LT   EN   RU  
2021 m. sausio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Šventės
Klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinės linksmybės naktis

2002-06-22 | Nuo seniausių laikų žmonės pažymėdavo saulėgrįžos metą. Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną, birželio 24-ąją, visose šalyse švenčiama viena įspūdingiausių vasaros švenčių, krikščioniškuose kraštuose gavusi Joninių pavadinimą, o lietuvių liaudyje dar vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis. Kaip Joninės nuo senų laikų būdavo švenčiamos Klaipėdoje, paprašėme papasakoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės. "Žinoma, kad Klaipėdoje saulėgrįžos šventė visada buvo didžiausia, masiškiausia vasaros šventė, nors taip pat buvo švenčiamos ir religinės šventės: Šeštinės bei Sekminės. Šiandien gana sunku pasakyti, kaip jos buvo švenčiamos iki XVIII amžiaus, kokie buvo papročiai, ritualai, nes neišliko jokių aprašymų. Šiek tiek daugiau žinoma iš XIX amžiaus, iš tuo metu atsiradusių laikraščių straipsnelių. Nors tai taip pat nėra išsami informacija, nes to meto korespondentai kasdieniams įvykiams ir šventėms skyrė mažai dėmesio. Visgi iš jų sužinome, kad XIX amžiuje Klaipėdos Joninių šventės tradicijos ir papročiai labai skyrėsi nuo kaimo žmonių šventimo. To meto spaudoje aptikome žinutę, kad klaipėdiečiai labai džiaugėsi pradėję Jonines švęsti "A la Dancig", t.y. pagal Gdansko miesto papročius. Buvo tradicija Jonines švęsti ten, kur yra šiek tiek gamtos. Mieste tuo metu buvo labai mažai medžių. Apsodintos buvo tik Liepų alėja, Danės krantinė, didesnis parkas buvo prie Šaulių namų (dabartinis Muzikos centras).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vasario 16-oji

2002-03-23 | Kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairovę ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatinga ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917–1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Per 12 atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos valstybės metų Vilniuje susiformavo šios šventės tradicija. Mes visi daug žinome apie šios šventės kilmę ir reikšmę. Tačiau minėdami Vasario 16-ąją mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje. Norėčiau kalbėti apie tris dalykus, susijusius su Vasario 16-osios švente ir jos vertinimu bei reikšme mūsų tautai bei šaliai ir demokratijos raidai Europoje. Pirmiausiai, kiek buvo demokratiškas Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.? Ar demokratiškais pagrindais buvo sudaryta Lietuvos Taryba?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vasario 16-ji: skirtingi istorikų vertinimai

2002-01-19 | Istoriškai susiformavo kelios skirtingos Vasario 16sios akto reikšmės vertinimo tradicijos. Tai ir suprantama: 1918-ji metai – vienas svarbiausių šalies istorijos lūžių, ir kiekviena praeities tyrinėtojų karta interpretuoja jį savaip. Nepriklausomos Lietuvos istorikams – A.Aleknai, Pr.Penkauskui, P.Klimui, A.Šapokai, V.Daugirdaitei-Sruogienei ir kitiems – tai buvo įvykis, tapęs oficialiu valstybingumo ataskaitos tašku, ir atitinkamai traktuotas gana vienareikšmiai, kaip nediskutuotinas tautos pasiekimas jos kelyje į laisvę. Viena, tai buvo jiems pernelyg artima praeitis, jų pačių gyvenimo dalis. Antra, jie panaudojo tik nedidelę atitinkamų šaltinių dalį. Tai anaiptol nereiškė, kad jie idealizavo Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Priešingai, asmeninė patirtis leido kai kuriems autoriams, visų pirma istorikui ir diplomatui P.Klimui, istorikui Z.Ivinskiui, teisininkui M.Römeriui, realistiškai vertinti epochą: valstybingumo atkūrimo deklaracija dar nereiškė tikrojo suvereniteto, nes okupacinė vokiečių valdžia iki 1918 kovo 23 d. apskritai nebuvo linkusi jos pripažinti, o vėliau buvo numatytas politinis ryšys su Vokietija. Tačiau anuo metu dažniausiai buvo apsiribojama konspektyviu pagrindinių įvykių išvardijimu apibendrinamuosiuose didaktiniuose veikaluose. Simboliškas ir pranašiškas tapo A.Maceinos filosofinis nepriklausomybės prasmės apmąstymas paskutiniaisiais valstybės gyvavimo metais (1940): „Savo lietuviškos istorijos mes netekome tą momentą, kai netekome savo valstybės.”

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vėlinės

2001-10-31 | Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje. Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji. Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Valentino diena - įsimylėjėlių šventė

2000-02-14 | Kaip teigia legenda, už šią šventę turime dėkoti dvasininkui Valentinui. Romos imperatorius Klaudijus II Gotas griežčių griežčiausiai uždraudė savo legionieriams vesti, kad per žygius netrauktų namo. Kariams į pagalbą atskubėjęs Valentinas ėmė slapta tuokti legionierius su jų mylimosiomis. Apie tai sužinojęs imperatorius liepė įmesti kunigą į belangę, o auštant 270 metų vasario keturioliktajai jis buvo nužudytas. Beje, istorikai mano, kad visa tai tik graži legenda, nors šaltiniuose ir iš tiesų minimi du kankiniai Valentinai. Vienas - Romos kunigas, žuvęs 269 metais. Kitas - Ternio (Italija) vyskupas, nužudytas 273 metais. Tačiau nė vienas mus pasiekęs dokumentas neįrodo, kad kuris nors iš jų būtų globojęs įsimylėjėlius. Vis dėlto kartą per metus, o būtent vasario 14-ąją, visi pageidaujantys gali išvysti "to paties Valentino" palaikus, kurie ilsisi Madride, šv. Antano bažnyčioje. Jie buvo aptikti 18 amžiuje Romos katakombose, o kiek vėliau pervežti į Ispanijos sostinę. Seniau buvo nemažai papročių ir prietarų, susijusių su "visų įsimylėjėlių diena". Štai 17 amžiuje kai kurių šalių merginos šv. Valentino dienos išvakarėse prieš eidamos miegoti suvalgydavo kietai virtą kiaušinį, o prie pagalvės prisegdavo penkis lauro lapus. Ir tikėdavosi sapne išvysti sau skirtąjį... Kaip teigia nesena apklausa, du trečdaliai amerikiečių mano, kad tinkamiausias užsiėmimas šv. Valentino dieną - seksas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vasario 16 d. Akto veikos politinis ir etninis arealas

1998-02-16 | Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. Vasario 16 d. Aktu paskelbimas yra didelė lietuvių tautos, Lietuvos Valstybės, jos politinės raidos, kultūros, mokslo, ekonomikos šventė. Kartu įsidėmėtina, kad nei šios datos 50-metis, nei 60-metis, nei 70-metis nebuvo švenčiamas. Sovietinės okupacijos metais šios šventės prisiminimas ir viešas jos šventimas buvo nusikaltimas, nes bet koks lietuvių politinės savimonės pasireiškimas grėsė sovietinės imperijos stabilumui ir griežčiausiomis priemonėmis buvo slopinamas. Pirmą kartą Vasario 16-oji Mokslų akademijoje įvykusiame posėdyje buvo paminėta 1989 metais. Šios šventės prasmė ir reikšmingumas suprantamas ir aiškus kiekvienam laisvam Lietuvos piliečiui. Ypač svarbus Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės tęstinumas yra mokslui ir mokslininkams. Jis betarpiškai suaugęs su akademine laisve, užtikrinančia mokslininkams laisvą bendravimą su viso pasaulio mokslininkais, naudotis pasaulio mokslo laimėjimais ir patiems aktyviai dalyvauti pasaulinio mokslo procese, laisvai formuluoti mokslo raidos diktuojamus tyrimus, pasirinkti tinkamiausius metodus ir metodiką. Šių teisių ir laisvių užtikrinimas yra pats svarbiausias mokslo ir mokslininkų laimėjimas. 1990 m. atkuriant Nepriklausomybę, Lietuva turėjo konkrečias sienas, teritoriją ir administracinio valdymo tinklą, turėjo miestą, kuris atliko sostinės funkcijas. Didžioji valstybinių sienų dalis jau iki okupacijos buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vasario 16-oji - modernios Lietuvos valstybės atkūrimo simbolis ir pamatas

1998-02-16 | Lietuva ėjo į savo valstybingumo atkūrimą po Pirmojo pasaulinio karo, remdamasi naujai nušvitusia teise - būti savimi ir pasiskelbti pagal "pripažintąją tautų apsisprendimo teisę". Štai apie ką kalbama 1918 m. Vasario 16-tosios akte, - ne apie kokį nors XIX šimtmečio sukilimą prieš aneksavusią imperiją. Atsirado stipresnių ginklų. Pripažintoji teisė - išties, tokia teisė jau buvo pripažinta ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Lietuvos Taryba naudojosi tuo, paskelbdama sykiu ir teisę, ir politinę valią - Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Realiai ji buvo Vokietijos okupuota. Vilniaus karo komendantas už tokį veiksmą galėjo kitą dieną sušaudyti visą Lietuvos Tarybą; nebuvo paprasta Vasario 16-tosios aktą net paskelbti. Tačiau pavyko jį išgabenti į užsienį, į tą pačią Vokietiją, o vasario 19-tą Vilniuje "Lietuvos aidas" paskelbė aktą ir Lietuvos visuomenei. Vasario 16-tosios pareiškimas, kaip kukliai pavadino savo dokumentą Lietuvos Taryba, deklaravo ir kitą teiginį, ne mažiau svarbų už apsisprendimo teises. Itin paprastai Lietuvos Taryba pareiškė pasauliui, konkrečiai vyriausybėms, iš kurių išvardino svarbiausias "Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes": atstatoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Dokumentas trumpas, labai glaustas, labai koncentruotas. Viskas jame optimalu, tai yra - būtina, glausta, ir nieko nėra dviprasmiško arba klaidingo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!