LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833)

2004-03-02 | Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų. Gabų vaikiną vaikystėje išmokslino prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay). Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius pedagogus, muzikus. M.K.Oginskiui didelę įtaką padarė ir dėdė Mykolas Kazimieras. M.K.Oginskis išgarsėjo savo aktyvia politine veikla, lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Sukūręs operą, parašė nemažai polonezų, valsų. Ypač jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausios pasaulinės šlovės susilaukė „Atsisveikinimas su Tėvyne”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mykolas Kazimieras Oginskis (1728-1800)

2004-03-02 | Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, paskutinysis LDK iždininkas. Poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. Vaikų neturėjo. 1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo statomas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Jis garsus ir tuo, kad gyvendamas Slonine, savo dvare turėjo orkestrą, buvo įkūręs Operą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863)

2004-03-02 | Gimė jis prieš 190 metų Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, mirė Rietave, nors iki mūsų laikų gyvi pasakojimai, kad Rietavo kunigaikščio I.K.Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios. Visa tai kol kas spėliojimai. Ir pasakojimai apie paskutiniąsias kunigaikščio gyvenimo valandas vis dar panašios į pasakas ir legendas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Grigalius Antanas Oginskis

2004-03-02 | Vienas iš žymiausių šios didikų giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų m. G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bogdanas Oginskis (1848-1909)

2004-03-02 | Tai įvairiausiais pasakojimais apipinta asmenybė. Jo motina Olga buvo caro rūmų freilina. Buvo kalbama, kad ji turėjo artimų ryšių su caru ir nuo jo ėmė laukti kūdikio. Todėl spėjama, kad Bogdanas – ne Irenėjaus Oginskio, o paties caro Aleksandro II sūnus. Pasakojama, kad jis į carą net ir panašus buvęs. Pavadinę jį taip pat neįprastai: Bogdanu (Bogom danyj – Dievo duotas). Kai Olga ėmusi laukti savo pirmagimio, buvę pradėta ieškoti jai kilmingo jaunikio. Irenėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831 m. sukilime. Sutikdamas vesti Olgą Kalinovską, jis gavęs ne tik turtingą žmoną, bet ir caro užtarimą. Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonai aukso rublių. Kitas Olgos sūnus buvo Mykolas, gimęs 1849 m. ir tapęs Plungės valdytoju.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kazimieras Tiškevičius

2004-03-02 | Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Tiškevičius

2004-03-02 | Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai-kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. J. Tiškevičius Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje-Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Benediktas Tiškevičius (1801-1866)

2004-03-02 | Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką. B.Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L.C.Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia. Mirė B.Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Antanas Stanislovas Tiškevičius

2004-03-02 | Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Antanas Tiškevičius

2004-03-02 | Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A.Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!