LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Širvintų publikos humoro gysleles tampė operoje "Pajacai" debiutavę cirko klounai

2005-02-21 | Pirmojo Lietuvos kilnojamojo "Baltijos" cirko savininkas, meno vadovas ir direktorius Petras Variakojis "Širvintai" sakė, kad Širvintose į jo vadovaujamo cirko vaidinimus ateina tokie pat žmonės, kaip ir kitur - smalsūs ir drąsūs. Gal tik mūsų mieste jų susirinko kiek mažiau, nei, sakykime, Kėdainiuose, kur gastroliuota prieš tai. Ko norėti - mažesnis miestas. Be to, antradienį tuo pačiu metu mieste gastroliavo J. Miltinio teatras, vienoje mokyklų vyko renginys tėvams. Taigi suaugusieji, nutarę vaikams padovanoti reginį, rinkosi kitą dieną. Antradienį į vaidinimus parduota 200 bilietų, kainuojančių 15 litų. Dar 50 išdalinta veltui pagal laikraštyje išspausdintus kuponus. Anot Petro Variakojo, kuris, beje, vienintelis Lietuvoje turi Cirko meno akademiko titulą (jis Rusijos cirko akademijos duodamas ne baigus cirko mokslus, o už pasiekimus cirko mene), šiuo metu Lietuvoje pastebimas vis didesnis jaunimo susidomėjimas. Anuomet Tarybų Sąjungoje ir užsienyje Lietuvos cirkui atstovavęs artistas apgailestauja, kad mūsų šalyje nėra stacionaraus cirko pastato, kuriame būtų galima pristatyti įvairiapusiškesnę programą. Latvijoje šioks toks yra, o štai Lietuvoje vaidinimus tenka rengti kilnojamajame šapito ar tam nepritaikytose salėse. Tačiau tai kompensuoja kelionės po šalį - cirkas tampa prieinamas visiems. Kad tik žmonės noro nestokotų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pirmieji pasivaikščiojimai po Valdovų rūmų menes

2005-01-20 | Valdovų rūmai susideda iš 4 korpusų su uždaru kiemu. Bendras rūsių, trijų aukštų ir palėpės plotas viršija 10 tūkst. kvadratinių metrų. Kiemo plotas - 2,5 tūkst. kvadratinių metrų. Šiuo metu jau įmanoma įsivaizduoti, kokie didingi buvo Valdovų rūmai. Vaikštinėjant po juos atsiveria didžiulės erdvės, durų, langų ir menių anfilados tęsiasi kiek akys užmato. “Štai čia rastas vieną rūmų korpusą su greta stovėjusiais Radvilų rūmais, kurių telikę griuvėsiai, jungęs tunelis, kuriuo, matyt, vaikštinėjo Barbora Radvilaitė. Šalia Valdovų rūmų vartų ir pietinio korpuso pasažas vedė į karališkąją Katedros koplyčią. Istoriškai pasitvirtino, kad jis išties egzistavo ir buvo naudojamas Valdovų rūmų gyventojų”, - aiškina I.Jovaišaitė. Po šių žodžių tarsi pajunti gyvą istorijos dvelksmą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurga Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių

2005-01-10 | Manau, kad susidūrus su budizmu ir visa Tibeto dvasine kultūra iš esmės pasikeitė ne tik mano rašymo samprata, bet ir savęs pačios, bei realybės suvokimas. Labai norėjau išvengti žodžio "susidūrimas" ir pavadinti viską kaip nors švelniau - "susilietimas" ar "susiliejimas", bet visa tai, ką per pastaruosius 3-4 metus keliaudama ir gilindamasi į Rytus išgyvenau, turi ne vien tik palaimos bet ir katastrofos prieskonį. Viename senoviniame sakraliniame Indijos tekste yra pasakyta, kad Apokalipsė įvyks tuomet, kai iš tikrųjų susidurs Rytai ir Vakarai, t.y. jų dvasinės kultūros. Taigi, vieno pasaulio pabaiga manyje lyg ir įvyko, o ko vertas besitveriantis naujasis - dar sunku pasakyti. Vos tik pradėjus naujai į viską žvelgti man atrodė, kad yra kažkoks esminis skirtumas tarp grožinės literatūros, kaip tu sakai "išgalvojimo meno" ir "tikrovės atspindėjimo". Žvelgiant iš budistinio taško, toji tikrovė, kurioje mes, neišmanantieji gyvename, irgi yra tik prasimanymas, iliuzija, sudrumsto proto ir kankinančių emocijų sukurta totali saviapgaulė. Pasaulis yra visai ne toks kaip mums atrodo. Bet, būtent žodžiai, sąvokos, kalba labiausiai sustiprina tos iliuzinės tikrovės galutinį įsitvirtinimą. Rašant "grožinė literatūrą" tas iliuzijos šydas dažniausiai tik dar labiau sutankinamas, kuriamas miražas miraže, apgaulė apgaulėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moteris reikia dievinti

2004-12-02 | „Man atrodo, kad ir spalvos, ir drabužiai turi derėti, o staiga kokia nors studentė ima ir įtikina, kad kakofonija šiandien – stilius. Pradedi galvoti, kad mergina tikrai teisi – tai jos originalus stilius, batų, skarelės ir plaukų spalva turi skirtis. O jai dera. Ir mokaisi to naujo derinimo, mokaisi nekritikuoti to, ko nereikia. Pasirodo, moterys dažnai teisios. Mamą irgi kritikuodavau: “Tu to nedarai, tu to nemoki, to nenori”. Tėvus kritikuoja visi vaikai, tačiau šiandien skaudžiausia prisipažinti, kad varžiausi mamos. Kaip paaugliui su tokia mama eit – kukli kaimo moteriškė, apsirengt nemoka? Man šiandien dėl to gėda. Esu ir tėvui pasakęs tai, dėl ko vėliau teko gailėtis. Atsiprašiau. Jis buvo grįžęs iš kalėjimo, kažko susipykom, aš ir leptelėjau: „Geriau būtum ir negrįžęs“. Bet tėvas, išmintingas žmogus, suprato, koks prieštaringas vaikino charakteris. Jis negyveno vien emocijomis. Ir grįžęs iš kalėjimo elgėsi išmintingai – nieko nekritikavo, nepeikė, tarsi jam ir buvo skirta ten pabūt kaip politiniam kaliniui. Tėvas ramiai priėmė visas gyvenimo negandas. Tai mane ir šiandien labai stebina. Manau, dar turiu mokytis to sveiko optimizmo. O kalbant apie profesinę kritiką, viskas vyko atvirkščiai. Iš pradžių toks tykutis, švelnutis buvau, nelabai ką išmaniau, nors apie filmus pradėjau rašyti mokydamasis dešimtoj klasėj, – šiandien juokas ima, kai paskaitau.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pavelas Lavrinecas "Vladimiras Nabokovas"

2004-09-16 | Pokario metais Vladimiras Nabokovas Lietuvai oficialiai neegzistavo. Jo kūryba čia (ir visoje TSRS) buvo vertinama kaip „modernistinė“, kas jau savaime buvo pakankamu nuosprendžiu, neleidžiančiu tikėtis sulaukti jos vertimų, o tuo labiau - leidinių. Be to ji, pasak „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, išsiskyrė „erotiniais psichologiniais motyvais, dėmesiu patologiniams reiškiniams“. 1977 m. emigravęs poetas ir literatūrologas Tomas Venclova straipsnyje apie pasaulinės literatūros vertimus tarybinėje Lietuvoje 1978 m. kovą išspausdintame kassavaitiniame kultūrai skirtame lietuviško Čikagos laikraščio “Draugas” priede Nabokovą įvardijo kartu su Vladislavu Chodasevičiumi, Viačeslavu Ivanovu, Nikolajumi Gumilevu, Jevgenijumi Zamiatinu, tarp tų rašytojų „disidentų, opozicininkų ir emigrantų“, kurių kūrybą išleisti nėra jokios galimybės. Straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi“ (1983) T.Venclova priskyrė Nabokovą kitai - sovietinės sistemos tabu eilei (kolonijiniai polipai, homoseksualizmas, žydai, disidentai ir emgrantai, žemės drebėjimai, epidemijos, ir t.t.): jie erzina ir todėl Solženycinas, Brodskis ir Nabokovas „neegzistuoja“, Trockio išvis niekada nebuvo, o Stalinas „egzistavo, bet lyg ir ne“. Venclovos liudijimai jau savaime yra pavyzdys, kaip užsieniuose spausdinta lietuviška spauda, socialistinėje Lietuvoje buvusi taip pat „prieinama“, kaip ir paties rašytojo tekstai, palaikė Nabokovo garsą abejose Atlanto pusėse.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lūžtanti šviesa

2004-09-08 | Vengrijos fotografai yra buvę Vilniuje labai seniai, tik jie patys to nežino. 1939 metais, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako rūpesčiu Vilniuje buvo išleistas „Vengrų fotografijos almanachas“. Karas sutrukdė jo sklaidai, todėl šiandien šis leidinys yra itin retas. Kodėl vengrai ir kodėl Vilniuje? Vilnius, anuomet priklausęs Lenkijai, buvo ne menkesnis fotografijos centras negu Varšuva. Čia ėjo du fotografijos mėnraščiai, išleisti trys meninės fotografijos almanachai, Vilniaus universitete, Dailės fakultete, buvo dėstoma meninė fotografija. Viso šito fotografijos sąjūdžio organizatorius buvo J. Bulhakas, kurio fotografijų knyga „Vilniaus barokas“ neseniai pas mus išleista. Apie šį fotografą galima pasiskaityti ten pat, fotografijos istorikės M.Matulytės straipsnyje. Bet kodėl J.Bulhakui parūpo vengrai? Pirmiausia jis palaikė labai plačius tarptautinius kontaktus, buvo studijavęs Vokietijoje, gerai susipažinęs su Prancūzijos fotografais. Vengrai į jo akiratį turbūt pateko dėl artimumo jo paties fotografijai, o ypač jo „gimtosios žemės fotografijos“ idėjai. Lietuvoje tokios idėjos atstovu galėtume laikyti fotografą ir etnografą Balį Buračą. Jos esmė – fotografijos šaknys glūdi meilėje gimtajai žemei, jos žmonėms, tradicijoms, kultūrai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Būti arti“

2004-08-18 | Fotografas Paulius Normantas – fenomenalus žmogus, nes viską daro vienas ir daug ką daro atvirkščiai. Kai jau Lietuvos fotografijos mokykla buvo pakankamai išgarsėjusi namie ir Rytų Europoje, P.Normantas po pirmųjų fotografijų ir parodų palieka Lietuvą ir pradeda nesibaigiančias ketvirčio amžiaus keliones vis gilyn į Rytus – nuo Rusijos toliausių pakraščių iki Himalajų viršukalnių ir Kambodžos džiunglių. Kai byrančioje Sovietų Sąjungoje vėrėsi privataus verslo galimybės, ekonomikos mokslus baigęs P.Normantas tik tvirčiau suspaudžia fotoaparatą ir neria tolyn nuo sugrįžtančios į Rytų Europą kapitalistinės civilizacijos. Lietuva atgauna nepriklausomybę, bet P.Normantas lieka dviejų tėvynių pilietis – gimtosios Lietuvos ir jo šeimą priglaudusios Vengrijos. Jeigu kiek nors fotografo gyvenimas lemia jo kūrybą, tai pasakytina, kad P.Normantui ankšta vienoje erdvėje ir viename laike. Jis nuolat konfliktuoja su savimi ir su tais demonais, kuriuos tenka įveikti kelionėse. Tas konfliktas išgyvenamas egzistenciškai: būdamas krikščionis, P.Normantas vadina save „Budos kariu“, bet kviečia jokiu būdu nemaišyti tikėjimų, tradicijų ir tiesos su melu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Salų ir jų apylinkių istorija

2004-08-01 | Nedaug Lietuvoje tokių ypatingų vietų kaip Salos. Ypatingų dėl daugybės priežasčių. Visų pirma dėl savo istorijos. Ši žemė, visas Rokiškio rajonas – tai Livonijos ir Kuršo pasienis. Viduramžiais tai buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio valda, kol Žygimantas Senasis, Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis, apdovanojo šių apylinkių žemėmis savo tolimus giminaičius bei šalininkus. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Rokiškio miestas ir jo apylinkės atiteko kunigaikščiams Jonams Krotošinskiams (Iwan i Jan Krotoszyńscy), Panemunėlio apylinkės – Trakų tijūnui Alechnai Fedoravičiui Kšivcai (Olechno Fedorowicz Krzywca), netoli esančios Pakriaunio apylinkės atiteko kunigaikščiui Mykolui Obolenskiui (Michał Oboleński), o Salos ir, kaip rašoma Strijkovskio kronikoje, visa aplinkui esanti žemė su miškais, ežerais bei raistais atiteko Lietuvoje galingai Radvilų (Radziwiłł) giminei. Galingieji Radvilos Salose nieko ypatinga neįžvelgė – jiems labiau patiko gyventi šalia karaliaus Vilniuje, Gardine arba Krokuvoje, nes iš ten buvo patogiau saugoti, galbūt net stiprinti savo giminės poziciją. Mokslininkai istorikai yra įsitikinę, jog Radvilos niekada negyveno Salose, tiktai atvažiuodavo čia pamedžioti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Programavimas ir okultizmas

2004-07-20 | Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis. Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama "testų mentaliteto", kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori "būti parengti" testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

“Barbora Radvilaitė” Trakuose pasirodys nauju rūbu

2004-07-08 | Penktadienį, liepos 9 d. Trakų pilyje žiūrovai išvys naujai režisuotą spektaklį „Barbora Radvilaitė“, skirtą paminėti karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Naujasis spektaklis, pateisindamas Renesanso laikotarpį, iš kamerinio virs spalvingu reginiu, - teigiama pranešime spaudai. Spektaklio prodiuserės Laimos Bingelytės teigimu, nauja režisūra – tarsi naujas “Barboros Radvilaitės” rūbas, leisiantis pamatyti spektaklį kitokiu kampu. Vytenio Pauliukaičio režisūros dėka “Barbora Radvilaitė” įgavo daugiau renesansiško autentiškumo, kurį suteikia religinės vokalinės muzikos ansamblis ,,Giesmių tarnai", Renesanso muzikos ir šokių ansamblis ,,Banchetto musicale" bei Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos fechtuotojai. Pagrindinį “Barboros Radvilaitės” vaidmenį atliks aktorė Eglė Aukštakalnytė, spektakliui parvykusi iš Kenijos. Jos įkūnyta herojė naujame spektaklyje traktuojama naujai - Barbora praranda dalį lyrizmo, nes kovoja ne tik už meilę, bet ir savo vietą visuomenėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!