LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Mykolas Vaitkus

2004-03-02 | Kiek vėliau profesorius J. Skvireckas M. Vaitkų pasikvietė į Kauną redaguoti„Bažnytinės apžvalgos”. Atūžus Pirmajam pasauliniam karui, jis apsigyveno Smolenske, rūpinosi pabėgėlių dvasios reikalais. Jo gyvenimas buvo kupinas meilės, užuojautos, pagalbos artimui. Pasibaigus karui, M. Vaitkus sugrįžo į Kauną ir apsigyveno Rotušės aikštės kamputyje, pradėjo dirbti Šv. Kazimiero draugijos knygų leidyklos centre. Per jo – redaktoriaus rankas praėjo daugiau kaip 3000 knygų rankraščių. Kartu jis redagavo mėnesinį laikraštį „Ganytojas” ir pasauliečiams skirtą mėnesinį laikraštį „Žvaigždė”. Daugelį metų M. Vaitkus dėstytojavo Kauno meno mokykloje – dėstė tikybą. Dar ilgiau dirbo Kauno kunigų seminarijoje – dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, vokiečių, rūsų kalbas, skaitė estetikos kursą. 1938 metais buvo pakeltas Kauno metropolijos kapitulos garbės kanauninku. Bolševikų ir vokiečių okupacijos metais ėjo Kauno kunigų seminarijos profesoriaus pareigas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Juozas Butkus

2004-03-02 | Butkų Juzė (tikroji pavardė – Juozas Butkus) gimė Pažvelsio kaime, Kulių valsčiuje, Kretingos apskrityje (tuomet – Telšių apskritis) 1893 m. liepos mėnesio 15 d. neturtingo valstiečio, turėjusio vos vieną hektarą žemės, šeimoje. Kad ir varge, nepritekliuje gyvendami, Juozuko tėvai buvo šviesūs žmonės. Jų namuose dažnai lankydavosi knygnešiai, o ir patys tėvai už lietuviškų knygų platinimą buvo sėdėję kalėjime. Juozukas, eidamas septintuosius metus, jau pats buvo išmokęs skaityti, ir tuo pelnęs Juozo Tumo Vaižganto, kuris tuo metu apsilankydavo Kuliuose, prielankumą. Pastarasis Butkui vis siųsdavo „Vilniaus žinias”. Juozas Butkus nuo pat vaikystės buvo gana aktyvus. Pats kiek pramokęs laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus – ir taip iki penkiolikos metų, kol išvyko į Liepoją. Štai kaip pats poetas, jau būdamas suaugęs, aprašo šią savo kelionę: „Tik penkiolika metų sukakęs, persiskyriau su kaimo daraktoriaus pareigomis ir arkliais su prekių vežėjais išvykau per Palangą pajūriu Liepojon.. Toji beveik trijų dienų kelionė taip pagavo mane, kad nutariau tapti rašytoju, poetu. Bet visas mano mokslo ir gyvenimo kelias buvo toks painus ir vargingas, kad aš vis negaliu pilna žodžio prasme savo pažadų ištesėti”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pranas Genys

2004-03-02 | Pranas Genys – žmogus, kurio vardas gerai žinomas ne tik Telšiuose, bet ir visoje Žemaitijoje. Žinomas jis ir kaip poetas, publicistas, didelis kultūros veikėjas, didžiausio Žemaitijoje „Alkos” muziejaus įkūrėjas bei statytojas. Tai tragiško likimo, bet nepaprastai tvirtos, užgrūdintos valios žmogus. Kartu jis ir svajotojas, romantikas, palikęs po savęs ryškius, nenykstančius pėdsakus, įmintus Žemaitijos, o ypač Telšių kultūriniame gyvenime. Pranas Genys gimė 1902 metais kovo 1 d. Kalnėnų kaime, netoli Telšių. Ši gimimo data nurodyta remiantis 1940 m. išleista „Lietuviškąja enciklopedija”, nors Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai”73 nurodoma kita gimimo data – 1902 m. vasario 15 d. P. Genio tėvai Kalnėnuose turėjo stambų ūkį su 50 ha žemės, kildino save iš bajorų. Šeimoje augo 5 vaikai, iš kurių Pranas – vyriausias. Jis iš pat mažens buvo jautrus, pastabus, romantiškas. Daug įtakos būsimam poetui darė gimtojo kaimo aplinka. Tai vėliau ryškiai atsispindėjo P. Genio eilėraščiuose.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Silvestras Valiūnas

2004-03-02 | Silvestras Valiūnas - XIX a. pradžios poetas, sukūręs populiarią dainą apie Birutę - “Ant krašto marės, Palngos miestelėj…” Tais žodžiais prasidedančius posmus dešimtmečiais dainavo visa Lietuva. Retas kas žinojo dainos autorių, o jei ir žinojo, tai manė, kad jis ­ bemaž tos vienos “Birutės” - vieno kūrinio autorius. Kiti Valiūno kūriniai - satyros “Pareiškimas”, “Plungės - Telšių kontubernija”, filosofinės elegijos, eiliuoti laiškai Dionizui Poškai ir jo svainiui Vincentui Sasnauskiui, lietuviškasis satyrų apie palestrą - savotišką teisės mokyklą ciklas - mus pasiekė žymiai vėliau skirtingų kalbų (poetas rašė lietuvių ir lenkų kalbomis) ir tarmių nuorašais. Silvestras Valiūnas gimė 1789 m. liepos 11 d. netoli Raseinių. Jo tėvas - laisvasis žmogus, dirbęs svetimą žemę. Valiūnas baigė Raseinių pavieto mokyklos keturias klases. Tvirtinama, kad buvo įstojęs į Varnių dvasinę seminariją, į Vilniaus universiteto fizikos fakultetą. Valiūnas baigė Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją, įsteigtą prie Vilniaus universiteto. Jam buvo suteiktas teologijos magistro laipsnis, bet kunigu jis nebuvo įšventintas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ignas Končius

2004-03-02 | Anos nepriklausomybės metais Lietuvoje etnografijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, dar nebuvo. Tos srities specialistus ketvirtajame dešimtmetyje rengė užsienio universitetai. Tačiau etnografija domėjosi įvairių specialybių žmonės, dirbę aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, muziejuose, teisėtvarkos institucijose, administracijoje. Po teisininko ir visuomenininko Pelikso Bugailiškio, organizavusio Šiaulių kraštotyros draugiją ir jai vadovavusio, redagavusio periodinius leidinius "Šiaulių metraštis", "Gimtasis kraštas", etninę kultūrą tyrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto fizikos profesorius Ignas Končius (1886 07 31- 1975 02 19). Tiek etnografai, tiek mėgėjai, suvokiantys šio darbo svarbą, yra skirtingi: vieni tiria tik pavestą ar pasirinktą dalyką, kiti aprėpia keletą. Jie žodžiu, raštu telkia kitus į bendrą talką. P. Bugailiškis ir I. Končius priklausė antrajai grupei.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Feliksas Milevičius

2004-03-02 | Feliksas Milevičius - vienas didžiausių 20 a. pradžios kultūrinio judėjimo Telšiuose, entuziastų. Jo veikla paliko žymius pėdsakus miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje. Feliksas Milevičius to meto visuomenėje tapo ryškus ne kokio nors atsitiktinumo ar aplinkybių dėka, bet kaip pilnai susiformavusi, turinti šviesių idealų ir entuziazmo, stipri asmenybė. Amžininkus jis stebino savo vidine harmonija, dora, gerumu, mokėjimu suderinti savyje žmogiškas ir dvasines vertybes. Jis ir tarnautojas, valdininkas, amatininkas ir prekybininkas. Bet jame visų viršiausias - šviesaus idealo tikslas - skleisti kultūrą, uždegti ir kitus išmokyti pamilti knygą, dainą, meną. F. Milevičiui reikia, kad jo gimtojo miesto visuomenė būtų kultūringa ir šviesi. Kultūrinio judėjimo atgaivinimas ir būtų ta priemonė, - manė jis, galinti pabudinti carizmo, o vėliau ir karo metų vokiečių okupacijos prislėgtą, apsnūdusį miestą.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Julija Daniliauskienė

2004-03-02 | Tėviškė mano – Žemaitijos pakrašty. Ten patys gražiausi laukai ir kloniai, slėpiningi ežerėliai miškų glūdumoj, saulės pilni tvenkiniai, kur krykščia laukinės antys ir peri laibakaklės gulbės, o vandenyje nardo auksažvyniai karpiai. Ten vasaros saulė nusileidžia už tamsios miško juostos, palikdama žemėje šilumą ir jaukumą. Naktimis ten ūkia pelėdos ir skraido šikšnosparniai, o mėnulio pilnatis ištikimai apeina savo valdas. Tokį tėviškės vaizdą išsinešiojau širdyje visais keliais: 15 metų Sibiro tremtyje, vėliau Panevėžio raj. Gelažių lygumose. Nuo pat vaikystės norėjau kurti ką nors gražaus. Daug piešiau, mėgau karpyti kiauraraštes „žvaigždutes”, mokytojo pamokyta lipdydavau iš spalvoto popieriaus aplikacijas su tekančia saule iš už miško. Rašiau eilėraščius ir maniau, jog tapsiu poete. Mokiausi skambinti pianinu, ir tai man teikė didelį malonumą. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską kitaip: po daugelio išbandymų paėmiau žirklutes, popieriaus lapą ir ėmiau karpinėti mažus ornamentėlius, savaip sudėliodama man žinomus liaudies meno elementus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jaunystė su žemaičių rašytojų sambūrio ąžuolais

2004-03-02 | Baigusi Viekšnių progimnaziją, 1939 m. rudenį įstojau į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje gyvavo literatų kuopa, globojama lietuvių kalbos mokytojo lituanisto V. Kudirkos, vėliau – Kirkilaitės-Maniukienės. Lotynų kalbos mokytojas K. Mockus tada buvo „Žemaičių žemės” redaktorius. Jis mielai šiame laikraštyje spausdindavo gimnazijos literatų kūrybą. Nei Vytauto Mačernio, nei Pauliaus Jurkaus Telšiuose neberadau. Jie jau buvo baigę gimnaziją. Tik garsas sklido apie juos. Tačiau Telšių padangėje dar švietė jauni žiburėliai: talentingas Jurgis Gaižauskas, skaitovės Lidija Kupstaitė, I. Šemetaitė, dainininkės D. Juzumaitė, Laima Banevičiūtė... Muzikos mokytojas D. Andriulis kurdavo muziką gimnazijos poetų eilėms. Kaip lakštingala dainuodavo L. Banevičiūtė. Gimnazijoje surengtuose vakaruose tėvams per koncertus būdavo skaitomi ir pačių gimnazistų sukurti eilėraščiai. Apie tą literatūrinį šaltinį, srovenantį gimnazijoje, be abejo, žinojo Žemaitijos rašytojai Butkų Juzė, P. Gintalas, P. Genys. Jie domėjosi jaunųjų talentų kūryba, telkė jaunimą į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

XX amžiaus pirmosios pusės Telšių miesto muzikai

2004-03-02 | Jeigu paklausinėtume, retas telšiškis nebūtų girdėjęs apie muzikų Marijošiaus, Dobrovolskio, Andrulio, Jasenausko gyvenimą ir veiklą Telšiuose. Tačiau, manyčiau, kad jiems- mūsų krašto šviesuoliams, dėmesio nebus perdaug. Jie paliko gilų pėdsaką Žemaitijos kultūriniame - muzikiniame gyvenime, todėl remdamasi amžininkų prisiminimais, aprašymais bei kita, muziejuje sukaupta, literatūra norėčiau kiek plačiau juos pristatyti. Muzikinis gyvenimas Telšių mieste suaktyvėja tik XX amžiaus pradžioje, kada, panaikinus ilgus metus trukusį spaudos draudimą, Lietuvos gyventojams grįžta viltis ir tikėjimas atgaivinti senąsias "dainų krašto" tradicijas. 1907 metais rugpjūčio mėn. 2 dieną Telšiuose, Plungės gatvėje, įvyko pirmas viešas lietuviškas vakaras, kurio metu ir kyla idėja suorganizuoti lietuvišką chorą. Jau po metų, 1908 rugpjūčio 2 dieną, Telšių gaisrinės patalpose buvo surengtas pirmas lietuviško choro koncertas - spektaklis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ieva Simonaitytė

2004-03-02 | Antologijos „Žemaičiai” (1938) įvadiniame žodyje jos sudarytojas Stasys Anglickis rašo: „Smagu yra mums savo tarpe matyti taip nusipelniusį mūsų tautai ir literatūrai vyrą Vydūną ir pirmąją mūsų literatūros laureatę Ievą Simonaitytę, kurie yra kilę iš vokiečių valdytosios Žemaičių dalies. (...) Kad juodu abu yra perdėm žemaitišku, net žemaitiškesniu už kitus, nėra abejonės (...) I. Simonaitytės žemaitiškumą gali pavaizduoti kad ir šioje knygoje spausdinama „Gretė” (ištrauka iš dar nebaigto romano „Vilius Karalius”), kur, nežiūrint į bendrinės kalbos kultūrą, prasiskverbia žemaitiška galvosena, sintaksė ir žodynas. Reikia tik stebėtis, kad toje Žemaičių dalyje, 700 metų kentusioje vokiečių priespaudą ir baisią nutautinimo politiką, išliko toks grynas žemaitiškumas”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!