LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Kino režisieriai ne visuomet gerai žino istoriją

2003-08-08 | Lenkai Lagove jau seniai rengia kino festivalį ”Nauji horizontai”. Tačiau net ir 33-jį kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje netruko diskusijų, į kurią pusę suka kinas. Tarptautinis seminaras, pavadintas “Pasaulis keičiasi: kinas globalizavimo laikais”, buvo skirtas Rytų Europai ir jos kinui. Lietuva su savo filmais – K. Vildžiūno “Nuomos sutartimi” ir A. Stonio “Paskutiniu vagonu”, - kad ir netiesiogiai, metaforiškai, taip pat pasakojo apie permainų metą – nusivylimus ir lūkesčius. Gal rūsčiausi šiuo metu yra vengrų kinematografininkai. Tai B.Tarros filmas “Šėtono tango”, kurio autorius Rytų Europą apibūdina kaip gyvų istorinių lavonų regioną ir teigia, kad vargu bau kada nors pavyks su jais atsisveikinti. Čekų filmas “Miško klajūnai” pilnas liūdnų minčių: visi skuba bet kokiomis priemonėmis ekonomiškai prakusti, bet niekas nesusimąsto, kas bus rytoj, kokias vertybes kurs. Dabartis kupina neherojiškų herojų, kilusių iš marginalinių gyvenimo zonų. Ne veltui festivalio auksą ir sidabrą pelnė du lenkų šio tipo filmai “Edis” ir “Užmerk akis”. Dar pridėkime Kino klubų apdovanotą vengrų filmą “Tankmė”, kurio herojai, tai šnekėdami nežinią ką, tai išsirėkdami kaip kokiame “realybės šou”, signalizuoja, kaip sunku šiandien išlaikyti aiškią orientaciją, tad suprantama, jog kinas sukasi “čia” ir “dabar”. Tad kas gi iš tikrųjų lieka istorijai?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Erazmo Stelos paraštėse

2003-07-26 | Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje "Apie Prūsijos senovę", arba De Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) "vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai – tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė" (Tanais) (BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) ... Rifėjų (Rimfėjų) kalnai – tai Uralas, antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba – ir tai nereti atvejai – apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos. Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores..., t. y. "...kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi..." (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Skirmantas VALIULIS: filmas apie Staliną "priminė sovietinę propogandą"

2003-06-08 | Nekantriai laukiau dokumentinio trijų serijų filmo "Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai", kurį parodė LTV. Žinoma, reikalingas filmas. Kas atidžiai žiūrėjo visas tris serijas, sužinojo dar negirdėtų dalykų. Bet niekaip nesuprantu, kodėl pagrindinė, mokesčių mokėtojų pinigais remiama mūsų televizija į eterį tą serialą paleido be komentarų? Juk filmo kūrėjai - mažų mažiausiai tendencingi. Apie Staliną trijose serijose kalba jo artimieji, jo vaikai, jo bendražygiai. Ir pasakoja daug gražių dalykų. Stalinas, nepaisant kai kurių neišvengiamų žiaurumų, - puikus vyras, iš atsilikusios Rusijos sugebėjęs sukurti nuo jūrų iki jūrų besidriekiančią sovietų imperiją, kuri sutriuškino ne tik Vokietiją, bet ir sugebėjo pasigaminti atominę bombą. Kas tai? Viename žurnale kino kritikas Skirmantas Valiulis (straipsnyje "Kas nori apsinuoginti?") štai ką rašo: "Filmai iš Rytų labai priminė sovietinę propogandą. Kas buvo anais laikais, priminė dokumentinis trijų serijų filmas "Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai" (LTV). Kalbėjo giminaičiai ir amžininkai, kaip ir šiemet Maskvoje išleistoje knygoje "Stalinas gyvenime". Aš pasakyčiau dar stipriau: filmo apie Staliną demonstravimas be jokio komentaro - pats tikriausias sovietinių laikų liaupsinimas. Kalbant apie Staliną neįmanoma neprisiminti jo aukų. Deja, tiek filmo kūrėjai (čia jų valia), tiek mūsų nacionalinė televizija (deja) aukas tarsi tyčia pamiršo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuva ir Europa pagal Beresnevičių

2003-05-10 | Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai - Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga "Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys" - paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga? Trumpai drūtai - apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda - mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės - visa senutė Europa.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kalėdinė Gintaro Beresnevičiaus pasaka arba lietuviškojo imperializmo metmenys

2003-05-09 | Lietuva Europos Sąjungoje - klestinti šalis. Tai jokia naujiena, apie tai čirškauja žvirbliai visose pakampėse Lietuvoje ir toli už jos ribų. Balsuoti, balsuoti, balsuoti. Ir, žinoma, už! (O gal jau balsavome.) Gintaras nebūtų Beresnevičius, jeigu jam mėgintume prikergti eilinio agitatoriaus etaloną. Jis mokslininkas, eseistas, religijotyrininkas, įžvalgus mąstytojas futurologas, todėl į jo kalbas ir raštus dera atidžiai įsiklausyti ir įsiskaityti, o viską susumavus, veikti. Tai nėra labai paprasta ir aišku, nors ankstesnės jo knygos ("Ant laiko ašmenų", 2002; "Vilkų saulutė", 2003) šluote šluojamos nuo prekystalių. Aš jau nekalbu apie mokslinius veikalus, kurie vos pasirodę jau tapo aukštųjų mokyklų vadovėliais. "Imperijos darymas" - tolesnis naujas žingsnis tik ne į praeitį, o į ateitį. Lietuva - supervalstybė, lietuviškojo imperializmo kūrimas, agresija, kaip išlikimo forma, ir taip toliau. Ir visa tai, kai nuolat dejuojame, kad esame maži, visų skriaudžiami, kai tiek metų balansuojame tarp būti ir nebūti, kai buvome tremiami, okupuojami, aneksuojami, dalinami, perkami ir parduodami. Tai panašu į pasaką, fantaziją, gal ne visai sveiką. Bet ar tikrai? Ar šis mokslo vyras muilina mums akis, smagiai apgaudinėja, norėdamas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų? Tik pažvelkime į statistiką: esame savižudžių gentis, pirmaujame Europoje. Bet Gintaras Beresnevičius tų faktų nė nesirengia paneigti. Jis tik mėgina paaiškinti, kodėl taip yra ir ką derėtų daryti, kad būtų kitaip.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

S. Valiulis: „Kinas yra judantis vaizdas“

2003-05-03 | S. Valiulis – kino ir fotografijos kritikas, kuris nekritikuoja. Dar dėsto būsimiems „kinošnikams“ ir žurnalistams. Kaip tik dėl to kalbamės su juo apie jaunųjų kiną Lietuvoje. Kur link eina patys jauniausieji Lietuvos režisieriai? Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis? S. Valiulis. Esu beveik visiems dėstęs kino istoriją. Mes diskutuodavome, kad lietuvių kinas neturėtų eiti vien Š. Barto ir A. Stonio keliu – labai įdomaus, puikaus kino, bet daugiau eksperimentinio, intelektualaus, na, ir būkim atviri, – nežiūroviško. Nežinau, kas išeis iš režisieriaus Donato Vaišnoro. „Vilniaus pavasaryje“ buvo parodytas ne visai komercinis jo filmas „Nebebus gėda mylėti pasaulio“, bet jis yra už gero komercinio kino idėją. Beinoriūtė sukūrė labai žiūrimą filmą, kad ir dokumentinį – „Troleibusų miestas“. Ten yra ir šypsenų, ir ašarų, beveik čiapliniška, komiška situacija. Filmas turi daug prasmių, ne tik socialinę. Igno Miškinio „Sfumato“ – daugiau eksperimentas. Tokių režisierių su eksperimentiniais polinkiais yra ir daugiau. Šiemet „Vilniaus pavasaryje“ buvo ir Dovilė Gasiūnaitė, baigusi mokslus Prahoje, su filmu „Kas miega šalia tavęs?“. Iš video meno – Audrius Mickevičius su pilno metražo filmu „No“ („Ne“). Tai viena grupė. Iš kitos išskirčiau Mantą Verbiejų, kuris jau rutulioja socialinę temą filme „Mano Saračka“. Tai lietuviškas neo neorealizmas – tai, ko mums visą laiką trūko vaidybiniame kine, – nuoširdaus pasakojimo apie kasdienį žmogų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Restauruos seniausią Lietuvoje teleskopą

2003-05-02 | Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje saugomą pirmą šios observatorijos ir bene seniausią Lietuvoje išlikusį teleskopą jau šį rudenį bus galima ne tik apžiūrėti, bet ir juo pasinaudoti, teigiama pranešime spaudai. Dėl detalių trūkumo savo funkcijos netekusį astronomijos instrumentą ketinama restauruoti iki jubiliejinės 250 Lietuvos astronomų konferencijos, vyksiančios rugsėjo 17-21 d. 6 tūkst. litų, reikalingų 12 cm (5 colių) Gregorio sistemos veidrodinio teleskopo optikai atkurti ir trūkstamoms detalėms pagaminti, Vilniaus Universitetui suteikė didžiausia Lietuvoje telekomunikacijų bendrovė “Lietuvos telekomas”. Vilniaus universiteto mokslo reiklų prorektoriaus prof. Juozo Vaitkaus teigimu, šis teleskopas yra unikalus ne tik istoriškumu, bet ir savo medine konstrukcija: visos pagrindinės detalės, įskaitant teleskopo vamzdį ir pasukimo ašių krumpliaračius, yra medinės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vienatvė man reiškia pilnatvę

2003-04-07 | Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas "elitas"? Na, "verslo elitas" yra tie, kurie turi daug pinigų, "elitiniai armijos daliniai" geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi "literatūros elitas"? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu "kultūros elitas" įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad "literatūros elito" puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O "fotografų elitas" palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal "tai"?), vadindamas save "istorija" ar "laiko išbandymu", pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuvių evangelikų jaunimo draugija "Radvila"

2003-01-01 | Kunigas Aleksandras Balčiauskas Lietuvių evangelikų jaunimo draugijos „Radvila” įkūrėjas Aleksandras Balčiauskas gimė 1907 m. spalio 5 d. Šakiškiuose, Romualdo ir Jadvygos Balčiauskų šeimoje. Paūgėjęs pradėjo lankyti Pumpėnų pradžios mokyklą. 1917 m. mirus tėvui, pablogėjo gyvenimo sąlygos, tačiau didelis noras siekti mokslo atvedė Aleksandrą į Panevėžio berniukų gimnaziją. 1927 m. jis baigė gimnaziją ir norėjo studijuoti mediciną, tačiau Biržų evangelikų reformatų bažnyčios prof. kunigo Povilo Jakubėno paskatintas savo sumanymą pakeitė ir įstojo į Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultetą. Yra žinoma, kad šioje giminėje buvo keturi evangelikų reformatų kunigai. Mokydamasis universitete Aleksandras Balčiauskas su jaunatvišku entuziazmu steigė studentų evangelikų draugijas ir dalyvavo jų veikloje, taip pat dėstė tikybą Kauno „Aušros” berniukų ir mergaičių gimnazijų mokiniams evangelikams.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Druidų balsai ir Europa [Studija]

2002-10-25 | Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs, melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai, balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe tą pačią lemiamąją spalio 19-ąją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis. Po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos. Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios,– keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami savo mažumo, sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus. Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apvytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas gerai, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!