LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Trumpas Lietuvos istorijos kursas

2002-10-05 | Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas. Negerai, - kalbėdavosi dvariškiai, - Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių. Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vėžių valgymas - šventė

2002-08-08 | Dar iki XX amžiaus vidurio, kol chemija nebuvo visiškai užvaldžiusi mūsų krašto žemes ūkio, o ežerai ir upės alsavo gaivumu ir švara, ramiomis vasaros naktimis jų pakrantės sušvisdavo žibintų % fakelų šviesomis. Tai vėžiautojai su specialiais tinkleliais lyg į savotiškas iškilmes eidavo gaudyti vėžių, mat vėžiai iš savo slėptuvių išlenda į šviesą ieškoti maisto. Sugaudavo jų ne vieną tuziną. Tais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė, o liepos antroje pusėje čia buvo rengiamos tikros vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės. Jomis ypač garsėjo kalkingose Žemaitijos vietovėse bei Šiaurės Lietuvos karstinio regione - Biržų apylinkėse - gyvenantys žmonės. Beje, čia dar iki mūsų dienų išlikęs paprotys rengti vėžių valgymo šventes. Tiesa, dabar jos nėra tokios ištaigingos kaip kad būdavo Radvilų valdymo metais. Kodėl vėžių valgymo šventes rengiamos būtent liepos mėnesio antroje pusėje? Tai priklauso nuo vėžių biologijos. Subrendę ir pavasarį išneršę vėžiai yra pakankamai įmitę, o jaunikliai, išsinėrę iš senų šarvų, vasaros antroje pusėje jau yra ne tik kad gerokai ūgtelėję, bet ir suformavę naujus, tvirtus apsauginius šarvus. Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos nutartimi nuo liepos 15 d. leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 10 cm ilgio vėžius, o kiekvienas vėžiautojas gali naudotis 5-mis gaudyklėmis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gintaras Beresnevičius "Snobo auklėjimo problemos"

2002-05-23 | Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje. Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS

2002-05-17 | Gegužės 13-14 d. Kaune vyko renginiai, kuriais buvo prisimintas 1972-ųjų Kauno pavasaris. Kauno "Santaros-Šviesos" klubo iniciatyva surengta dokumentų paroda ir "Baltų lankų" knygos "Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris" pristatymas restorane "Miesto sodas". Istorikai diskutavo konferencijoje "Kaunas, 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija". R.Kalantos žūties vietoje atidengtas Roberto Antinio ir Sauliaus Juškio sukurtas "Aukos laukas". Prieš trisdešimt metų - 1972-ųjų gegužės 14 dieną, 13 valandą - protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Muzikinio teatro sodelyje Kaune, priešais sovietinį vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Jo mirtis anuo metu sužadino kelių dienų demonstracijas Kaune. Apie tuos įvykius anuomet buvo plačiai kalbama ir rašoma pasaulio žiniasklaidoje. "Draugo" korespondentas Lietuvoje Vidmantas Valiušaitis kalbėjosi su R.Kalantos žūties liudininku, kauniečiu inžinierium energetiku Vidmantu Kiserausku, prieš trisdešimt metų savo akimis regėjusiu liepsnojantį gyvą fakelą. Buvo šilta, saulėta 1972-ųjų gegužės 14-oji. Vidmantas Kiserauskas, tuomet trisdešimtmetis vyras, savo draugo Juozo Uzdilos kieme, kurį nuo Muzikinio teatro sodelio skyrė tik aukšta tvora, tądien remontavo automobilį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta Kaune minint 30-ąsias Romo Kalantos aukos metines

2002-05-14 | Šiandien minime Romo Kalantos auką, kuri prieš tris dešimtmečius tragiška šviesa nušvietė mūsų tautos istoriją. Pavergtoje Lietuvoje devyniolikos metų jaunuolis gynė pamatines žmogaus vertybes. Gynė teisę gyventi garbingai ir laisvai, gynė teisę gyventi laisvoje tėvynėje. Slogiai sovietinei prievartai Romas Kalanta pasipriešino jaunystės drąsa ir tiesos jausmu. Pasipriešino ugnimi. Gyvasis 1972-ųjų metų fakelas Kaune pažadino tautos laisvės ilgesį. Jis išvedė į gatves tūkstančius jaunuolių, kurie kartojo priešmirtinius Kalantos žodžius: "Laisvę Lietuvai!.. Laisvę Lietuvai!" Tuomet ir visiems laikams Romo Kalantos vardas tapo laisvės simboliu. Ir ano meto, ir dabarties visuomenėje jis brėžia rib1 tarp vilties ir baimės, tarp laisvės ir prievartos, tarp tiesos ir melo. Tąsyk Kalantos auka budino žmonių sąžinę. Ne vienas, šios aukos sukrėstas, pasijuto ir tvirtai sau pasakė esąs Lietuvos, o ne sovietijos pilietis. Romas Kalanta ir šiandien kreipiasi į mūsų sąžinę, kviesdamas nepaklusti ideologinei prievartai ir melui, priešintis totalitarinės praeities palikimui ir dabarties absurdui. Pasitraukdamas iš gyvenimo Romas Kalanta paliko raštelį: "Dėl mano mirties kalta tik santvarka". Šiandien, gerbdami jo auką, turime ryžtis galutinai įveikti tos buvusios santvarkos, melu ir prievarta paremtos santvarkos, palikimą mūsų mąstyme, mūsų darbuose, mūsų kasdienybėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jis turėjo priežastį mirti

2002-05-09 | "Lietuva turėtų būti tyras kraštas..." - taip savo dienoraštyje rašė R.Kalanta. Jo artimas bičiulis Stasys Tokarskis, duodamas interviu "Nemunui" jau po nepriklausomybės paskelbimo, pasakė: "Kaip čia atsitiko: jis, seniai miręs, kasdien - vis aukštyn, o mes, dar gyvi, vis žemyn, žemyn..." Ir išties. Esame laisvi - išsipildė R.Kalantos svajonė. Visaip europėjame, baigiame pamiršti okupaciją. Tik sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, mūsų premjeras, ar koks Seimo narys, žurnalistas ar valdininkas parėjęs namo imtų ir užrašytų savo dienoraštyje: "Lietuva turėtų būti tyras kraštas..." Kokiam žmogui dvasiniai dalykai būtų tokie svarbūs, kad vienatvės valandą jis sėdėtų ir mąstytų apie tėvynės tyrumą? Juolab sunku įsivaizduoti šių dienų lietuvį, taip apimtą kilnių idealų, kad jie taptų svarbesni už gyvenimą. (Na, nebent jis išpažintų islamą...) Bet keičiasi ne žmogaus dvasia. Keičiasi situacija. Jeigu nesi fronte, o gyveni esant taikai, nėra reikalo spręsti, ar galėtum griūti po priešo tanku. Bet vis dėlto gyvename tokiais laikais, kai nelabai drąsu viešai ištarti: "meilė tėvynei", kai gėda ir nejauku viešai kalbėti apie gėrį ir grožį, kad nebūtum apšauktas kokia nors "megztąja berete", davatka ar tiesiog idiotu. Nepriklausomybės buldozeris nušlavė ir gerokai sukratė vertybes mūsų galvose. Rinkos ekonomikos dėsniai, verčiantys kiekvieną mąstyti kuo pragmatiškiau, tapo tokie gyvybiškai svarbūs, kad įprasti idealai nusistūmė gerokai šonan. Bet jie neišnyko.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kuo gyvi Lietuvos kūrėjai?

2002-03-14 | Lietuvių literatūra, ne paslaptis, gyvena sunkiai. Suprantama, kad Lietuva su Vokietija ar kitomis Europos šalimis nelygintina tiesiog dėl ekonomikos lygio skirtumų, bet kalbame apie principinius, požiūrio į kūrėjus dalykus. Tarkime, Vokietijos leidyklos remia savo autorius, - ir jaunus, ir ne tik garsenybes, bet ir eilinius rašytojus, kurie, sakykime, vien pateikę kelių puslapių paraišką romanui, gauna avansą, kuris mums atrodytų akinantis. Ne tik geri, bet ir akivaizdžiai vidutiniški ar ir prastesni autoriai sulaukia šiltnamio sąlygų rašydami knygą. Leidyklos jų išleistas knygas stipriai reklamuoja Vokietijoje, darydamos taip atskirą vokiečių literatūros rinką, kurioje įdomus kiekvienas veidas - ši rinka tampa verslu, ne prastesniu už vertimus, ir investicijos atsiperka. Kodėl Lietuvos leidyklos - kalbu apie didžiąją daugumą - neužsiima lobistine veikla, neužsiima autorių ugdymu, kodėl nedaroma reklama ir per ją nekuriama potenciali rinka lietuvių autoriams? Mūsų leidyklą kolegos ir žmonės, linkę į panašius dalykus žiūrėti neigiamai, dažnai kaltina tuo, kad mes per daug užsiimame reklama. Tai, kad mes vieninteliai nuosekliai rengiame visų išleistų knygų pristatymus, dažnai mums išsakoma kaip priekaištas. Nė vienos lietuvių autoriaus knygos nesame išleidę be pristatymo, nesukvietę žmonių, žurnalistų, TV, kritikų, nenusamdę salės, nenupirkę butelio vyno. Aš matau čia prasmę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Radvilų palikuonė nori Biržų rūmų

2002-01-26 | Į vienintelius Lietuvoje išlikusius bastioninės Biržų tvirtovės rūmus netrukus gali įsikelti nauja šeimininkė. Pirmosiomis šių metų dienomis Biržų savivaldybė gavo vilnietės Nadieždos Kazakevičienės prašymą atkurti nuosavybės teisę į Biržų rūmus, kainuojančius penkis milijonus litų. "Prašau grąžinti nuosavybės teisę į Biržų Radvilos žemes ir pilį, nes mano senelis Petras Tatoris buvo Stefanijos Radvilaitės - vienintelės teisėtos Radvilų paveldėtojos - anūkas", rašo N.Kazakevičienė. Vilnietės laišką Biržų savivaldybė užregistravo, nors jis atėjo dvi dienas pavėlavęs. Prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo savivaldybė priėmė tik iki pernai metų gruodžio 31 dienos. Daugiau jokių duomenų apie save ir kilmingo paveldėjimo dokumentų autorė nepateikė. Biržų valdžia vilnietės kol kas nei akyse matė, nei telefonu su ja bendravo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Reikalaujama atkurti nuosavybės teises į Biržų pilį

2002-01-19 | Keturiasdešimt septynerių metų vilnietė pareiškė pageidavimą, kad jai būtų atkurta nuosavybės teisė į kunigaikščių Radvilų Biržų krašto žemes ir pilį. Pretendentė savo prašymą motyvuoja tuo, jog jos senelis Petras Tatoris buvo vienintelės teisėtos Radvilų paveldėtojos Stefanijos Radvilaitės anūkas. Rajono savivaldybės vadovai, anot rajono laikraščio "Biržiečių žodis", sako, kad svarstant šį klausimą "ant galvos teks užsidėti šlapią rankšluostį, kad neperkaistų smegenys". Jiems ketinimai atsiimti iš griuvėsių atstatytą pilį primena balandžio 1-osios pokštą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apie spaudą, pjaunančią šaką, ir dar šį bei tą

2002-01-08 | Šįsyk - Valdemaras Kukulas, devynių poezijos knygų autorius, literatūros kritikas, eseistas, iš tų kultūros vyrų, neieškančių žodžio kišenėje, juolab svetimo. Kartais jo publicistika ar kalbėjimas atrodo kontroversiški - šiandien tuo mandagiai atmetančiu žodžiu vadinamas tiesos sakymas, bet toks jo įprotis, kaip ir stipri poezija bei veriantis ir vertinantis žvilgsnis. Valdemaras Kukulas dabar rengia monografiją apie Paulių Širvį. Dvejų metų projektas apie legendinį mūsų poetą, su kuriuo V. Kukulas pats turėjo laimės bendrauti - tačiau tuoj pat iš asmeninio patyrimo iškilęs faktas išmuša vieną iš legendos apie Paulių Širvį kertinių akmenų - kad ir kaip kadaise mūsų pašnekovas mėgino drauge su Jonu Strielkūnu sugundyti Širvį šimtgramiui kitam, nuoširdžiam pokalbiui prie stiklelio - nieko neišėjo ir nė vieną kartą nepasisekė. Štai ir legenda apie Širvį kaip poetą alkoholiką... Vaikščiodavo Širvys blaivas, o legendą kūrė - kas? V. Kukulas nuolatinis "Respublikos" skaitytojas, tiesa, per radiją, spaudos apžvalgą išgirdęs sudominusį straipsnį, nusiperka "Lietuvos rytą" ar "Lietuvos žinias", beje, o dėl "Lietuvos ryto" - prieš trejus ar ketverius metus jis buvo pakankamai santūrus ir solidus leidinys, nevengiantis nei aštrių interviu (su V. Landsbergiu ar A. Brazausku), nei politinės analizės. Bet dabar subulvarėjęs, podraug su visa spauda ėmęs taikytis prie muilo operų žiūrėtojų skonio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!