2010-12-26 | Naujieji Metai – šventė, vykstanti sausio 1 dieną ir skirta paminėti metų virsmą. Tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia. Naujųjų metų datą sausio 1-ąją nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e. 1582 m. po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji metai sausio 1 d. pradėti švęsti visuose katalikų kraštuose. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų. Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX a. Naujieji metai skirtingose kultūrose švenčiami skirtingu laikotarpiu: vienur sutapatinimi su žiemos saulėgrįža, kitur su pavasario lygiadieniu, derliaus šventėmis. Mitologinė Naujųjų metų prasmė - sugrįžimas į kosmogoniją. Ikiistorinėse kultūrose laikas suvokiamas kaip ciklinis dalykas. Norint apsivalyti nuo nuodėmingos istorijos rengiamas Naujųjų metų šventės ritualas, kurio metu atkuriamas pasaulio sukūrimo archetipas, o praeitis nebeegzistuoja. Šiuolaikinėje civilizacijoje Naujųjų metų samprata gerokai pakito, tačiau atsinaujinimo idėja išlieka.

plačiau >>

2010-12-24 | Baigiasi nelengvų darbų ir rūpesčių kupini metai. Nuoširdžiai sveikinu Jus visus, linkiu linksmų šv. Kalėdų, laimingų Naujųjų metų. Tegul Šviesa, Meilė, Viltis ir Išmintis išsiskleidžia Jumyse, Jūsų šeimose, darbo kolektyve. Linkiu Jums prasmingo susikaupimo namie, prie Kūčių stalo! Telydi Jus tyliosios nakties viltis, šviesa ir gerumas, tegyvena Jūsų šeimoje darna, tebūnie atviros Jūsų namų ir širdies durys visiems šilumos reikalingiems! Atpirkėjo prakartėlės šviesa tegul dovanoja Jums tyro džiaugsmo, dvasios ramybę, naujas ateities viltis ir siekius. Tegul Geroji Naujiena palydi Jus į Naujuosius Metus, tegul į Jūsų kasdienių darbų verpetą įlieja tikro džiaugsmo, ramybės ir palaimingos vilties! Tegul Šv. Kalėdų stebuklas apdovanoja Jus dvasine harmonija, dėkingumu už būties džiaugsmą, naujais optimistiniais siekiais ir išsipildančiais kasdieninės laimės lūkesčiais. Tegul Kalėdų rytą pirmasis spindulys suteikia džiaugsmo, gėrio, grožio, lai atrasta viltis šviecia ir lydi Jus artėjančius metus... Lai išaušęs šv. Kalėdų rytas atneša Jums ir Jūsų šeimoms sėkmę, stiprybę ir viltį, o Naujametinių žvakučių liepsnoje lai ištirpsta visos senųjų metų bėdos. Išmintis telydi Jūsų sprendimus, sėkmė – darbus, geranoriškumas – žmones, esančius šalia. Tegul niekuomet nepritrūksta Jums džiaugsmo ir šilumos. Tetampa Jums tvirta atrama išmintingi draugai ir patikimi partneriai. Meilė telydi Jūsų šeimas, jaukumas – Jūsų namus, o sėkmė – Jūsų darbą.

plačiau >>

2010-12-22 | Gruodžio 24 dieną – Kūčios. Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti. Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa. Ypač svarbu, kad Kūčių vakarienėje nebūtų jokių mėsiškų valgių, nes jos nebegalėsime vadinti Kūčiomis, o tik paprastomis vaišėmis, kurias galime bet kurį vakarą paruošti. Kūčiose reikia labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudo, persirengia švariais drabužiais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis smulkaus šieno, kuris išskirstomas lygiu sluoksneliu po visą stalo paviršių. Stalas su šienu užtiesiamas visiškai balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. Netinka ant Kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ar baltos poinsetijos, kurios taip mėgstamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose. Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių ("plotkelių"), kiek bus žmonių prie stalo.

Komentarų: 1

plačiau >>

2010-12-22 | Kūčios - viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas - saulėgrįža. Kūčios - tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas. Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai: "Kūčia" - per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai - rusų "kutja", baltarusių "kucia", graikų "kukia". Tai patiekalas - įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. "Kūčia" - kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis "kūtė" kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) "kote" ar "kotte" - „pašiūrė, tvartas". "Kūčia" galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio "kuc" - kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų...

plačiau >>

2010-12-22 | Mano Kūčių ir Šventųjų Kalėdų valgiai bei gėrimai gal kiek ir skiriasi nuo įprastinių kaimiškų valgių ir gėrimų, nes valgių receptai yra paimti iš Lietuvos aukštosios virtuvės - iš Lietuvos didikų ir bajorų - virtuvių. Ant Kūčių stalo dedu 12 valgių (duona ir druska – neskaičiuojami). Garbingiausioje vietoje dedame lėkštutę su kalėdaičiu, kūčią, kūčiukus su aguonų pienu, daržovių, grybų, žuvies valgius, virtinukus su baravykų įdaru ir baravykų padažu, spanguolių kisielių, džiovintų vaisių kompotą, kūčių kepinius, vaisius, riešutus. Prie stalo sėdame tik sužibus Vakarinei žvaigždei. Visiems susėdus, uždegu šventintą žvakę, ją apnešu po namus, pašventindamas visus namo kampus, vėl dedu ant stalo. Tada visi atsistoję sukalbame maldą, padėkojame Dievui už suteiktą šeimai laimę, gėrybes. Kūčios – paskutinis Advento vakaras, todėl jį praleidžiame santūriai. Per Kūčių vakarienę labai svarbu paragauti kiekvieno valgio, nes Lietuvoje tikima, kad tas, kuris ilgiau per Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis.

plačiau >>

2010-12-21 | Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas" veda tikrai labai giliai. Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų su medumi ir aguonomis, kurio vardu vadinama ir pati trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis. Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų, kilęs iš viduramžių graikų žodžio kukkia-pupos, plg. senovės graikų kokkos-kauliukas, grūdas, sėkla. Į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų, nors nei rusai, nei baltarusiai šio patiekalo vardu Kalėdų išvakarių nevadino. Kad jis sietinas su vėlėmis, rodo rusų tradicija patiekalą kūtja, pagamintą iš miežinių kruopų arba ryžių su medumi ir razinomis, mirusiųjų paminėjimo dieną nešti į bažnyčią šventinti. Šį patiekalą slavai valgo taip pat Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.

plačiau >>

2010-12-21 | Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė), gaminamas iš kviečių grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš kviečių, pupų, žirnių ar miežių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria "su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno". Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: "Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms". Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra "kūčia".

plačiau >>

2010-12-20 | Lietuviams Kūčios – viena iš svarbiausių švenčių. Senovėje lietuviai per Kūčias atsisveikindavo su senaisiais metais, o per Kalėdas švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Dabar Kūčios tapatinamos su krikščioniškąja švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių pavadinimas kilęs iš pagrindinio šios šventės patiekalo pavadinimo kūčios. Tai svarbiausias apeiginės Kūčių vakarienės valgis, kuris skirtas šeimos nariams, namiškiams ir protėvių vėlėms. Per apeiginę vakarienę pirmus kąsnius ir gurkšnius aukodavo vėlėms ir derlių lemiančioms dievybėms, po to indą su kūčia siųsdavo aplinkui stalą. Jos visi turėjo paragauti. Kūčią gamindavo iš daigintų kviečių, žirnių, pupų, aguonų, riešutų, kanapių. Viską sumaišydavo su medumi pasaldintu vandeniu. Apeiginis kūčios valgymas turėjo lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus. Kūčios – šeimos šventė. Per jas susirenka visi šeimos nariai į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Tai – šventa šeimos apeiga, sustiprinanti šiltus šeimyninius ryšius. Jeigu tais metais kuris šeimos narys yra miręs arba negali dėl rimtų priežasčių vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Ant mirusiojo šeimos nario lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama per vakarienę. Tikima, kad mirusiojo vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais. Nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų priežasčių jis pats ateiti negalėdavo, tai jam pavalgyti nuo Kūčių stalo nunešdavo.

plačiau >>

2010-12-18 | Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai", pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais? Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga", „šven­ta", „pa­slap­tin­ga".

plačiau >>

2010-12-18 | Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia" per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia", turi graikų k. žodis „kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia". Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms.

plačiau >>