LT   EN   RU  
2021 m. sausio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Šventės
Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai

2005-10-31 | Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai - Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių - vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: "Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai - tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, Kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldzias už mirusius." Margionyse pasakojama "Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai." A.J.Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t.y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Aleksandras Žarskus "Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės"

2005-10-31 | Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės... Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus... Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau... Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vėlinės – dvasios šventė

2005-10-31 | Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia - žmogaus sveikatos pagrindas. Vėlinių išvakarėse buvo atliekamos kai kurios mirusiesiems skirtos apeigos: šioms šventėms nuo seno būdavo pjaunamas avinas, o jo mėsa išdalijama pavargėliams, kad šie melstųsi už mirusiuosius. Elgetos buvo tarsi gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkai. Po Vėlinių prasidedantis tamsos periodas žmogų veikia neigiamai, ir jei ne kitų švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – laukimas, šis laikotarpis žmogui būtų labai nykus. Tačiau šventė apskritai yra tam tikras dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, nors Vėlinių šventė kiek kitokio pobūdžio ir tas atsinaujinimas joje mažiau ryškus. Bet bendravimas su mirusiaisiais, su anapusiniu pasauliu vienas svarbiausių šios šventės bruožų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mano pušelė

2005-06-22 | Savo 33-iąjį gimtadienį nusprendžiau atšvęsti tyliai. Nieko nekviečiau, nepagaminau „baltos" mišrainės, nekepiau vištos. Beje, niekas to ir nepasigedo. O aš tikėjausi. Dairiausi visą dieną. Nieko nesulaukusi, pamaniau, jog kažkas negerai. Auginu vaikus, beveik namą pastačiau, gal dar medį reikėtų pasodinti. Netrukus skuodžiau siauru asfaltuotu keliuku atgal, mašinos bagažinėje gulėjo miške iškasta pušaitė. Kaip tik maniau, kad ir šitam darbui nepasirengiau kaip reikiant: nepaėmiau pirštinių ar vandens, štai ir sėdžiu purvinomis rankomis laikydama vairą. Tas anksčiau paminėtas žodis „netrukus" nėra visai tikslus. Valandos ištįsta, jei mažai judi ir daug galvoji, o abejinga aplinka siunčia nerimo signalus: kažkas negerai. Dar vakar žiūrėdama iš balkono į prišnerkštą kiemą mintijau apie medelį, kuris jį papuoštų. Pušis grynina orą, kad taip pasisodinus jų keletą, būtų tiesiog Druskininkai. Na, nors vieną pušelę reikėtų įterpti tarp sandėliukų ir automobilių taip, kad ir kiemo vaikučiams netrukdytų siautėti, kad kaimynams netemdytų buto ir praleistų jiems geidžiamą saulės šviesą. Senbuviai pasakojo, jog kadaise kiemo viduryje stiebėsi galingas šermukšnis, kuris jau buvo perlipęs net namų stogus. Kažkoks senis užpylė ant šaknų rūgšties, ir nudžiūvo galingas medis. O buvo dešimtį kartų didesnis už savo kenkėją. Kaimynė sako, kad gražesnio šermukšnio niekur daugiau nebematė.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Velykos - sena kaip pasaulis šventė

2005-03-26 | Velykų šventėje senovės lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Pagonys per Velykas lankydavo mirusius artimuosius ir atlikdavo gamtos garbinimo apeigas, o krikščionys ikivelykinę savaitę atkuria Kristaus kančios istoriją. Krikščioniškoji Velykų kilmė - tai izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos - pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios. Krikščionių Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų diena, praėjus septynioms gavėnios savaitėms. Didžiąją savaitę po Verbų sekmadienio Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją. Ketvirtadienį, minint paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, šventų mišių metu nutilę vargonai ir varpeliai tylės ligi Velykų ryto. Šįryt, Didįjį šeštadienį, tikintieji eina į bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens. Iki šiol yra išlikusi tradicija vienam šeimos nariui iki vėlaus vakaro budėti bažnyčioje. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laikas koreguoja Velykų papročius

2005-03-26 | "Užsitęsusią žiemą keičiantis pavasaris neištirpins dvasios įšalo, jei neišgirsite Prisikėlimo varpų", - kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sveikindamas Lietuvą šv.Velykų proga. "Švęsdami gamtos pabudimą, budinkime ir savo dvasią", - ragina baltiškų tradicijų puoselėtojai. Velykos yra šventė, kurioje stebėtinai tiksliai susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji liaudies papročiai ir ritualai. Bet šiandien, vartojimo, informacijos lavinos ir skubėjimo eroje, tikroji jų prasmė grimzta užmarštin. "Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, jos suvokiamos kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas", - kalba Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kunigas Artūras Kazlauskas. "Deja, net mūsų verslininkai, kurie, kaip kasmet, prigamino daugybę velykinių sveikinimų, juos išpuošė vis labo tik kiaušiniais, viščiukais ir zuikučiais. Atvirukų su tikruoju šv.Velykų simboliu - labai reta. Galbūt todėl daugybė žmonių, užuot pirkę sveikinimo atviruką su margais kiaušiniais, verčiau užrašo žodžius ant švaraus popieriaus lapo", - pastebi kunigas. "Iš tiesų Velykos yra pati didžiausia krikščionių šventė. Be Velykų apskritai nėra krikščionybės. Visa 2000 metų istorija, suformavusi ir mūsiškę Europos kultūrą, būtų nulis, neegzistuojanti idėja, jei nebūtų Velykų", - sako A.Kazlauskas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vasario 16-osios Akto reikšmė lietuvių tautos politinei raidai

2005-03-06 | Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai yra svarbiausi ir reikšmingiausi lietuvių tautos XX a. nuveikti darbai. Jie užtikrino lietuvių tautos savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas valstybinei laisvai savaimingai lietuvių tautos, lietuvių kalbos, mokslo, kultūros, politikos plėtrai. Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios aktas buvo konceptualus, lakoniškas – vos 122 žodžių – ilgamečių vilčių dokumentas. Jis skelbė tautai valstybinę laisvę, nepriklausomybę ir ateičiai Steigiamąjį Seimą. Jame nebuvo žadama materialinių gėrybių ar materialinio palepinimo. Mes kiekvienas jaučiame Vasario 16-osios reikšmę, prasmę ir kiekvienam mūsų duotą įsipareigojimą. Šioje konferencijoje akcentuojami parlamentarizmo principai Lietuvos valstybės atkūrimo procese. Tad pažvelkime kiek demokratiški buvo nepriklausomybės siekimas ir Vasario 16-osios akto genezė ir esmė. 1918 metais Lietuva ir lietuvių tauta buvo iškentėjusi 120 metų Rusijos jungą. Treti metai tęsėsi pafrontės vokiečių karinė okupacija. Buvo daug skurdo, prievartos ir beteisiškumo. Viltis, kad iš viso to bus galima išsivaduoti sukūrus Lietuvos valstybę, atskirtą nuo Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, buvo rimtas politinis siekis. Jis jau buvo deklaruotas toli nuo Lietuvos – Lozanos konferencijoje, Rusijoje lietuvių seime Petrapilyje. Tačiau šią idėją reikėjo suvisuomeninti pačioje Lietuvoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip atsirado šv. Valentino diena?

2005-02-02 | Šios dienos istoriją supa daug romantiškų legendų. Viena jų sako, kad Valentino diena pradėta švęsti Romos imperijos laikais. Senovės Romoje vasario 14 d. buvo šventė, skirta deivės Junonos – romėnų dievų ir deivių karalienės bei vedybų globėjos – garbei. Kitą dieną, vasario 15-ąją, prasidėdavo Luperkalijos atlaidai. Kiti tyrinėtojai sako, kad tai tikriausiai siejasi su graikų-romėnų pavasario švente, linksmo jų dievo Pano garbei. Jų išvakarėse romėnų mergaičių vardai būdavo gražiai užrašomi ant popieriaus juostų ir sudedami į ąsočius. Tada jaunuoliai (kurie pagal griežtus romėnų papročius turėdavo laikytis nuo merginų atskirai) galėdavo traukti jų vardus iš ąsočio ir taip išsirinkti šventės draugę. Kartais toks šventinis poravimasis virsdavo į ilgą draugystę, o po kiek laiko įsimylėjėliai ir susituokdavo. 496 m. Romos popiežius uždraudė panašias šventes ir vertė jas krikščioniškomis. Kadangi artimiausioji diena buvo šv.Valentino, tai pagal tradiciją ši diena ir tapo nauja įsimylėjusiųjų diena. Antra legenda pasakoja, kad Valentinas buvo Romos kunigas ir gydytojas. Gyveno jis III m.e.m., valdant imperatoriui Klaudijui II. Gotas už nepaklusnumą jo įstatymams, nuteisė jį mirti. Kaip pasakojama, kalėjime Valentinas buvo paslaugus. O prancūziškas žodis “galantin” reiškia meilus, atidus.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Trys karaliai

2005-01-04 | Kai šaltą sniego blizgesį pradeda šildyti mažytės elektros lemputės, kai vis daugiau langų užsidengia žaliomis eglių šakomis, mintys vis dažniau ima suktis apie vieną magišką žodį – Kalėdos. Ir ne tik vaikai užmiega svajodami apie Kalėdų senį su maišu dovanų. Malonus rūpestis kiekvieną užveja į parduotuvę, nes norime savo artimuosius pradžiuginti išskirtine dovanėle. Ką gi išrinkti mylimajam, bičiuliui, kaimynui?.. Gal jus įkvėps ir idėjų padės pasisemti Trijų Karalių dovanos, atneštos vos gimusiam Betliejaus Kūdikėliui? Beje, jie nebuvo karaliai, gal tik šiaip nuo viduramžių jie buvo taip vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę. Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Lietuvių papročiai ir tradicijos. Naujieji metai

2004-12-28 | Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę "kūčelėmis" ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėse Kūčiose, tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. Naujų Metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Didžiausias rūpestis Naujųjų Metų išvakarėse ir Naujųjų Metų dieną - sužinoti ateitį: kokie bus naujieji metai, ką jie žada, kaip seksis gyventi. Todėl Naujųjų Metų išvakarėse ir rytojaus dieną buvo daromi įvairūs būrimai ir spėliojimai. Jaunoms merginoms svarbiausias klausimas: ar ištekės ateinančiais metais, ar susiras bernelį, koks bus tas mylimasis ar vyras? Ir bernams rūpėdavo šeimos kūrimo klausimas: ar pamylės mergelė, ar gausiu gerą, darbščią, gražią ir turtingą žmoną?

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!