LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Kai man buvo 16-ka. Išdykusi fantazuotoja Jurga

2006-11-28 | Nors klasės draugeliai Jurgos nekabino - juk buvo per daug paslaptinga, kad drįstų prieiti, - velnių priėdusi būsimoji rašytoja rado būdą paragauti pirmojo bučinio. Ir klaikiai juo nusivylė! „Su klase buvome Leningrade (Sankt Peterburge). Su drauge pasprukom nuo grupės ir užkliuvom už kažkokių prancūzų, o jie mus nusivedė į tuomet kultinį „Astorijos“ viešbutį. Pavaišino šampanu ir šokoladu, bet visai nesitikėjom, kad įvykiai gali turėti dar kokią nors tolesnę eigą. Prancūziški bučiniai mūsų irgi nesužavėjo. Sprukom iš to viešbučio klykdamos ir didžiai pasipiktinusios. Įdomu, kokį įspūdį palikome vyrukams iš Paryžiaus... Neseniai paskaitinėjau mokyklos laikų dienoraščius - ten nieko kito, išskyrus meilę, iš viso nėra. Vien dūsavimai, aikčiojimai, ašaros ir aimanavimai „pažiūrėjo-nepažiūrėjo į mane“. Tų meilės objektų tiek daug ir visi užšifruoti tokiomis gudriomis pravardėmis, kad dabar net sunku atsekti, kas yra kas“, - juokiasi Jurga. Nenuostabu, kad lietuvaitės moksleivės tąsyk sužavėjo prancūzus. Jurga, nors ir ribojama griežtos uniformos, mėgo ją puošti įmantriai nertomis apykaklėmis ir rankogaliais. Madų vaikydavosi ir po pamokų. „Nežinau, kas tas madas sugalvodavo, bet, pavyzdžiui, vieną vasarą „Čiurlionytėj“ buvo labai madingos ilgos gėlėtos suknelės. Visos klasės mergaitės tokias turėjo. Kitą vasarą tas pats nutiko su margais čigoniškais sijonais, po kuriais būtinai turėjo būti pasijonis su mezginėliais.“

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vilkų saulutei nusileidus

2006-09-24 | Gintaras Beresnevičius buvo tikroji knygų žiurkė. Skaitydavo daug ir greitai, akis pati peršokdavo „tuščias“, naujos ar kūriniui esminės informacijos neteikiančias vietas. Jo kambaryje stirtos knygų gulėjo tiesiog ant grindų, atrodė, jog jos iš tų grindų ir auga, kaip tekstualūs haliucinogeniniai grybai. Daugybė ženklų rodė, jog tos knygos čia poilsio neturi: jos skaitomos. Nors ne, atvirkščiai, juk pailsi būtent skaitomos knygos, tai įstiklintose lentynose jos visos pavargusios. Gintaras buvo dosnus skaitytojas. Ne vien knygoms, jau minėta metafizine prasme, taip pat ir kitiems skaitytojams, su kuriais jis dalydavosi perskaitytu, lyg maistu bendrame žygyje. Jo komentarai, išsakomi tyliu, keistai lūžinėjančiu balsu, su tuo balsu savotiškai kontrastuodavo: buvo tvirti, taiklūs ir bekompromisiniai. Dažnai kontraversiški, tačiau Gintaras savo versijoms paremti pasitelkdavo tokį teoretinį aparatą, kad oponentų versijos, sakytum, išsižudydavo pačios. Daugelis prisimins jo recenzijas, parašytas, kaip ir daug kas, tarsi autorius vėluotų į lėktuvą, tačiau ir tie bėglūs tekstai (recenzijos Gintarui buvo savotiška miela marginalija) atverdavo iš tiesų esmines recenzuojamo kūrinio puses, nes neesminių, kaip jau rašiau, Gintaras nefiksuodavo. Ilgai dar pasigesime tokių žaibiškų ir tokių tikslių literatūros/kultūros pasaulio faktų vertinimų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laikas – šimteriopai padauginti Himalajai

2006-09-14 | Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti... Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos "čia ir dabar" nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai "Pakalnučių metai" ir "Kaip užsiauginti baimę", septyni romanai – "Mėnulio vaikai", "Pragaro sodai", "Ragana ir lietus", "Agnijos magija", "Prarasta pažadėtoji žemė", "Placebas", "Sapnų nublokšti", "Miegančių drugelių tvirtovė", kelionių publicistikos knygos "Ištremtas Tibetas", "Kelionė į Šambalą", interviu rinkinys "Švelnūs tardymai" ir esė knyga "Kelionių alchemija", o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas. Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir "nieko neatsitiko", kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet... Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Leonidas Donskis: Gintaras Beresnevičius – vakar ir visados

2006-09-11 | Iš tikrųjų G. Beresnevičiaus publicistika yra unikalus mokslo ir meno lydinys. Nepaisant provokuojančių ir šmaikščių pasažų apie barbarus lietuvius, esą turinčius istorinį šansą tapti išsivadėjusios, intelektinės ir kultūrinės gyvybės netekusios senosios Europos vedliais, visi jo tekstai stovi ant masyvių baltų mitologijos, religijos istorijos ir sociologijos bei puikaus Europos kultūros kanono ir modernybės išmanymo pamatų. Tad visas tariamas lengvumas ir nerūpestingumas apibendrinant Lietuvos istorinį likimą ar globalizacijos padarinius mums (kitaip tariant, tai, kas su mumis atsitiko, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas) tėra ledkalnio viršūnė. Kas slypi po vandeniu, yra gilaus ir originalaus mąstytojo drąsa žvelgti į daiktų ir reiškinių esmę, užuot įsijungus į politiškai korektiško laikmečio lengvai įteisintas ir tik išoriškai dramatiškas kovas dėl jų pavadinimų. G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu. Tai puiki ir daugiasluoksnė akademinė proza, intelektuali ir savo lengvumu kiek apgaulinga publicistika, subtiliausius niuansus paliekanti tik humanistiką gerbiančiai ir istoriją išmanančiai skaitytojų daliai, o visiems kitiems siūlanti taiklias pastabas ir netikėtas įžvalgas apie tai, kas vyksta mūsų politinėje scenoje ir kultūriniame gyvenime.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

In Memoriam

2006-08-24 | Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti - kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės... Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą, kaip į tikslą. Gintaras buvo iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie mirtį. Ir iš tų, kurie nepaprastai tos mirties bijo. Bijo tarsi nespėti vaisingai nugyventi gyvenimą, prieš išeinant neatiduoti visko, ką dera palikti pasauliui. Neabejotinai nespėjo. Stalčiuose liko užbaigtas, bet neapgintas habilitacijos darbas, šūsnis į knygas taip ir netilpusių juodojo humoro miniatiūrų, mokslinių sumanymų, kurių daugelis dar gyveno tik jo galvoje. Sužinojęs apie šią netektį visų pirma prisiminiau bohemišką pasisėdėjimą prieš porą metų tame pačiame „Trečiame brolyje“. Gintaras Beresnevičius tuomet bandė užkrėsti bičiulius originalia idėja: „Važiuojam į kapines, važiuojam į kapines“, - siūlė jis, o akyse kerojo baimė ir akivaizdus noras, kad tą pasiūlymą atmestume.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaizdai ir elgesiai

2006-08-12 | Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra. O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai. Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus. Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ženklai virš G. Beresnevičiaus galvos

2006-08-11 | Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena, ir niekada nesuprasi, ar tai išreiškia jo požiūrį į pasaulį, ar tiesiog taip jis interpretuoja diskutuojamą temą. Visą laiką į kairę pakreipta galva, tarsi sekant jo tykančią kokią nors neatpažintą būtybę. Tuo tad nuostabesnis jo galvojimo, jo mąstymo būdas. Teorinė mintis nenutrūkdavo nei po bokalo alaus, nei po vyno taurės. Savo Laimos ir Laumės koncepcijas jis kaldavo visiems, nepaisydamas, ar pašnekovams tai įdomu, ar ne. Pateikdavo jas gana metaforiškai, ir šia prasme profesorius Alfredas Bumblauskas teisus, sakydamas, kad G. Beresnevičius buvo unikalus tarp mokslininkų. Jis galėjo būti ir griežtas analitikas, ir subtilus subtilaus meno žinovas. Su visomis išvardytomis priežastimis sietinas ir neįtikėtinas Gintaro produktyvumas. Eseistika, proza, mitologijos ir religijotyros vadovėliai vidurinėms ir aukštosioms mokykloms...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Manipuliavimas fotografija kaip propagandos priemone Lietuvos fotografijos almanachuose

2006-07-06 | S. Valiulio įžanginiame straipsnyje nerasime nė žodžio apie komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį ir jos keliamus uždavinius. Pasidžiaugiama organizaciniais poslinkiais: „1969 m. pabaigoje įkurta Lietuvos TSR Fotografijos meno draugija“. Gražūs menotyriniai pamąstymai. Pirmajame almanacho puslapyje J. Kacenbergo fotografijoje šlovinama dabartis, dėl kurios kovojo to paties autoriaus (Nr. 2–5) ir Ch. Levino (Nr. 6–9) fotografijose užfiksuoti sovietiniai kariai. (Ch. Levino nuotraukose – 16-osios lietuviškosios divizijos kariai, kovoję su fašistais sovietinės kariuomenės gretose.) Šiek tiek abejonių kelia fotografijos Nr. 2 pavadinimas „Poeto mirtis“. Bevardžio, nuasmeninto poeto mirtis. Pavadinime užkoduojama kažkas daugiau nei paprasto kario ar vado žūtis. Poetas – tai gyvenimo dainius, simbolis. Propagandiniu atžvilgiu gerai parinktas pavadinimas. Mirtis sukrečia visada, kaip ir septintajame puslapyje: „Kareivio mirtis vykdant užduotį. 1943“. Po audringu karo dangumi kareiviai mūšio metu skuba perkirpti spygliuotos vielos užtvarą, kurios nespėjo perkirpti ką tik „žuvęs“ karys...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Skirmantas Valiulis (Biografija)

2006-07-06 | Skirmantas Valiulis gimė 1938 m. Fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas, VU Žurnalistikos katedros dėstytojas, VPU, LMA lektorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, LR KM Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, LR KM Kultūros ir meno tarybos narys. Skirmantas Valiulis yra daugelio įvairaus pobūdžio publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. Knygų “Lietuvos fotografija: Vakar ir šiandien” (1997-2001) sudarytojas ir bendraautorius, “Lietuvos ryto” priedo “TV antena” nuolatinis TV apžvalgininkas. Buvo įvairių konkursų žiuri narys: tarptautinio kino festivalio Lagove (Lenkija, 1994, 1995), Krokuvoje (Lenkija, 1996), keturis kartus Lietuvos TV konkurse “Ad rem”. Kelis kartus Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijų už kritikos darbus laureatas. 1994 m. suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (2001). Stažavosi Ohajo universitete (JAV, 1995).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gintaras Beresnevičius. Paukščių gripas

2006-06-21 | Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada, visai kitas reikalas. Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę. Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar – koks epochos nuosmukis – vištos. Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!