LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Baltoji anketa. Jurga Ivanauskaitė: „stengiuosi vadovautis Dekalogu“

2006-06-19 | 1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių - pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su "paukščiukais" ir "nosinėmis". Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko gelmių perduota. 2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl? Taip. Prieš kokią dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie Baltijos jūros. Žodžio Lithuania tuomet beveik niekas - nei rytiečiai, nei vakariečiai - nežinojo, vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Nei šis, nei tas

2006-06-17 | Gyvenime kaip televizijoje, o televizijoje - kaip gyvenime. Meras pažada, kad troleibusuose šaižius kontrolierių balsus užgoš Beethowenas ar Mozartas. Lavinsimės beveik staliniškai: senais negerais laikais rimtoji muzika neduodavo ramybės nei intymiose, nei viešose vietose, tačiau vis vien "Tarzaną" mėgdavome labiau už Modestą Musorgskį. Dabar gali išeiti pagal Ilją Ilfą ir Eugenijų Petrovą: "Žiūrėdamas į saulę spindulingą, atmink, analizė šlapimo reikalinga", nes čiurškyklų dairykis nesidairęs. Pelnytai visos televizijos lupa Aleksandrą Lukašenką, kad jis Baltarusijoje į ožio ragą riečia opoziciją. Deja, patys nė į vieną televizijos kanalą neįsileidžiame Vytauto Matulevičiaus dokumentinio filmo "Vienas prieš visus", nors ten kalba ne bet kas, o žymūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Moralas ateina iš Maskvos, iš NTV MIR laidos "Reali politika", kurios vedėjas Glėbas Pavlovskis viską apsuka 360 laipsnių kampu: "Apie Baltarusiją dabar Vakaruose meluojama tiek pat ir taip pat, kaip seniau "Pravdoje" apie Izraelį". Pats A.Lukašenka aiškina vedėjui: "Liaudis pas mus laisva, o diktatūra - valdininkams".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Profesionalas. Antrasis kraujas

2006-06-16 | Antanas Žygavičius yra kūrybingas jaunasis filmų kūrėjas: ir temomis - agresija jaunimo gyvenime, žmogaus metamorfozės, ir kino rūšių ir žanrų įvairove - nuo vaidybinio iki animacinio kino. Jis atitinka naujojo kino, plačiau žiūrint - kino saviraiškos, netgi kitaip žiūrinčių, vertinančių ir organizuojančių kino sąjūdį kino entuziastų siekius ir viltis. Man kol kas geriau patinka A.Žygavičiaus animaciniai eksperimentai; jie lakoniškesni, išbaigtesni, aiškios minties. Vaidybinis "Profesionalas. Antrasis kraujas" mėgina smurtą traktuoti žaismingai, su citatomis iš "Rembo" ir kitų filmų. Kartais tas pavyksta visai šauniai, tarpais žaidimas pernelyg užsitęsia. Tačiau jauni žmonės vaidina iš širdies ir stengiasi, kad mums nebūtų nuobodu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kalanta Romas

2006-05-15 | 1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido" fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l. stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!" . Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka". KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji - įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Artėjant jubiliejui. Kino režisierius ir kino prezidentas

2006-05-09 | Gytis Lukšas – kinematografininkas visuose savo vaidmenyse: režisierius, scenaristas, projektantas, valdininkas, maldininkas, na ir šiaip – iki kaulo smegenų kino žmogus. Gali apie kiną kalbėti daug ir visur: kinematografininkų sąjungos vakarėliuose, komisijose ir tarybose, seime ir vyriausybėje, televizijos ir radijo studijose, rimtuose ir linksmuose laikraščiuose, namie ir svetur. Kino žmonėms jis – jų sąjungos prezidentas, išbuvęs valdžioje ilgiau net už Antaną Smetoną. Toks įspūdis, kad neseniai atšventusi savo 75-metį kinematografininkų sąjunga – irgi jo įkurta. Nors seniausias kinematografininkas Stasys Vainalavičius dar prisimena, kad buvo kitaip: susiėjo keli kino mėgėjai Smetonos laikais ir nutarė suremti pečius, tačiau pinigų nebuvo, tad netrukus vėl išsilakiojo. Mūsų laikais su lėšomis irgi striuka, bet sąjunga mūru stovi ir net sugebėjo vėl atsikviesti išbėgėlius: G.Kanovičių ir I.Merą iš Izraelio. Pradėjo veržtis atgal ir lietuvaičiai, mat per sąjungą dabar įgyji menininko statusą. Jeigu gausime europietiško stiliaus pažymėjimus, regis, atsivers žalia gatvė. Prezidentui kur kas svarbesni kiti tikslai: kino įstatymas yra, bet kino centro dar neturime. Ir vėl projektai, darbo grupės, posėdžiai, gildijos ir patikėtinių taryba.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Skirmantas Valiulis: „Laikraščiai išliks, keisis forma“

2006-05-04 | LNK visus metus „išvažiavo“ ant realybės šou. Pasaulyje šis bumas baigiasi. Rusijos televizijos grįžta prie klasikinių, daugiaserijinių ekranizacijų. Lenkijoje — tas pats. Mes norime labai pigios programos ir neturime kuo jos užpildyti. Realybės šou — itin gudriai komerciškai sugalvoti. „Kelias į žvaigždes“ seniai jau pasibaigė, bet vyksta koncertai, dalyviai vaikšto po kitas televizijos erdves. Nors dainuoja tas pačias dainas, už juos žiūrovai balsuoja, leidžia pinigus. Andriaus dainą „Mes vyrai“ ir po dešimties metų vaikai dainuos. Su realybės šou “Kelias į žvaigždes“ įvyko laiko ir erdvės pakeitimas. Komercinė televizija teisi, kol byra pinigai, koncertai vyks. Anksčiau — baigėsi realybės šou, lauk kitais metais jo tęsinio. Realybės šou sukultūrėjo, niekas nebesiglamžo, kaip tai buvo „Akvariume“, mažiau keikiasi. Vartotojiška visuomenė priėmė produktą, kurio jai reikėjo. Vaidyba ir dokumentika susipynė, todėl šou dalyviai tapo šeimos nariais. Apsilankome šeimose ir galvojame, ar tai nuoširdus apsilankymas, ar televizijos sugalvotas spektaklis. Televizija padeda žmonėms aplankyti vieni kitus, nors patys žmonės jau tingi aplankyti artimuosius. Tad galima paklausti, kiek žiūrovas aplankė pažįstamų, ir ne šeimos narių, kartu su televizija. Ir tada reikia užduoti klausimą: kada pats ką aplankei savo noru. Atsakys, kad laiko nėra. Taip mes papildome „Giminių“ serialą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atitrūkti nuo kasdienybės priverčia flash mobai

2006-04-08 | Įsivaizduokite: paprasta diena prekybos centre, visi skuba pasinėrę į dienos darbus, bet staiga iš kažkur atsiranda būrys žmonių, sulipa ant eskalatoriaus, išskleidžia laikraščius, pradeda skaityti. Ir taip penkias minutes. Tiesiog važinėjasi aukštyn - žemyn ir skaito laikraščius. Po penkių minučių lygiai taip pat netikėtai dingsta. Tai ne pramanas - vieną spalio penktadienį toks susibūrimas įvyko „Europos“ prekybos centre Vilniuje. „Studentų era“ pabandė daugiau sužinoti apie šį reiškinį. „Gal čia kokią reklamą ar komediją filmuoja, arba šiaip jaunimas išsidirbinėja iš neturėjimo ką veikti? Geriau eitų ką gero nuveikti“, - piktinosi pensininkė Birutė, akcijos metu “Europoje” pakalbinta. Flash mob – naujausias šio amžiaus išradimas, (angl. flash – tvykstelėti, mob – minia), dar vadinamas žaibišku sanbūriu. Tai žmonių grupės susitarimas susirinkti viešoje vietoje ir atlikti keistus (bet legalius) veiksmus, tuo nustebinant aplinkinius. Po kelių minučių grupė išsiskirsto. Koks to tiklsas? Flash Mob kūrėjai teigia norintys tiesiog linksmai praleisti laiką ir vadina tai pramoga, suteikiančia adrenalino. Kartu flashmob‘eriai siekia iššaukti aplinkinių reakciją, nustebinti juos ir nors akimirkai išplėšti iš kasdieninės rutinos. Vienas Flash mob organizatorių, prisistatantis slapyvardžiu GrunT, teigė, kad užsienyje tokiose akcijose dalyvauja nemažai vyresnio amžiaus žmonių. „Gaila, kad kol kas Lietuvoje į tokius renginius susirenka daugiausiai moksleiviai bei studentai“, - “Studentų erai” sakė GrunT.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Skirmantas Valiulis: „Juk ir seniems yra ką prisiminti“ arba „Du ratai pagiry stovi. Kas?“ (1)

2006-04-07 | Žinomas kino kritikas, fotografas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis praėjusių metų pabaigoje įkūrė pirmąjį ir kolkas vienintelį Lietuvoje Erotikos muziejų. „Tai yra dar vienas būdas mūsų visuomenei seksualiai tobulėti ir ugdyti savo toleranciją“, - sako S. Valiulis. Studentuera.lt jis teigė, jog pagaliau visuomenė nuogą kūną turi priimti kaip meno kūrinį, o ne begėdiškumo išraišką. Kaip jums kilo mintis įkurti EROTIKOS muziejų? Dar vaikystėje ir jaunystėje labai domėjausi įvairiausia literatūra, kinu ir teatru. Tada matyti vaizdai taip greitai iš atminties nedingsta, priešingai – atsiminimai tik dar labiau žadina vaizduotę. Manau pats svarbiausias dalykas yra pagauti tą pirmąjį impulsą, tą reginį, nuo kurio viskas prasidėjo. Seksualinę vaizduotę dažniausiai sužadina patys artimiausi žmonės, su jais susiję įvykiai. Šiais laikais prie jauno žmogaus vaizduotės dirginimo prisideda televizija. Man atmintyje įstrigo garsaus prancūzų filosofo A. Lacano išreikšta mintis: „Kino žiūrėjimas, tai tas pats, kas žiūrėjimas pro rakto skylutę ir matymas, kaip tėvai užsiiminėja meile“. Juk iš tiesų erotinių scenų stebėjimas dirgina visus pojūčius, ypač lytėjimo. Mano žodžius galėtų iliustruoti filmas „Juodoji saulė“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laiškas iš kovos ir tylos lauko

2006-02-28 | Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme, tarkim, dvi pabrėžtinai garsiai kvatojančios merginos prajoja ant gūniomis užklotų žirgų ar per sniego pusnis pravažiuoja apšarmojęs dviratininkas. Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam, kad aš įtikėčiau, jog vis dar esu gyva. Dekoracija absoliučiai netinka batalinėms scenoms. Bet aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Milos Jovovič Žaną d‘Ark, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė. Lolita V. vis paskambina ir paklausia, ar man jau kyla kūrybinių idėjų. Net nežinau, ką atsakyti, nes jaučiu, kaip gyvenimu kartoju dramatiškiausius „Miegančių drugelių tvirtovės“ epizodus. Kaip tai pavadinti – kūryba, antikūryba, parakūryba, metakūryba? Aš išklausiau panašią į Emanuelės diagnozę ir dabar einu beveik tokius kaip jos kryžiaus kelius. Tik per plauką Naujųjų metų naktį nepakliuvau ligoninėn kaip Larisa, o mano bičiuliai buvo prigrasinti, kad jei taip atsitiktų, pasikarčiau chalato diržu ant radiatoriaus. Aš jau pavažinėjau invalido vežimėliu kaip Grytė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Knygos, kurios mokė nesimokyti

2006-02-09 | Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys... Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!