Jn 21, 1–14

Prisikėlęs Jėzus mokiniams liepė keliauti į Galilėją, kur žadėjo vėl pasirodyti (Mt 28, 10). Per šį laikotarpį mokiniams teko išgyventi nemaža abejonių ir jiems vis dar buvo neaišku, ko tikėtis, ką daryti (Mk 16, 14; Mt 28, 17). Petras, būdamas veiklus žmogus, vėl ėmėsi žvejybos, mat ją gerai išmanė. Jis dar nežinojo, kaip tapti „žmonių žveju“, tačiau ežere žvejoti jam visai neblogai sekėsi, išskyrus tą naktį, kai ilgai žvejoję nieko nepagavo (plg. Jn21, 3). Pasirodęs Jėzus paragino dar kartą užmesti tinklus. Ir šį sykį jie kone plyšo nuo žuvų gausybės (Jn 21, 5–6). Ši sėkminga žvejyba buvo būsimos misijos simbolis ir pranašystė – apaštalai taps žmonių žvejais, o jų laimikis bus gausus.

Kaip apaštalai prigaudė tokią gausybę žuvų ne savo jėgomis, taip ir žmonių žvejyba jiems sekėsi tik Dievo galybe. Jėzui įžengus į dangų, apaštalai melsdamiesi laukė Šventosios Dvasios (Apd 1, 14). Per Sekmines jie gavo tokį galingą patepimą, kad Evangelija tebesklinda iki šiol.

Ši žinia skirta ir mums. Jėzus mus kviečia į savo mokinių bendruomenę, Bažnyčią, ir įgalioja mus skleisti Jo Evangeliją pasaulyje. Jis mums suteikė Šventąją Dvasią, kuri yra jėgų šaltinis, leidžiąs įvykdyti mūsų pasiuntinybę. Bet kas iš to šaltinio, jei mes iš jo negeriame? Remkimės Dievo mums teikiama galia. Klausydami Dvasios vedimo pabandykime pasidalyti Evangelija su kitu žmogumi. Tai neturi būti išmintingas pamokslas ar ilga diskusija. Pakaks paprasto, patirtimi paremto, žodžio.

Dievas nenori, kad sektume apaštalu Petru, koks šis buvo iki Sekminių. Jis mus ragina verčiau sekti Petrą po Sekminių, jau išties pažinusį Jėzų. Šv. Pranciškus Asyžietis sakė: „Visuomet skelbk Evangeliją. Jei reikia, pasitelk žodžius“.

Viešpatie, pasakyk, ką aš turėčiau šiandien daryti. Įgalink mane mylėti Tave ir kitus. Padaryk mane geru žmonių žveju.