LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Restauruotas Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos sarkofagas

2001-11-22 | 1997 m. lapkričio 22 d. įvyko iškilmingas Vilniaus vaivados Lietuvos didžiojo etmono, žymaus politikos veikėjo, kultūros ir meno mecenato kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) palaikų perlaidojimas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios mauzoliejuje. Prieš metus 2ia jau buvo perkeltas restauruotas Jonušo Radvilos, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono, sarkofagas. Šios iškilios asmenybės buvo ne tik įžymūs karo vadai, bet ir meno mecenatai. Jų dėka Kėdainiuose buvo įsteigtos gimnazija ir spaustuvė, atlikta Biržų pilies rekonstrukcija, įkurta kuntskamera Liubavos pilyje. Radvilų sarkofagus restauravo aukščiausios kategorijos restauratorius Gintaras Kazlauskas. Minėti sarkofagai - tai savotiški meno kūriniai, atskleidžiantys barokines laidojimo tradicijas Lietuvoje, atspindintys, jog ir Lietuvoje didikai XVI-XVII a. buvo iškilmingai laidojami naudojant meniškus gausiai puoštus įvairiomis dekoratyvinėmis detalėmis metalinius ar metalu kaustytus sarkofagus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Esė skeveldros apie dzūkus

2001-05-08 | Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos... gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu - virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar - jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis. Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti... Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks. Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? - kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Radvilų rūmuose atidarytas grožio salonas

2001-05-05 | Varganas finansavimas kultūrą verčia išgyventi griebiantis drastiškų metodų - pačiame sostinės senamiestyje stovintys garsios Radvilų dinastijos rūmai priglaudė grožio saloną. Kadangi įstatymais panaši galimybė nėra uždrausta, specialistai neatmeta prielaidos, kad tokiu būdu savo biudžetą pildo ir daugiau panašių objektų valdytojų. Respublikinės reikšmės architektūriniu paminklu laikomi Radvilų rūmai yra vienas iš Lietuvos dailės muziejaus padalinių. Šiam muziejui dar priklauso Taikomosios dailės muziejus, Vilniaus paveikslų galerija, Klaipėdos paveikslų galerija, Palangos gintaro muziejus bei Suvalkijos dailės galerija. Dalis Vilniaus gatvėje esančių Radvilų rūmų patalpų atlieka kultūrinę funkciją - joje įrengta galerija, organizuojamos parodos, tuo tarpu dalis to paties pastato yra išnuomota grožio salonui "Gatineau", kuris apie save praneša kukliu užrašu ant Radvilų rūmų pastato fasado.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Restauruoti Radvilų vaikų sarkofagai Kėdainiuose

2001-01-29 | Sausio 29 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento restauravimo taryba, dalyvaujant departamento direktorei Dianai Varnaitei, priėmė restauruotus Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios Radvilų vaikų Stepono ir Elžbietos (1622-1626) sarkofagus. Puošniai dekoruotus liūto galvutėmis, augaliniais motyvais, herbais 17 a. renesansinius sarkofagus 1998 m. restauravo aukščiausiosios kategorijos meninių metalo dirbinių restauratorius Gintaras Kazlauskas. Restauruojant šiuos unikalius meno ir istorijos paminklus, taikyta alavo liejybos technologija. Visų sarkofagų paviršiai graviruoti renesansiniais ornamentais, o viršutinėje - centrinėje dalyje juos puošia užrašai su giminės ir valstybės herbais. Lėšas restauravimo darbams skyrė Kultūros vertybių apsaugos departamentas (50 tūkst. Lt) ir Kėdainių rajono savivaldybė (30 tūkst. Lt). Per pastaruosius dvejus metus į Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios Radvilų mauzoliejų sugrįžo restauruoti, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos (1612-1655) bei Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo etmono, žymaus politiko, kultūros ir meno mecenato kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) sarkofagai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip šiandien sekasi Lietuvos kinui?

2000-11-05 | Šį kartą „Sociumo“ mėnesio svečias - žymus visuomenės veikėjas, dėstytojas ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, pasidalinęs mintimis apie dabartinę Lietuvos kino situaciją ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Ar iš tikrųjų Lietuvos kinas yra miręs ir vis dar miršta, kaip kalbama žiniasklaidoje? „Sociumas“: Kodėl miršta Lietuvos kinas? S. Valiulis: Visi sako, kad dėl finansų. Bet, manyčiau, priežasčių yra daugiau: kitokia valstybės egzistencija, kitokios temos, ateina kiti kinematografininkai, miršta vyresnioji karta, ateina vidutinė, o ypač daug jaunimo, kuris tik startavo arba laukia starto ir negali žengti toliau nė žingsnio. Priežasčių daug, ir tarp tų priežasčių žodis „miršta“ truputį ištirpsta, nes ir gimsta arba gali tuojau gimti kai kas naujo – visiškai naujo, nematyto mūsų akims. „Sociumas“: Ar norite pasakyti, kad gali gimti holivudinio stiliaus kinas, nes nemažai žmonių gauna išsilavinimą Amerikoje ar kur kitur? S. Valiulis: Išsilavinimas Amerikoje gali pagimdyti dvigubą kiną: komercinį, kokį šiuo metu kuria mūsų kaimynai lenkai ir rusai, siekdami pritraukti žiūrovų ne tik savo šalyje, ir, antra, lietuviško kino avangardą.Turime Lietuvoje ir tokio tipo kiną, kokį kuria Jonas Mekas Niujorke, turime ir vaidybinio, ir avangardinio kino su europietiškais atspalviais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Rickoyotto Šventykla

2000-02-18 | Apsistosime prie centrinio ir svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies, koncentruojančios apie save visą pasakojimą - prie Rickoyto ar Rickoyotto šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, "kurdamas" Rikojoto vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y. Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika, Vodanas - su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo aukas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Viskas iš vaikystės šviesos

1998-02-07 | Algimantas Kunčius gimė 1939 m. rugpjūčio 14 d. Pakruojyje. Studijavo teisę ir muziką Vilniuje, bet tapo fotografu. 1969 m. kartu su A. Sutkumi, A. Macijausku ir kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar Fotomenininkų sąjunga). Nacionalinės premijos laureatas, tarptautinės Fotografijos meno federacijos (AFIAP) narys, albumų „Senojo Vilniaus fragmentai”, „Susitikimai” ir kitų autorius. Susitikome pernai rudenį po A. Kunčiaus jubiliejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-ečio prisiminti praeities kelius, pamąstyti apie fotografijos dabartį ir ateitį. Algimantas kaip visada buvo impulsyvus, argumentuotai gynė savo nuomonę: Ilgai dirbote „Kultūros baruose”, įkūrėte Fotografijos meno draugiją, surengėte ne vieną parodą. Ką dabar manote apie tą ne itin palankų kūrybai metą? Nesinori minėti to laikmečio su siaubu ir pagieža. Juk kažkas iš mūsų turėjo būti šitam baisume, turėjo „ledynmečiu” kažką daryti! Dabar dažnas greitas smerkti: „A, anie laikai …”, bet anais, sakyčiau, žiauriais laikais reikėjo ir laviruoti, amortizuoti visas tas manipuliacijas…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Der Kleriker, arba apie palaimos neviltį

1998-01-31 | Eugenas Drewermannas - vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų - katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji - kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti "savo bažnyčią", kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos "iš vidaus" prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje "privačioje bažnytėlėje", o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje. Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Nepalo moterys aukoja dievams ir laimina save

1997-04-12 | "Kelionė į Katmandu" - berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį "rijau" tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta "šlubuojančia" mašinėle ir man slapta įduota "Vaivoje" ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu. Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į Katmandu, kuris man buvo Gėlių Vaikų eros, nežabotos laisvės, kontrkultūros, haliucinogeninių vizijų sinonimas, palaimos vieta, besąlygiškai saugoma milžiniškų stupų su žydromis ir oranžinėmis dievų akimis. Kadaise šaunuoliai iš Vakarų, švilpiniuodami kokią Jimo ar Jimmio (Morrisaano ar Hendrikso) melodiją, atkeliaudavo iki Katmandu krovininiais, pakeliui susistabdytais sunkvežimiais, atsibelsdavo pavieniais, vos kelis šimtus tekainuojančiais džipais vis papildydami "žolytės", "lady Hemp" atsargas Turkijoje, Pakistane, Afganistane, Indijoje. Tai buvo Aukso amžius ir didvyrių karta, nepažinusi nei baimės, nei nusivylimo, nei nuovargio. Mano kelionė iš Dharamsalos tetruko 3 paras, tačiau, kai temstant įriedame į megapolį per paskutinį dešimtmetį tapusį Katmandu, aš jaučiuosi visai iškankinta ir svajoju tik apie karštą dušą (tai - nerealu) bei minkštą lovą (tai - įmanoma).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!