LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal Jurgą Ivanauskaitę

2006-02-05 | Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės praktikos bei filosofinių klausimų neliečia, iš esmės tai romanas, kurio negalima tiesiogiai paaiškinti remiantis europietiškąja bei krikščioniškąja pasaulio samprata, nors nuorodų į Adomo ir Ievos ar antikinio androgino situaciją yra. Šio romano vaizdinių bei pasaulėjautos sistemoje glūdi arba kažkoks europietiškosios bei krikščioniškosios mąstymo sistemos trukdis (esminė komplikuojanti idėja), arba kokie nors kiti, gal budistinės, gal induistinės pasaulėjautos motyvai. Bet akivaizdu, kad tai, kas romane „Ragana ir lietus“ (1993) kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai – neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, iš asmeninių nuoskaudų situacijos gebanti arba ne brėžti bendresnius klausimus apie gyvenimą ir mirtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

LR „Klasikos“ programos laida „Apie riziką gyventi“

2006-01-09 | Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų - religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo jis rizikuoja? Ar čia esama pavojų? O gal tik nekalti žaidimai, kuriuos pažaidęs lengvai sugrįžti į pradinį tašką? Taigi, Jurga, kas, tavo manymu, skatina žmogų tokiam žingsniui? Savo knygoje tu cituoji Jungą, sakiusį: „... žmonės ryžtasi viskam, kad išvengtų akistatos su savimi pačiu...“ Ar tai nėra priežastis, dėl ko žmogus staiga ima ir apsisprendžia nerti į kitą pasaulį, persiimti kita kultūra? Ar tai nėra bėgimas nuo savęs paties? Manau, kad kiekvienas motyvuoja savaip – kodėl jis traukia į Rytus. Aš ten važiavau ieškoti pati savęs. Pradžioje tai atrodė labai lengvas uždavinys. Vėliau perskaičiau tokią sufijų patarlę: „Ir vieną baisią dieną tu sutiksi save...“ Ten, Rytuose? Nesvarbu kur. Tiesiog, jei pradėjai ieškoti savęs, vieną baisią dieną galbūt save susitiksi. Visi žinome užrašą Delfų orakulo šventykloje: „Pažink save“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gintaras Beresnevičius: „Alkoholizmas - dievoieškos palydovas“

2005-12-11 | Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo - romanų romano. Su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė. Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos radijo pirmojoje programoje“. Tai aš suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“? Na, pavadinkime tai kiškių valanda. Tai yra 17-oji jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Šito jūsų, ko gero, jau šimtą kartų klausė – kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją? Tam tikru metu rašydamas bet kokia forma, bet kokiu žanru arba išsisemti, arba imi kartoti tą patį. Ir šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia galbūt formali priežastis. O antra, – galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgos Ivanauskaitės drugeliai

2005-12-04 | Vilniaus mažajame teatre buvo pristatytas naujasis Jurgos Ivanauskaitės romanas Miegančių drugelių tvirtovė. Diena pasirinkta neatsitiktinai – pagrindinė herojė rašo dienoraštį, kurio paskutinis įrašas padarytas 2005-ųjų lapkričio 27-ąją. Taigi renginio laikas buvo iš anksto suplanuotas, tik nebuvo numatytas toks rašytojos gerbėjų antplūdis, todėl daugeliui atėjusiųjų teko glaustis prie sienų. Pati J. Ivanauskaitė visą vakarą slėpėsi už širmos, o renginio pabaigoje stebuklingai pasirodė ir atsakė į keletą klausimų. Rašytoja sakė pirmąkart išgirdusi, ką kalba kritikai, nes kai sėdi priešais žiūrovus, tenka galvoti tik apie atitinkamą savo veido išraišką. Kalbėtojai, įvardyti kaip kritikai ir literatūrologai, kalbėjo labai rimtai ir iš esmės: diagnozuota, kad naujasis rašytojos romanas pasmerktas populiarumui. Kaip ir per kiekvieną I. Ivanauskaitės knygos pristatymą, sakyta, jog tai pati geriausia jos knyga, o rašytoja pavadinta viena iš įspūdingiausių mūsų literatūrą provokuojančių autorių, be kurios ateityje knygų išvis nebeįsivaizduosime. Romanas kupinas apokaliptinių nuojautų – jau pačioje pradžioje rašoma apie cunamį, praūžusį per praėjusias Kalėdas. Pagrindinė herojė yra vidutinio amžiaus krizės (pirmosios meilės, senėjimo ir mirties baimės) kamuojama moteris, kuri apsiima globoti buvusias prostitutes. Įvykiai švieži, medžiaga intriguojanti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūrybinė drąsa ir baimė: Jurga Ivanauskaitė

2005-11-28 | B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskutinė mano perskaityta ir labai sukrėtusi priešsrovinė knyga yra jokių „intymumų“ ar „nuodėmingumų“ neužgriebianti Marlenos Haushofer „Siena“. Vien Vilniaus naktiniuose baruose kasvakar apsinuogina dešimtys merginų, o pasaulyje – milijonai, bet ar kas pasakytų, kad striptizo šokėjos profesijai reikia ypatingos narsos ir heroizmo? O ar kamikadzei, šachidui, čečėnei mirtininkei, kurių drąsa neįmanoma suabejoti, reikalingas intelektas? Žinau, kad nemandagu į klausimus atsakinėti klausimais, tačiau šitaip tik bandau užčiuopti bent kelias sąvokos „drąsa“ briaunas. Manau, kad kūrybinė drąsa visada yra būtinybė, o ne įnoris, ne bandymas eksperimentuoti ar racionalus tabu laužymas. Juk ir gyvenime drąsa dažniausiai būna išprovokuota neišvengiamybės, kuri neišvengiama neretai yra tik pačiam herojui, o aplinkinių stebėtojų dažnai suvokiama kaip kvailybė, įžūlumas, šventvagystė ar nusikaltimas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Skirmantas Valiulis: ,,Visi mes vairininkai iš prigimties”

2005-11-16 | Televizijos ir kino kritikas, žurnalistas, erotikos muziejaus įkūrėjas Skirmantas Valiulis vairuotojo pažymėjimo neturi, tačiau į vairavimą sako žvelgiąs plačiąja prasme. Vilniaus universiteto dėstytojas, žurnalistikos paslapčių mokantis ir Klaipėdos universiteto studentus, tikina, kad didžiausias menas – vairuoti meilėje ir šeimoje: ,,Aš visą gyvenimą to mokiausi ir dabar tebesimokau”, - teigė S. Valiulis. - Turite ne tik savitą požiūrį į vairavimą, bet ir įdomią patirtį. Gal pasidalintumėte ja? - Vairuoti pradėjau nuo arklio. Išmokti jį suvaldyti – nemenkas darbas. Į atmintį visam gyvenimui įsirėžė įvykis, kai, tėvui išvažiavus, su mama nemokėjome pakinkyti arklio. Su balneliais bei pavalkais iš vietos taip ir nepajudėjome. Tuo baigėsi mano arklininkystė. Kadaise vairavau ir anglišką tėvo dviratį. Du dalykai Smetonos laikais buvo amžini: angliškas dviratis ir angliškas kostiumas. Vairuotojo teisių iki šiol neturiu. Jei vairuočiau, tikriausiai dėl savo silpno regėjimo įvažiuočiau į kitą automobilį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Skirmantas Valiulis. Ten būti čia: Fotoparoda, skirta Robertui Capai atminti

2005-11-11 | 2002 m. vasario 6 d. stovėdamas ryžių lauke prie Thai-Binho, Vietname, Paulius Normantas žinojo, kad čia 1954 m. pavasarį per prancūzų ir vietnamiečių karą žuvo vienas geriausių pasaulio fotoreporterių Robertas Capa (Endre Friedmannas). Žinojo, kad jis užlipo ant minos ir išlėkė į orą, apsikabinęs fotoaparatą "Contax". "Nikonas" buvo nutėkštas kelis metrus į šalį. Kas nutiko buteliui konjako ir termosui su šalta arbata – nerašo niekas. Bet P. Normantas žino, kaip mylėjo gyvenimą drąsusis fotografas, per penkiolika metų nuo pilietinio karo Ispanijoje ne kartą žvelgęs mirčiai į akis. Dabar Paulius rašo, kad tame mirties lauke galvojo apie terorizmą ir ilgą kovą su juo. Bet tai dabar, kai Vengrijoje išėjo knyga "Karai ir taika" su jo fotografijomis iš 14 Rytų šalių (įskaitant ir SSSR rytus), kai įvyko fotoparoda, skirta R. Capai atminti, kuri atkeliavo į Vilnių ir Vengrijos ambasadoriaus buvo iškilmingai atidaryta Rotušėje. Prieš ketverius metus P. Normantas skubėjo rasti dar gyvų įvykių pėdsakų. Ir rado – 86 m. senuką vietnamietį, kuris kartu su partizanais užminavo aną lauką prie Thai-Binho. Iš tamsos išnyra veidas ir įbeda į tave akis: kieno tiesa? Atėjūnų ar vietinių? Tas pats klausimas tvyro virš visos parodos apie nesibaigiančius karus kažkur pasaulyje, jis yra ir čia, su tavim.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Antanas Smetona (1874–1944)

2005-11-08 | Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio k. Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija), 1893 m. baigė Palangos progimnaziją, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet persigalvojo ir įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Iš jos pašalintas už tautinius reikalavimus. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Baigė 1902 m. Dirbo Vilniaus Žemės banke. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto I vicepirmininkas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos pirmininku (1917–1919 m.). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1919 m. balandžio 4 d. – 1920 m. birželio 19 d. buvo pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Miestai tapo kino aikštelėmis

2005-11-05 | Kino kritikas Skirmantas Valiulis sako, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji filmai, kuriuose dominavo vienas arba kitas miestas. “Į kino ekranus buvo įkelti didieji pasaulio miestai - Niujorkas, Paryžius”, - sakė S.Valiulis. Pasak kritiko, Berlyną išpopuliarino “Didmiesčio simfonija” (1927 m.), Maskvą - “Žmogus su kino kamera” (1929 m.). “Nuo modernaus kino laikų kūrėjai atkreipė dėmesį į miestus, kurių vardas pasirodė kino teatruose”, - sakė S.Valiulis. Kino kritikas priminė, kad Kaunas itin gražiai buvo pateiktas televizijos seriale “Raudonmedžio rojus” (1981 m.). “Gaila, kad tuo metu jo nebuvo galima parduoti į artimiausią užsienį”, - apgailestavo S.Valiulis. Jis įsitikinęs, kad vaidybinius filmus pasižiūri milijonai žmonių. Tiesa, abejojama, ar per akimirką žiūrovas spėja įsidėmėti miesto vardą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

"Nostalgija siaurukui" ir "Statiniai prie siauruko"

2005-10-20 | Spalio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų antrajame aukšte buvo pristatytos dvi parodos - fotomenininko Valentino Pečinino fotografijų paroda "Nostalgija siaurukui" ir dailininko Stasio Kavaliausko darbų paroda " Statiniai prie siauruko". Į pristatymą atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, patarėjai, kancleris, ministrai, kiti garbūs svečiai. Renginį pradėjo Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė sakydama, kad abu autoriai - Panevėžio krašto žmonės, kuriems rūpėjo siaurojo geležinkelio ateitis ir tai buvo akstinas kurti, įamžinti siauruką. Abi parodas ir autorius pristatė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus, apibūdindamas Valentino Pečinino parodą, akcentavo, kad labai svarbu, kai per meną primenama problema, atkreipiamas visuomenės dėmesys, jog siaurojo geležinkelio išlikimo problema egzistuoja. Fotografijos ir kino meno kritikas Skirmantas Valiulis sakė, jog užfiksuoti fotografijose žmonės - tai tarsi viltis, kad siaurasis geležinkelis nebus pamirštas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!