LT   EN   RU  
2019 m. spalio 22 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Šunų veislės
Pietų Rusijos aviganis

2006-12-14 | Veislė Taurijos avių augintojų išvesta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kryžminant atvežtus iš Ispanijos Astūrijos aviganius su azijietiškos kilmės vietiniais bei Krymo kurtais, naudojamais avių kaimenėms ganyti bei apsaugoti. Šios veislės šunys gerai dresiruojami ir lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Tai tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 62 cm. Formato indeksas: 108 – 110. Kaulėtumo indeksas: patinų – 17 – 19, patelių – 16 – 18. Šie šunys stipraus, pusiausvyro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys stiprūs. Oda laisva, elastinga be raukšlių ir nenukarusi. Plaukai ilgi, šiurkštūs, tankūs, truputį garbanoti, vienodo ilgio ant galvos, liemens, galūnių ir uodegos, poplaukis tankus, vešlus. Pietų Rusijos aviganiai dažniausiai būna balti, balti su gelsvu atspalviu, palši, įvairių atspalvių pilki, balti ir pilki su neryškiomis dėmėmis, pilkai dėmėti. Galva ilgoka, kaktos dalyje normalaus pločio, su ryškiu pakaušio gumburu ir žandikaulių įdubomis. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus, palaipsnis. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Ausys nedidelės, trikampio formos, nukarusios. Akys ovalios formos, tiesiog, tamsios, su sausais prigludusiais vokais. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, raumeningas, normalaus ilgio, aukštoje padėtyje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Skaiterjeras

2006-12-14 | Skaiterjero tėvynė laikoma Skajaus sala, esanti į šiaurės vakarus nuo Škotijos krantų. Tai labai sena medžioklinė veislė. Skaiterjerai nuo neatmenamų laikų buvo naudojami medžiojant lapes, upines ūdras ir laukines kates. Šios veislės šunys išsiskiria nepaprasta ištikimybe šeimininkui. Tai bebaimiai, nepasitikintys svetimais šunys. Pats garsiausias ir labiausiai gerbiamas šios veislės istorijoje, be abejo, šunelis Bobis, kurio garbei Škotijos sostinėje Edinburge 1872 metais pastatytas paminklas. 1858 metais mirė Bobio šeimininkas, neturtingas senas piemuo. Bobis 14 metų gyveno ant jo kapo, laukdams savo šeimininko. Jį maitino miesto gyventojai. Visi pažinojo jį ir mylėjo už ištikimybę. Bobis nugaišo 1872 metais ir buvo palaidotas šalia šeimininko. Skaiterjeras – žemakojis, ilgas, vos nesiekiančiais žemės, plaukais, raumeningas, tvirto kaulų sudėjimo šuo. Galva ilga, neryškus perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Nosies veidrodėlis visada juodas. Dantys balti, stiprūs, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios arba nukarusios, apaugusios ilgais, puošniais plaukais. Stačios ausys kyšo virš lnijos, nedidelės. Nukarusios – stambesnės, žemiau akių linijos, prigludusios prie skruostų. Akys labai tamsios, vidutinio dydžio, ovalo formos. Kaklas ilgas, raumeningas, aukštai iškeltas. Krūtinė gili, ilga, plokštoka. Nugara ilga, tiesi, stipri.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Trumpaplaukis taksas (Dachshund)

2006-12-14 | Manoma, jog trumpaplaukis didysis taksas, tikriausiai yra seniausias iš visų taksų, kuris kadaise buvo naudojamas pėdsakams susekti. Trumpaplaukis taksas, priklausantis skalikų grupei, šiandien auginamas namuose kaip šeimos draugas, vedamas į parodas. Nors šis šuo yra mažas, trumpomis kojomis, tačiau jo ilgas kūnas puikiai sudėtas, raumeningas, krūtinė plati ir stipri, priekinės kojos gerai išvystytos. Takso migdolo formos akys yra tamsios, žvilgsnis protingas, ausys nukarusios ir ilgos. Šie taksai yra protingi, tačiau juos dresiruoti nėra lengva, nes jie yra labai smalsūs aplinkai ir rūpinasi savo pasauliu. Gali būti sunkoka sutramdyti medžioklės instinktus ir paleidus šunį prisikviesti sugrįžti. Tad norint sutelkti jų dėmesį ir nugalėti šuns dominuojantį charakterį, reikės tvirtos technikos. Tiesa, tai medžioklinis – urvinis šuo, tad paleidus kieme taksą, nenustebkite, jei šis ims rausti žemes. Trumpaplaukiam taksui kasdieną reikia 20-40 minučių aktyvios veiklos: 1-2 kartus per dieną ar dažniau būtina su šuneliu pasivaikščioti. Taksas loja tik tuomet, kad to reikia, todėl tai puikus namų sargas. Šis šuo nėra agresyvus, tačiau nelabai sutaria su kitais gyvūnais. Taksai labai prisiriša prie šeimos, ypatingai pasirenka vieną šeimininką. Su nepažystamais šis šuo nėra labai draugiškas. Kartą per savaitę reikia gerai iššukuoti kailį su šepečiu ir šukomis. Papildomi plaukai prie jų letenų triminguojami. Ypatingai reikia išvalyti ausis, tiek vidų, tiek išorę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ilgaplaukis taksas

2006-12-14 | Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai" greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys. XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu. Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laikos

2006-12-14 | Laikų tėvynė – Eurazijos šiaurės miškų zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai, paukščiai. Lietuvoje šie šunys paplito neseniai, kai pagausėjo ir buvo pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių. Tai stiprūs, tvirto kūno sudėjimo, energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto pavidalo "sausa" galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro uždarą žiedą ("riestainį"). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai. Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be lojimo. Azartiškai aploja tik stovintį žvėrį (tupintį paukštį) ir, sukoncentruodamos jo dėmesį j save, suteikia galimybę medžiotojui prisėlinti prie žvėries (paukščio) šūvio atstumu. Sužeistą žvėrį suseka pagal kraujo pėdsaką. Suranda ir atneša nušautą ar tik pašautą paukštį. Vienodai gerai tinka medžioti visais metų sezonais. Laikos labai prisiriša prie šeimininko, nereiklios, žmonių nepuola. Todėl tinka laikyti ir miesto sąlygomis. Laikų kailis tankus. Spalva labai įvairi: juodos, rudos, pilkos, baltos – vienspalvės ir margos. Dar skiriamos keturios laikų veislės: karelų – suomių (smulkiausia), rusų – europinė, Vakarų Sibiro (abi vidutinio dydžio) ir Rytų Sibiro (stambiausia).

Lankomumo reitingasKomentarų: 18

plačiau >>

Vidurines azijos aviganis

2006-12-14 | Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę. Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai - stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos. Kiti – su trumpesniais (3 - 5 cm), prigludusiais plaukais. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 13

plačiau >>

Čiau-čiau

2006-12-14 | Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Škotų terjeras

2006-12-14 | Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą. Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta. Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Amerikiečių Koker spanielio priežiūra ir auklėjimas

2006-12-14 | Amerikiečių koker spanielis viena iš labiausiai paplitusių ir populiariausių šunų veislių daugelyje šalių. Mėgėjai įsigiję amerikiečių koker spanielio veislės šuniuką dažnai nežino nuo ko pradėti : kaip prižiūrėti, kaip auklėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta. Mažas nuostabiai dekoratyvus šuniukas tai ne rotveileris ir ne aviganis – specialaus dresavimo nė nereikia : antsnukio įsigijimas nebūtinas, stipri grandinė taip pat nereikalinga. Atrodo vaikščiok su malonumu ir džiaukis savo „stebuklu“. Bet viskas ne taip. Tam, kad išauginti amerikiečių koker spanielį tokį, kokį jūs jį sau įsivaizduojate, ir koks jis apibudinamas veislės standarte, būtina skirti laiko ir daug pastangų. ŠUKAVIMAS - Pirmiausiai apie kailį. Atrodo, kad pusantro mėnesio šuniuko nereikia nė šukuoti, bet šepetys ir šukos turi kasdiena būti jūsų rankose. Labai svarbu jau mažame amžiuje išmokyti šuniuką ramiai elgtis kai jį šukuojame. Pasiguldykite šuniuką ant kelių tada, kai jis bus prisižaidęs, pavargęs ir pradės snausti. Paglostykite pilvuką, nugarytę, aprimus šuniukui imkite šukas. Pradžioje, tai gali būti paprastos plastmasinės šukos su trumpais dantukais, vėliaus masažinės šukos, galiausiai specialus, labai švelnus, nestringantis kailyje metaliniais lenktais šereliais šepetys. Dar prireiks kelių šukų: „Grėbliai“- metalinės šukos turinčios skirtingo tankumo dantukus iš abiejų pusių, pūko pešimui- trimingavimo šukelės.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Berno zenenhundas

2006-12-14 | Kaip buvę aviganiai ir galvyjų varovai, Berno zenenhundai ir sendien yra uolūs, megstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai - Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Jis yra daug jaukesnis, panašus į lokį - dėl stambesnės kuno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugyją! Nereikėtu apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbinai šunys, geriausiai jaučiasi, kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės - antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti. Kadangi pastaraisiais metais ju populiarumas sparčiai didėjo, tai is nelegalių veisyklų vis daugiau pasirodydavo blogai išaukletų ir nepakankamai bendruomeniškų šunų, kurie gadino šios veislės gerą vardą. Agresyvūs Berno zenenhundų patinai gali sukelti problemų. Šveicarijos zenenhundų draugijos patvirtino šių šunų veisimo intstrukc

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!