tartarorum, lituanorum etmoschrum" (veikalas buvo įteiktas 1550 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, gi išspausdintas 1615 m. Baselyj). Šiame veikale M. Lietuvis kad ir netiesioginiai nurodė šias lietuviams pareigas: mylėti savo tėvynę bei tautą, atlikti sąžiningai savo tautines pareigas, būti aktyviais savo valstybės nariais ir laikytis sveikų lietuviškų papročių.

Antrasis lietuvių tautos pranašas kan. M. Daukša, matydamas lietuvių diduomenės negerbimą savosios lietuvių kalbos ir vartojimą svetimosios, savo prakalboj prie "Postilla Catholicka" 1599 m. apeliavo į jų sąžines: "Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimta kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti ir gražinti... Ta kalba paprastai visi rašo įstatymus, ja leidžia savas ir svetimas knygas, ja aptaria visus valstybinius reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčiose, taryboj, namie. Pati prigimtis visus to moko... ją vartoti, išlaikyti ir gražinti. Ne žemės derlumu, ne drabužiu skirtingumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas". Reiškia, kan. M. Daukša įsakmiai pabrėžė, jog lietuviams būtinai reikia kalbėti sava lietuvių kalba, ją puoselėti, nes savoji kalba yra visos tautos stiprybės pamatas.

O kada lietuviai pradėjo daugiau rašyti svetimomis kalbomis ir beveik visai nesirūpino sava lietuviška kultūra, tada kitas lietuvių tautos pranašas prel. prof. K. Baužas savo veikale "O początkach narodu į języka Litewskiego rozprawa", Warszawa, 1808 m. moksliškai įrodė, kad lietuvių kalba labai vertinga ir kad ja galima rašyti visokius mokslo veikalus, o taip pat lietuvius skatino rūpintis sava lietuviška kultūra (rinkti savo tautosaką, dainas ect.).

Kaip teisingai vysk. dr. J. Sheen (Way to Happiness, 1954, 63 p.) konstatavo, jog mes negalime gerai mylėti to, kurio gerai nepažįstame. Tai gerai žinojo vienas iš didžiausių mūsų pranašų, Lietuvos istorijos tėvas, S. Daukantas, kad tik gerai pažinę savo tautos praeitį, mes pamilsime lietuvių tautą ir pačią Lietuvą. Dėl to jis visą savo gyvenimą pašventė Lietuvos praeities tyrinėjimui ir pirmas parašė lietuvių kalba istorinius veikalus apie lietuvių tautą, o tuo pačiu šiuose savo veikaluose padėjo pagrindus lietuvių tautinės ideologijos bei nužymėjo pradus lietuviškos ideologijos, kuriuos pagilino ir įgyvendino lietuvių tautoj lietuvių atgimimo sąjūdis (aušrininkai ir kiti). Tai visai teisingai pastebėjo prof. J. Brazaitis (Ambrazevičius) "Židinyje", 1936 m., 2 nr.: "Bet su "Aušros" sąjūdžiu daukantinė ideologija virsta visuotina jaunosios Lietuvos ideologija... Atbundančioji Lietuva pagilino ir realizavo Daukanto tautinės ideologijos pradus". Prof. dr. P. Penkauskas (102-18) pabrėžė: "Atgimusios Lietuvos pamatas gyvoji lietuvių tautos dvasia".

Vienas iš žymesnių aušrininkų dr. V. Pietaris (106-50) nurodė. "Lietuviai yra ir turi būti lietuviais ir darbuotis Lietuvos gerovei". Gi pats lietuvių tautos atgimimo tėvas ir mūsų tautos pranašas dr. J. Basanis (Basanavičius) savo "Priedelis prie lietuviško klausimo" 1892 m. "Apšvietoj" trumpai suformulavo Daukanto pradėtos ir aušrininkų papildytos lietuvių tautinės ideologijos principus: 1) Lietuva turi būti lietuviška, 2) kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų, 3) kad visų lietuvių luomų idealu būtų lietuvybė.

Šios tautinės ideologijos programą dar papildė kitas lietuvių tautinio atgimimo didis žadintojas ir> lietuvių tautos pranašas dr. V. Kudirka. Jis pastebėjo, kad didžiausia lietuvių tautos nelaimė, jog lietuviai pasiduoda visokioms svetimoms žalingoms įtakoms,- kurios suparalyžiavo lietuvių tautos gyvenimą, o patys lietuviai nuėjo darbuotis svetimiems, užmiršdami savo tautos reikalus, o dažnai net kenkdami. Todėl dr. V. Kudirka (pirmojo "Varpo" numerio įžangoj 1889 m.) rašė: "Išmokinti lietuvius lietuviškai galvoti... pratinti, kaip pridera lietuviams elgtis, išaiškinti kelius, kuriais eidami galėtume pasakyti "Lietuviai esame" ... nukrėsti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų..."

Tai paryškina Mažosios Lietuvos pirmonis ir pranašas Vydūnas (147-117): "Taip tautos siela apgaubia visą tautą... Visame kame lietuviška gyvybė atsispindi iškelti į šviesesnę sąmonę, į harmoningesni gyvumą, į galingesnį veikimą... Ne mūsų uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis". J. Gerba aiškiai pabrėžia (Gabija, 1907 m.): "Bet mes lietuviai turime tą svetimą sėklą išnaikinti, jei mes norime būti dvasiškai nepriklausomi... Tegu lietuviškas genijus gaivina tautišką mūsų dirvą, tegu apsėja savo dvasios sėklomis, kad gimdytų lietuvius milžinus".

Tačiau visus lietuvių tautinės ideologijos pradus išreiškė ir visas pareigas lietuviams savo tautai bei tėvynei nužymėjo, o taip pat sužadino jas atlikti mūsų žymiausias lietuvių tautinio atgimimo dainius — lietuvių tautos vaidila ir pranašas Maironis (prel. prof. dr. J. Mačiulis) savo lyros plunksna. Apie mūsų tautos pranašo Maironio įtaką byloja dr. K. Cirtautas (23-168): "Maironio poezija yra mano tėvynės siela, jos atvaizdas... Maironio tėvynės meilė, išreikšta jo poezijoj, yra ugnis, kuria dega mano širdis, mylėdama tėvų žemę (Lietuvą)".

Su ta pačia lietuviška dvasia ėjo mūsų savanoriai kariai ginti Lietuvos laisvės ir su ta pačia lietuviška idėja juos laimino mūsų lietuviškiausias ir geriausias Ganytojas arkivyskupas prof. P. Karys (Karevičius): "Visagalio parėdymu prieš keletą tūkstančių metų susikūrė lietuvių tauta, todėl Dievas nori, kad kiekvienas lietuvis pagal savo išgales dirbtų Lietuvai bei savo tautai ir puoselėtų gražiuosius lietuvių papročius bei tradicijas. Jūs, mano mieli savanoriai, dabar susibūrėte ginti Lietuvos laisvę net ligi mirties. Jei jūs šias didžias pareigas mūsų tėvynei Lietuvai atliksite garbingai ir sėkmingai, džiaugsis visa lietuvių tauta ir Aukščiausias laimins jūsų žygius". Savanoris kūrėjas dr. J. Leimonas konstatavo: "Mūsų savanorių kūrėjų didžiausias troškimas buvo atkurti nepriklausomos Lietuvos valstybę, kurioj mūsų tauta galėtų išvystyti visas lietuviškas kūrybines galias, kad lietuvių tauta būtų stipri... kad kiekvienas lietuvis darbuotųsi Lietuvos gerovei".

Taip aukavosi ir mūsų didvyriai partizanai, narsūs miško broliai, gindami Lietuvos laisvę: "Mylėdami savo Tėvynę Lietuvą, mes krauju nuliejome jos žemę, kad ateinančios lietuvių kartos mylėtų Lietuvą ir visi lietuviai broliškai darbuotųsi lietuvių tautos labui". Panašius kelius lietuviams nurodė ir lietuvių tautos nuoširdžiausias bičiulis kardinolas A. Samore

(1967 m. pareiškė lietuviams): "Išlaikykite gyvą meilę savo tautinėms vertybėms, kurios nuo amžių sudaro lietuvių tautos gyvastingumo šaltinį, dirbkite solidariai savo tautos gerovei...".

Visa tai susumavus, gautųsi šios pagrindinės lietuvio pareigos savo tautai bei tėvynei Lietuvai: 1) lietuvis privalo nuoširdžiai mylėti savo tėvynę Lietuvą ir jai uoliai darbuotis, 2) lietuvis turi gerai susipažinti su visa savo tautos praeitimi bei Lietuvos istorija, 3) lietuvis privalo gerai pažinti Lietuvos valstybės problemas, būti aktyviu savo valstybės nariu ir stengtis, kad Lietuva būtų tikrai lietuviška ir lietuvių tauta stipri, 4) lietuvis turi laikytis savo sveikų lietuviškų papročių bei tradicijų ir sąžiningai atlikti savo tautines pareigas, 5) lietuvis privalo gerbti savo seną, gražią vertingą kalbą ir ją visuomet vartoti, 6) lietuvis turi eiti savu lietuvišku keliu, reikštis lietuviškomis savybėmis — lietuviškai galvoti ir lietuviškai darbuotis, 7) lietuvis privalo stengtis, kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų, 8) lietuvis turi rūpintis, kad tarp visų lietuvių luomų idealu būtų lietuvybė, 9) lietuvis privalo įsisąmoninti ir ugdyti lietuvišką susipratimą bei lietuvišką sąmonę, 10) lietuvis kuria lietuviškoj dirvoj ir rūpinasi išvystyti visas lietuviškas kūrybines galias. O jei lietuviai sąžiningai atliks šias savo pareigas, tai lietuvių tauta pasidarys stipri ir nenugalima, kaip aukščiau paminėtas milžinas Antėjus nenugalimas buvo ant savo motinos žemės, ir sužydės visam savo grožy margam pasaulio tautų kilime.

Tautos pašaukimas

Jei paskiras žmogus gyvenime vykdo kokį nors specialų uždavinį, tai tuo labiau atskiros tautos pašauktos atlikti kokią nors gyvenime misiją, kad pateisinus savo egzistenciją prieš istoriją, kas sudaro tautos pašaukimą. Apie tai rašo prof. T. Toth (135-116): "Kaip kiekvienas atskiras žmogus turi ypatingą paskyrimą, taip lygiai Dievo apvaizda tokį paskyrimą yra davusi ir paskiroms tautoms. Iš čia kyla jų teisė gyventi ir jų buvimo pateisinimas istorijos akyse".

Taip, žydų tauta davė žmonijai senąjį testamentą, graikai pasauliui atskleidė mokslo ir estetikos gelmes, romėnai paliko pavyzdingus teisės įstatymus. Prof. J. Michelet (1848 dans le College de France) dėstė, kad prancūzų misija yra duoti pasauliui pastovią taiką. Prof. W. Bennet "England s Mission", London, 1914, II p. įrodinėjo, kad anglų tautos pašaukimas užtikrinti laisvę ne tik pačiai Anglijai, bet ir kitiems Europoj. Ligi prezidento Fr. Roosevelt Amerikos misija buvo užtikrinimas laisvės žmonėms ir tautoms. Pagal istoriką D. Friede "Das Russische Perpetuum Mobile", Wuerzburg, 1959 m. Rusijos pagrindinis tikslas — nuolatinė ekspansija. Panašiai yra ir su lenkų tautos misija: H. Gibbons "Europe since 1918", 1918 m., 234 p.: "Ever since the Poles found> that they were going to receive back their freedom, their territorial triumph in getting a strip of territory from a neighbor has been followed by new demands" "...jų (lenkų) teritorinis gobšumas neturi ribų...".

Lietuvių tautos pašaukimas

Nėra abejonės, kad lietuvių tauta savo ilgų amžių egzistencijoj turėjusi savąjį pašaukimą. Prof. Z. Ivinskis sako: "Apvaizdos taip surėdyta, kad ir lietuvių tauta margaspalviame tautų "kilime" žibėtų savo originalia spalva, atlikdama savo pašaukimą". Bet lietuvių tautos pašaukimas dar nėra išryškintas bei teisingai nustatytas.

Tenka pastebėti, jog senosios Lietuvos valdovai su mažomis išimtimis (Mindaugas, Kęstutis) ne tik nežinojo savo tautos pašaukimo, bet gerai nesuprato savo tautos gyvybinių interesų. Mūsų mintytojas Vydūnas (147-127) nustatė: "Lietuvių tautos stiprybė iš tikrųjų nebuvo augusi, nebuvo auginta. Dar atbulai: lietuvių tauta buvo silpninta... Vytautas buvo visoj Europoj pagarsėjęs didžiu karvedžiu... Tačiau jo nebuvo, arba per menkai tebuvo dirbama tautai auginti...".

Algirdas, pataikaudamas savo žmonoms stačiatikėms, valstybinį savo dvarą padarė rusišku ir senąją slavų kalbą padarė valstybine Lietuvos kalba. Tai tvirtina žymus istorikas prof. M. Kojalovič (67-92): "Prie Algirdo rusų kalba pasidarė lietuvių aukštesnio luomo kalba, o taip pat valstybine Lietuvos kalba". Vadinasi, Lietuvos valdovas Algirdas padėjo pagrindus lietuvių surusinimui. O jo sūnus Jogaila, padarydamas su Lenkija uniją ir Lietuvos religinius reikalus pavesdamas tvarkyti Lenkijos bažnyčios vyskupijai, gi Lietuvos švietimą — Krokuvos universitetui, padėjo pamatus lietuvių tautos lenkinimui. J. Hertmanowicz (52-15) rašo: "Lenkinimo procesas į Lietuvą įvestas per Lietuvos valdovo Jogailos vedybas su Lenkijos karaliene Jadvyga...". Reiškia, lietuvių tauta nuo Algirdo - Jogailos laikų pradėjo nykti.

Prof. Z. Ivinskis (Aidai, 1947 m., 9 nr.) tvirtino: "Savo pagrinde lietuvių tautos pašaukimas yra kultūrinis". Tačiau senosios Lietuvos valdovai vykdė politinę Lietuvos misiją. Anot istorikų, jie išgelbėjo Vakarų civilizaciją nuo mongolų sunaikinimo, bet tuo pačiu pakirto savo tautos fizines jėgas. Prof. dr. J. Pfitzner (103-175) nurodė. "Vytautas... pagaliau sudavė totoriams lemiamą smūgį ir išgelbėjo Vakarų Europos civilizaciją". Italų, istorikas prof. R. Ciasca sako: "Ne lenkai, bet lietuviai savo susinaikinimui išgelbėjo Europą nuo mongolų antplūdžio". Buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministerio prof. V. Jurgučio aiškinimu (1934 m. pask.), ties Vorsla (1399 m.) buvo pakirstos Lietuvos stiprybės šaknys, nes čia (mūšyje su totoriais) Lietuva neteko daugumos savo pajėgiausio jaunimo, ir drauge buvo padėta galybės pamatas Maskvai. Taigi, senosios Lietuvos valstybinė misija nesiderino su lietuvių tautos pašaukimu.

Berods, pirmasis netiesioginiai palietė lietuvių tautos pašaukimo klausimą buvo kan. M. Daukša, kuris "Postilės" prakalboj skatino lietuvius atkreipti dėmesį į savo tautos kultūrines vertybes, t. y. j savąją kalbą. Ta pačia linkme — tik daug plačiau išdėstė prel. K. Baužas savo veikale "O pocztkach narodu į jezyka Litewskiego rozprawa", Warszawa, 1808 m., kur jis čia ne tik moksliškai iškėlė lietuvių kalbos reikšmę, bet palietė lietuvių tautos istoriją nuo seniausių laikų, o taip pat ragino lietuvius tyrinėti savo tautos kultūrinius paminklus. Gal būt, jautė Čia surasiąs lietuvių tautos pašaukimo pradus.

Mūsų istorijos tėvas S. Daukantas, visą savo amželį rausdamasis lietuvių tautos istoriniuose šaltiniuose, galimas daiktas tikėjo surasti ir savosios tautos pašaukimą. Gi aušrininkai jau manė suradę lietuvių tautos pašaukimą, ką pastebėjo prof. 2. Ivinskis (Aidai, 1947 m., 9 nr.): "Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos ligi padangių kėlimas, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuviams pašaukimo suradimas. Jie plačiai visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą". Prof. J. Brazaitis (Aidai, 1971 m., 10 nr.) papildo: "Be tautinės misijos, išreikštos anais laikais dr. Basanavičiaus žodžiais, tauta nebūtų pajėgi atgauti valstybės nepriklausomybės". O mūsų poetas Putinas savo "Nuvainikuotoj Vaidilutėj" aiškiai nurodo, kad lietuvių tautos pašaukimas yra tautos kūryba, nuo kurios priklausys tolimesnis lietuvių tautos likimas.

Savo laiku prof. S. Šalkauskis siūlė lietuvių tautai pašaukimą: iš Rytų ir Vakarų elementų sukurti naują lietuvių kultūrą. Prieš šį dirbtiną — jo nurodytą pašaukimą pasisakė visa eilė lietuvių kultūrininkų. V. Kazokas (Akiračiai, 1972 m., 5 nr.) pabrėžė: "Jei S, Šalkauskio pristatytoji tautinė misija būtų kaip nors įgyvendinta, ji iš tikrųjų, nebūtų tautinė misija, bet tik S. Šalkauskio...".

Dėl to lietuvių tauta šio prof. S. Šalkauskio siūlomo dirbtinio lietuvių tautai pašaukimo nepriėmė, nes, iš tikrųjų, lietuvių tautai nėra jokio reikalo kurti atskirą naują kultūrą iš Rytų ir Vakarų kultūrų elementų, kadangi kaip archeologinės iškasenos (prof. A. Spicyn, Lissauer ect.) ir kiti istoriniai šaltiniai (prof., dr. R. Braungart, prof. dr. H. Bender, prof. dr. R. Latham ir visa eilė kitų) aiškiai byloja, kad lietuvių tauta jau nuo senų laikų turėjusi nuosavą ir gana aukštą kultūrą. Tik ją, kaip kan. M. Daukša, kalbėdamas apie lietuvių kalbą pasakė, reikia "išlaikyti, tobulinti, gražinti" ir apvalyti, anot kan. prof. J. Tumo, nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios sutrukdė jos natūralinį augimą, kad ji galėtų sužydėti visam savo grožy.

Ieškant tautos pašaukimo, dr. A. Maceina (78-261) nurodė: "Ieškoti tautinio pašaukimo, reiškia ieškoti tautos prasmės ir jos buvimą pateisinti žmonijos akyvaizdoj... Norint susekti tautos pašaukimą, yra būtina ištirti visus veiksnius, formuojančius tautinę individualybę, būtent rasę, gyvenamą aplinką ir istorinį likimą... Tautinis pašaukimas tai pagrindinis tautos linkimas... Tautinis pašaukimas, kaip objektyvinis žygis, nėra tautai primetamas.... Tautinis pašaukimas suprastas pilnutine prasme, yra universaliai reikšmingos idėjos vykdymas, kyląs iš pagrindinio tautinės individualybės linkimo, sukurto rasės, gyvenamos aplinkos ir istorinio likimo... Surasti tautinį pašaukimą reiškia surasti vadovaujantį ir organizuojantį pradą, kuris sutelkia aplink save visą tautos gyvenimą... Tautos dažnai vykdo savo pašaukimą nesąmoningai". Kitas mūsų filosofas dr. J. Girnius (46-82 ir 83) konstatuoja: "Būdama tautinės gyvybės versmė, drauge kultūra tautai yra jos pašaukimas... Todėl vykdyti tautai savo pašaukimą — tai kurti savo kultūrą. Tautinis pašaukimas — tautinė kultūra. Kurdama savo kultūrą, tauta vykdo ir savo pašaukimą".

Pirmiausia iš čia pateiktų mūsų mintytojų nurodymu pilnai paaiškėja, kaip jau anksčiau minėjome, kad lietuvių tautos pašaukimas turi kultūrinį pobūdį. Ir iš tikrųjų, lietuviai nėra linkę kokioms politinėms ir karinėms avantiūroms. Senieji istoriniai šaltiniai pažymi mūsų protėvius buvus taikaus ir sugyvenamo budo: "pacatum hominum genus omnium". O jei vėliau lietuviai pasidarė labai geri ir narsūs kariai, tai tik reikalo verčiami gintis nuo nuožmių užpuolikų.

Kalbant apie mūsų tautos vyraujantį palinkimą, išplaukiantį iš visos tautinės individualybės, visi pripažįsta nepaprastą mūsų liaudies prisirišimą prie senųjų tradicijų, papročių ir visų senų tautinių bei kultūrinių jos vertybių. Gi žvelgiant į istorinį lietuvių tautos likimą, Apvaizdos lemta buvo mūsų tautai nuo neatmenamų laikų gyventi toj pačioj vietoj, toliau nuo visokių invazijų kelių, tarp nepereinamų pelkių ir girių, ir tokiu būdu mūsų liaudis nesąmoningai vykdė, nežiūrint: Žiauriausią bandymų, lietuvių tautos pašaukimą: išlaikė senąjį indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą.

Tai konstatavo mokslininkai. Dr. R. Loebell (76-13 ir 14) aiškiai pabrėžė. "Čia jie (mokslininkai) pajuto tartum esą. proariškoj (pro indoeuropietiškoj) gimtinėj, kai jie netikėtai susitiko su tauta (lietuviais), kurios skambi kalba, dainos, pažiūros, kurios būdas ir veikla buvo tokie, kokie ir arijų protėvynėj... Kadangi jie (lietuviai) yra labai konservatyvus, kaip jokia kita tauta, tai jie ir išlaikė pirmykštį indogermanų (indoeuropiečių) palikimą". Prof. M. Kojalovič (67-38) tvirtino: "Tai vienintelė (lietuvių tauta), kuri daugiausia išlaikė priešistorinių arijų (indoeuropiečių) tautų liekanas". Prof. A. Scot (118-205) pažymėjo: "Jie (lietuviai) yra paslaptinga Europos tauta, kuri išlaikė pirminio arijų (indoeuropiečių) kamieno palikimą". Vydūnas (Gabija, 1954, 482 p.) rašė: "Ir nuostabu, kad lietuvių tauta galėjo išlikti beveik tokia, kokia ji buvo senovėj. Tuo kaip tik įrodo, kad lietuvių tauta yra išrinktoji tauta".

Dėl to lietuvių tauta dabar atstovauja pirminius indoeuropiečių, gyventojus ir Lietuva vadinama indoeuropiečių motina, kaip tvirtina istorikai: dr. I. Taylor (129-261): "Lietuviai turi geriausią teisę atstovauti pirminę arijų (indoeuropiečių) rasę" ("Lithuanians have the best claim to represent the primitive Aryan race"), prof. dr. S. Chatter ji (22-109): "Baltai (lietuviai) atstovauja pirminius indoeuropiečių gyventojus". O. de Lubicz-Milosz (31-8): "Senoji Lietuva yra motina arijų rasės".

Visais atvejais lietuvių tauta išlaikė seną indoeuropiečių palikimą

Visų pirma rasiškai pas lietuvius išliko senas indoeuropiečių tipas. Prof. dr. V. Krėvė-Mickevičius (Tauta ir žodis, 1924 m., 13 op.) rašė: "Cruger" Urgeschichte indogermanischer Voelkerstaemme", Bonn, 1855 laikėsi taip pat plačiai prigijusios nuomonės, kad indoeuropiečiai yra tikslia žodžio prasme šviesių plaukų, melsvų akių, aukšto ūgio giminė". Mūsų antropologas prof. J. Žilinskas (151-135) lietuviu rasę apibūdino: "Toks tipas (šviesių plaukų, melsvų akių, aukštoko ūgio) jau nuo senovės vyravo lietuvių tarpe... Lietuviai buvo žinomi, kaip labai kilnaus, doro, gero būdo".

Pirmykščius indoeuropiečių namų ūkio bruožus lietuvis kaimietis išlaikė iki dabartinių laikų. Kaip aprašė smulkiai pirminių indoeuropečių namų ūkio gyvenimą etnologas ir kalbininkas prof. A. Pick savo veikale "Die ehemalige Spracheinheit der Indogermanen Europas", 1873 m., 262-292 p., tai visais atžvilgiais atitinka lietuvio kaimiečio gyvenimui: vyrai žemę dirbo, moterys daugiausia buvo užimtos linų ir vilnų verpimu, audimo ir kitais namų ruošos darbais, buvo auginami javai, gyvuliai, namai buvo mediniai su pagražinimais etc. Dr. V. Jungfer (59-15) paryškino: "Namas, kuriame reiškėsi senovės lietuvių gyvenimas, 22savo pagrindinėj formoj arčiausiai atitiko senovės indogermanų (indoeruopiečių)".

Pagal dr. W. Gaerte (42-64) lietuvių pavadinimai: butas, klėtis (gr. klitos), kaimas (gr. kome), pilis yra išsilaikę iš indoeuropiečių protėvynės. Sulig prof. R. Frye (39-18) senas indoeuropiečių namų ūkiui pavadinimas "uikos", kas atitinka lietuvių "ūkis", giminės vadas vadinosi višpati, lietuvių kalboj - viešpats. Dr. B. Gosh "Vedic Age", 1951 m. nurodo, jog seniau pas indoeuropiečius buvo pareigūnai" "Senani", kas atitiktų lietuvių "seniūnai". Prof. W. Kamieniecki ("Geneza Panstwa Litewskiego", 1915) mano, kad senovės lietuvių vado vardas "rikis" yra išlikęs iš senovės indoeuropiečių. Seniau sritis vadinosi "valduva", o kilties bendruomenė "teuta". Anot A. Pictet (Les origines Indo-Europennes, 1859) lietuviai išlaikė ir indoeuropiečių metų laikų pavadinimus: pavasaris, vasara, žiema (hiema), asanis (ruduo).

Mūsų sesių lietuvaičių dainose taip gražiai apdainuojami lineliai, kurie lietuvišku šilku vadinami ir kurių apsaugai senovės lietuvis buvo paskyręs Vaižgantą dievaitį, buvo auginami senovės indoeuropiečių. Prof. F. Specht (123-71) : "Kalbinė lygtis dėl linų gr. linon, lat. linum, liet. linai be jokios abejonės patvirtina, jog indoeuropiečiams linai buvo žinomi, dar prieš išsiskiriant į atskiras tautas".

Kaip senovėj pas indoeuropiečius, taip ir pas lietuvius socialinį pagrindą sudarė patriarchalinė šeima, žymus proistorės žinovas prof. C. Keary (65-86) nusakė: "Dabar mes žinome, jog indoeuropiečių (arijų) rasės socialinė organizacija atsirado kuopoj, kuri paprastai vadinama patriarchalinė šeima, surišta kraujo arba vedybų ryšiais. Šios šeimos galva buvo protėvis, seniausias vyras iš visų palikuonių". Mūsų sociologas prof. dr. K. Širvaitis (127-3) mini: "Lietuvių šeimos pavyzdys buvo patriarchalinė sistema".

Pačiame bendruomeniniame gyvenime indoeuropiečiai iš pat žilos senovės, kaip ir lietuviai, laikėsi aukštos moralės dėsnių. Garsus juristas prof. dr. B. Leist (74-103) randa: "Indoeuropiečių (arijų) bendruomenė iš gilios senovės turėjo 5 moralinius įsakymus: 1) Laikytis švariai kūnu ir doriam dvasia, 2) Nepiktadariauti, 3) Nežudyti, 4) Nevogti, 5) Būti teisingam... Į vedybas jaunoji privalėjo ateiti su nekaltybe". Pagal tą patį prof. B. Leist (73-3) senovės indoeuropiečių (arijų) teisė buvo glaudžiai susijusi su tikyba ir dorovės dėsniais, o visa teisinė sistema reikalavo lygiai visam krašte pravesti tvarką (darna).

Mokslininkai tiki, kad lietuvių tauta ligi pastarųjų laikų išlaikė pirmykštes indoeuropiečių tradicijas ir jų kultūrinius bendrus bruožus. Prof. A. Pogodin (107-19) pažymi: "Lietuvių gyvenimo būde dar ir dabar reiškiasi indoeuropiečiu kilmės senosios tradicijos". Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I) rašo: "Mokslininkai pripažįsta, jog lietuviai yra išreiškėjai pirminės arijų (indoeuropiečių) kultūros bei civilizacijos".

Jau minėtas prof. C. Keary (65-89) konstatavo, jog iš senųjų indoeuropiečių papročių labai buvo svarbūs: išlaikymas namuose šventos ugnies (dar neseniai lietuvis kaimietis savo krosnies žaizdre laikydavęs ugnį, kaip šventą dalyką) ir vestuvių apeigos. Apie lietuvių vestuvių apeigas prof. A. Benedictsen (10-71) sako: "Lietuvių vestuvių apeigos aiškiai krypsta į tai, kas buvo vieną kartą bendra visų europiečių tautų vestuvių puotoj". Kaip aprašo K. Goshal savo knygoj "India", 1944 m. senovės indų vestuvių apeigas, tai jos turėjo didelį panašumą su lietuvių kaimiečių vestuvių apeigomis: pagrindinė vestuvių puota vyksta jaunosios (daiva) namuose, namai išpuošiami gėlėmis, vestuvių dieną jaunasis pasipuošęs naujais drabužiais ir gėlėmis su savo draugais ir giminėmis atvyksta į jaunosios namus, būrys muzikantų groja, susirinkusieji dainuoja vestuvių dainas, kitą dieną vestuvininkai vyksta j jaunojo namus, kur jaunoji šiuose namuose pasidaro tikru šeimos nariu ect. Todėl ir galima tvirtinti, jog kaimiečiai lietuviai išlaikė šias gražiausias vestuvių apeigas iš indoeuropiečių protėvynės laikų. Pagal prof. H. D'Arbois Jubanville ("Les premiers habitants de L'Europe", Paris, 1889, It, 207 p.) lietuvių tautinis gėrimas midus yra labai senas ir siekia indoeuropiečių protėvynę, kuris buvo gaminamas iš medaus.

Lietuviai, sveikindami kitą asmenį, vartoja žodį "sveikas", gi atsisveikinant sako "lik sveikas", o kartais sako ir "su". Savo kilme šie žodžiai siekia gilią senovę, o gal kartais jie buvo pirminiai indoeuropiečių sveikinimo žodžiai, kaip paryškina S. Karaliūnas (Kalbos kultūra, Vilnius, 1965, 40 p.): "Čia (lietuv. lik sveikas) yra pavartotas tam pačiam tikslui, kuriam vokiečiai turi pasakymus sei gesund, heil... Prof. E. Fraenkel (Lit. etym. Woerterbuch, 950 p.) čia "sveikas" skiria du senovės komponentus: sv ir eik.

Komponentą sv laiko identišku su senovės indų su "geras sveikas" ir graikų eu (iš seu) "geras, sveikas"... Vadinasi, lietuvių sv (iš su) kai kada sveikas reiškė".

Gal nė viena tauta tiek neskiria reikšmės margytiems kiaušiniams Velykų šventėse (seniau pavasario šventėj), kaip lietuviai: pas kaimieti lietuvį yra tradicija visuomet per Velykas vartoti kiaušinius, ypač juos kuo gražiausiai numarginant. Sulig A. Kirkor (Živopisnaja Rossia, Moskva, 1882, III t., Ip.) lietuvių apeiginiai kiaušiniai (šventėse) siekia indoeuropiečių bendrą tėvynę. Kiaušinių marginimo paprotys yra labai senas: jis minimas senovės graikų ir romėnų raštuose.

Kad lietuvių drabužiai pasižymi geru skoniu (ypač savo grožiu pasireiškia moterų marginiai), tai priėjo išvados vokiečių istorikas prof. dr. F. Bock (12-159): "Lietuvio apranga taip pat nuo seniausių laikų yra palikusi su mažu pakeitimu, ir jo (lietuvio) paprasti, garbūs drabužiai rodo tikrą grožį". K. Goshal (49-31) tvirtina, senovės indai iškilmėse vartodavę spalvingus kostiumus - marginius ("The player and musicians in their colorful costumes"), o taip pat turėję ir savo tautinius šokius. Tokiu būdu galima prielaida, kad lietuvių tautiniai šokiai su savo spalvingais drabužiais, gal būt, išlikę iš pirminio indoeuropiečių gyvenimo bei iš jų protėvynės.

Visas lietuvio kaimiečio gyvenimas yra susijęs su dainomis, ir lietuviai dainavo nuo seniausių laikų. Mokslininkai rašo apie lietuvių dainų ir melodijų senumą: prof. dr. C. Manning (80-) "Lietuvių ir latvių dainos priklauso senajam indoeuropiečių palikimui pirmykštėj formoj", dr. U. Katzenelenbogen (64-4): "Mitologinė lietuvių daina ligi šių laikų yra susijusi su indoeuropiečių mitologija", L. Nast (90-39): "Tenka pastebėti su kokiomis pastangomis lietuvių tauta tikrą charakterį savo pirminių, melodijų iš dalies išsaugojo. Daugelis melodiškų tarsnių (Daina), daugelis išsireiškimų su tuo pačiu sąskambiu, kuris šiandien mūsų ausį virpina, jau skambėjo indoeuropiečių (indo - germanų) protėvynėj".

Pačios kanklės, lietuvių tautinis muzikos instrumentas, kuriuo lietuviai mėgo palydėti savo dainas, yra labai senos, kaip ir patys kanklininkai. Prof. dr. S. Chatterji (22-108) pažymi: "The kankles — playing singer of the dainos, among the Balte (the Lithuanians) goes back to the Indo-European age as a cultural inheritance". Italų muzikas G. Morici (89-13) patį kanklių pavadinimą riša su sanskrito "konkani", su graikų "kanache" ir lotynų "cantus" žodžiais. Tas pats prof. dr. S. Chatterji (22-107) pasakoja, jog pas pirminius indoeuropiečius buvę dainiai - vaidilos, kurie, palydint styginiam instrumentui (kanklės, vina), dainuodavę senas dainas apie dievus, herojus, o taip pat apie žmonių gyvenimo būdą.

Kalbant apie lietuvių meną, tenka pabrėžti, kad jis yra gana senas ir jo šaknys siekia indoeuropiečių tėvynę. Apie tai liudija žymūs meno istorikai: prof. dr. R. Dethlefsen (28-42): "Pagaliau Lietuva... tas kraštas garsios ir labai senos tautos, nuo kurios ji savo vardą nešioja, turi išlaikiusi iki mūsų dienų vertingą, labai seną ir savarankišką meno kūrybą", dr.J. Baltrušaitis (8-78): "Prehistory persists in the architecture of houses, in the curves and angles of the decoration of pottery, in the circles of the crosses, in the geometric dreams of the weaving maid. Some of the designs belong- to a vocabulary of primitive mankind which was in use in many countries and has been similarity preserved there, yet they are rooted in the earth of this country (of Lithuania), they are bound to it inseparably and are resurrected simultaneously with it".

Pagal dr. J. Karlovriez (La Grande Encyclopedie, Paris, 22 t, 341 p.) lietuviai išlaikė senovės indoeuropiečių mitologijos bruožus, o kartu su ja susijusios religijos liekanos, o taip pat tai tvirtina ir kai kurie kiti mokslininkai. Dr. J. Baltrušaitis (8-41) rašė: "Ji (Lietuva) išlaikė priešistorinių formų ir senovės dangaus kūnų garbinimo liekanas". Italų istorikas prof. N. Turchi (137-76): "Senovės pagonių lietuvių religija buvo gamtinė (gamtos garbinimo), kaip pas kitas arijų (indoeuropiečių) tautas". Pats indoeuropiečių Dievo pavadinimas pas lietuvius išliko iki dabar (ind. Dyaus, gr. Zeus, rom. Deus.).

Žirgas, artimiausias indoeuropiečių draugas, dar ir dabar pas lietuvius yra labai vertinamas. Į tai byloja dr. M. Gimbutienė (Aidai, 1948, 14 nr.): "Žirgas, tas labiausia paplitęs, poetinamas ir stilizuojamas dainose ir liaudies mene, mums (lietuviams) žinomas nuo indoeuropiečių susikūrimo laikų (2000 metų prieš Kristų), kuris religijoj pradėjo vaidinti vyraujanti vaidmenį... Liaudies tikėjime didžiausią vaidmenį baltas žirgas vaidina... Indijoj pati saulė įsivaizduojama arklio pavidale". J. Venclova (139-39): "Lietuvos vardas yra kilęs nuo laisvės deivės Lietuva, kuri lietuvių garbinama iš seniausių laikų ir kurios atvaizdas dabar išliko Lietuvos valstybės ženkle vytis". Pagal dr. J. Negelein (91-9 ir 23) pas indoeuropiečius (indo - germanus) žirgas buvo laikomas ištikimiausiu draugu ir beveik visuose indoeuropiečių herojiniuose padavimuose pas daugelį karo dievaičių žirgas buvo atributu.

Dvikamieniai vardai sulig kalbininku dr. E. Lewy (75-70) Clausigail, Tvirbutes, Teutevil, Wiltaute, Gintaute etc. ir sulig prof. F. Owen (95-47) Dio-medes, Deva-dotas ect. savo struktūra yra pirmykščiai indoeuropiečių vardai. O tokių dvikamienių vardų pas lietuvius yra nemaža. Gi taip pat dauguma Lietuvos vietovardžių yra indoeuropietiški. Prof. R. Schmittlein (117-188) nustatė: "Vietų vardai (Lietuvoj) Nida, Alhas ect, kuriuos mes studijavome, didele dalimi yra indoeuropietiški".

Kas svarbiausia, kaip žymūs kalbininkai ir istorikai tvirtina, kad lietuvių tauta išlaikė beveik su ne esminiais pakeitimais pirmykščią indoeuropiečių kalbą. Moderninės kalbotyros tėvas prof. A. Meillet (Les Annales des nationalites, 1913, 5-6 nr., 205 p.) aiškiai konstatavo: "Tas, kuris nori žinoti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo (indoeuropiečių protėvynėj), tegu nuvyksta ir pasiklauso, kaip dabar kalba lietuviai ūkininkai". Prof. J. Žilinskas (151-41) liudija: "Prof. Pott pažymi, kad lietuvių kalba yra pirminė ariška (indoeuropiečių) , ir jos formos yra senesnės už visas dabar egzistuojančias indoeuropiečių kalbas". Prof. dr. Ehret (35-8) pareiškė. "... ji (indoeuropiečių prokalbė) reiškiasi lietuvio lūpomis". Italas prof. G. Salvatori (114-5) tiesiog sako: "Lietuvių tauta išlaikė kalbą, kuria buvo kalbama indoeuropiečių protėvynėj, beveik tos pačios buvo, taip jie galėjo išlaikyti papročius gilios senovės". Garsus pasaulio kalbininkas ir indoeuropiečių proistorės žinovas prof. dr. H. Bender (9-55) savo tyrinėjimuose priėjo išvados: "Lithuanians who have preserved faithfully than any other people on earth the language and cultural position assumed for the prehistoric Indo-Europeans".

Dėl visa to žymi dalis pasaulio mokslininkų (dr. I. Taylor, prof. F. Mueller, prof. T. Poesche, prof. J. Sanders, dr. C. Carmineti, prof. J. Cuno, prof. dr. H. Bender, P. Cleator, Prof. C. Jullian, dr. B. Gosli ect) istorinę Lietuvą laiko lopšiu visų indoeuropiečių tautų bei indoeuropiečių protėvyne. Kiti net amžinąją Lietuvos sostinę Vilnių laiko visų indoeuropiečių tautų širdimi. O. de Lubicz-Milosz (32-8) rašo: "Lietuvos sostinė, senasis Vilnius, yra kaip savo rūšies šventas miestas ir širdis Lietuvos. Tai yra ten, kur seniau ten radosi Visuotinos Dievybės šventykla, tai yra ten, kur degė Amžinoji Ugnis, arijų (indoeuropiečių( Amžinoji Ugnis" "... e'est la (en Vilnius) que brula l Amžina Ougnis, le Feu Eternal des Aryens").

Visi aukščiau iškelti faktai bei duomenys aiškiai liudija, kad lietuviu tauta išlaikė senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą, kas ir sudaro lietuviu tautos pašaukimą.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Reinkarnacija (6)    Budizmas (73)    Mazda (2)    Kūdikio maitinimas (3)    Škotų aviganis (3)    Pramogos (191)    Kelionių pasiūlymai (7)    Rašytojai (11)    2009 metų horoskopas (15)    Civilinė sauga (7)    Interjero dizainas (13)    Ekologija (15)    Bildukai (3)    Žinių visuomenė (14)    Helouvynas (7)    Pasakos (60)    Mitingai (5)    Kompiuterinis piratavimas (43)    Chiromantija (3)    Bibilija (10)    Sel (10)    Zigmas Vaišvila (10)    Užsienyje (50)    Geležinkeliai (4)    Šunų veislės (52)    Seimo rinkimai (4)    Filologija (2)    Eurointegracija (5)    Maudymosi kostiumėliai (7)    Parapsichologai (7)    Mama ir vaikas (48)    Alkoholizmas (15)    Mokyklos (22)    Tibetas (10)    Knygos (23)    Paukščiai (5)    Mokslai (1219)    Klonavimas (10)    Trys karaliai (5)    Fotografija (17)    Lengvosios muzikos grupės (27)    Picerijos (4)    Kreditai (2)    Kinas (193)    Medžioklė (63)    Krišnaizmas (3)    Nusikaltimai (6)    Krašto apsauga (27)    Miestų bendruomenės (7)    Pagalba ir prevencija (124)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!