LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žmonės
Du krantai – kūnas ir siela. Pašnekesys su rašytoja Jurga Ivanauskaite

2005-10-11 | Aš tiesiog desperatiškai stengiausi ir, ko gero, tebesistengiu peržengti tuos barjerus, kurie skiria mane, kaip uždarą esybę, nuo visuotinybės, nuo Viseto. Tam tikru gyvenimo periodu pagrindinis barjeras, kuris neva įkalina sielą, atrodo kūnas. Kita vertus, kūnas kaip tik ir suteikia galimybę išsiveržti iš savęs ir susilieti su kita kūniška būtybe. Simone de Beauvoir rašė, kad „meilė buvo skirta moteriai kaip aukščiausias jos pašaukimas, todėl nukreipdama ją į vyrą, ji ieško jame Dievo, tačiau jei dėl kokių nors aplinkybių ji negali mylėti žmogaus, jeigu jai tenka išgyventi nusivylimą arba jei ji yra per daug reikli, tuomet ima garbinti kaip dievybę patį Dievą“. Ko gero, visą gyvenimą blaškausi tarp šių dviejų kraštutinumų, o tai neišvengiamai atsispindi mano kūryboje. Beje, jei kokius tabu ir sulaužiau, tai pirmiausia realiame lygmenyje. Kūryboje tikrai nesijaučiu tabu laužytoja, gal todėl, kad niekada jokių draudimų negrioviau sąmoningai, dėl provokacijos, o tiesiog bandydavau apmąstyti situacijas, kuriose atsidūriau, stengdamasi iš savęs išsiveržti. Manau, kad mano kūryboje daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos“ sekso scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio matmens. Mes vis dar tikime, kad tai yra du krantai, kurie niekados nesusieina, nors net per Komuniją dalijamas Kristaus kūnas, ne siela.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Dovana“

2005-10-06 | Skirmantas Valiulis, kadaise mano dėstytojas ir kino kritikos guru, pagaliau pats vaidina. Ir dar kaip! Režisierius kiek užsižaidžia haliucinacijų scenomis, bet kur neužsižaisi, jei jo akis yra iš Maskvos grįžęs operatorius Dima. Skirmantas yra pagyvenęs vyras, susitaupantis gimtadieniui ant palaidos mergos. Viagrinio tipo amfetaminas jam sugrąžina jėgas. Taip pat nuogybių miražus. Žaidimas su savimi neprailgsta ne tik jam, bet ir žiūrovui.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Skirmantas Valiulis: Randai

2005-08-18 | Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius. Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Tai atsitiko Pašvitinyje

2005-07-23 | Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai...“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Paroda, verčianti svajoti

2005-07-04 | Penktadienį Vilniaus aerouosto išvykimo salėje buvo iškilmingai paskelbti ketvirtojo tarptautinio aviacinės fotografijos konkurso, kurį organizavo laikraštis „Aviacijos pasaulis“, rezultatai. Į iškilmes susirinko garsūs aviacijos pasaulio žmonės, foto menininkai, šiaip smalsūs skrydžio laukiantys keleiviai. Renginyje, kuri jaukiai ir šiltai vedė aktorius Romas Ramanauskas, dalyvavo ir Biržų aviacijos veteranų sąjungos atstovai. Konkurse dalyvavo 90 autorių, pristačiusių per 100 fotografijų. Be lietuvių darbus atsiuntė Latvijos ir Japonijos foto menininkai. Baigiamajame konkurso etape – aerouoste atidarytoje aviacinės fotografijos parodoje – eksponuojama 70 fotografijų, 58 iš jų – Lietuvos autorių darbai. Daugelyje jų - asmeninė ar draugų patirtis, verčianti sustoti ir pamąstyti, nors trumpam pamiršti kasdienybę, mintimis ir jausmais atsidurti dar nepatirtose erdvėse, kurios, lakūnai žino, dažnai būna nesvetingos. Kino ir foto kritikas Skirmantas Valiulis, vienas iš vertinimo komisijos narių, apžvelgdamas konkursinius darbus sakė, kad aviacinė fotografija žadina mūsų jausmus, verčia svajoti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laikas eina per kiną

2005-06-10 | "Klausimėlis" (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: "Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?" Tas mikt mikt: "Nežinau..." Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: "Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!" Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo "Kino pavasaryje". Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas "Faktas" puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – "Ave, vita", "Jausmai", "Sodybų tuštėjimo metas", pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: "Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas..." Iš tikrųjų "Šaltasis karas" truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apie laimę

2005-06-10 | Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 ("Vaikų balsas 2005") jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir "Harį Poterį". Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje "Kaip romanas" rašo: reikia suprasti, jog "knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų". Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors "realybės šou"? Kai "Keičiu žmoną" ar sėdžiu "Bare" – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį "Labą rytą" pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – "Vakaras su autografu". Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: "Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks "žvaigždė". Į muziką buvęs "įmestas" atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vienos dienos mokykla

2005-06-10 | Algimantas Aleksandravičius, vienas produktyviausių nūdienos fotomenininkų, nesiliauja stebinti. Ilgą laiką leidęs vis didesnio formato ir ne mažiau svaraus turinio fotoportretų albumus, skirtus iškiliausiems Lietuvos kultūros ir meno žmonėms, pastaruoju metu pamažu keičiasi, krypdamas į reportažinį žanrą. Regis, kuo nustebinsi po svarios ir turiningos monografijos "Devyni aukštai"? Tačiau kontroversiškas fotografas užčiuopė naują, kiek netikėtą kūrybos giją ir vieną dieną, įteikdamas mums naują fotografijų leidinį apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, su pasididžiavimu pasakė: "Mano septintasis fotoalbumas". Jo pavadinimas kuklutis – "Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinis". Toks jis ir yra, net su langeliais, bet formatas skirtas ne matematikai, o piešimui. 2004 m. balandžio 30 d. jis sąsiuvinyje su fotoaparatu "piešė" gimnazijos gyvenimo kroniką – nuo bendro gimnazijos vaizdo, direktoriaus kabineto, eidamas per koridorius, klases iki palėpės. Kiekvienam darbeliui sugalvojo pavadinimą, juos negrabia mokiniška rašysena ir užrašė, kaip tikroje mokykloje, nors pats skaičius dėliojo ir raštą kando Klaipėdoje. Bet dar F. Fellini’s filme "Amarkordas" įrodė, kad mokykla visur yra mokykla – pilna išdaigų, šypsenų, pokštų ir komiškai prisimenamų mokytojų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Geismai ir grožis Lietuvos fotografijoje

2005-06-09 | Akto fotografija išgyveno keistą ir sudėtingą evoliuciją. XIX a. nuogo žmogaus kūno fotografija buvo daugiau nuslepiama negu išviešinama. Pornografijos zonoje atsidūrė viskas, kas susiję su lytinių santykių vaizdavimu. Ir dabar vienas iš erotikos ir pornografijos skiriamųjų ženklų – pornografija yra tik lytinio akto fiksacija, vien kūniškas geismas, o erotika – grožis ir jausmas, meilės išraiška. Tačiau ta skiriamoji linija vis labiau trūkinėja, nes atskirti, kur yra vien geismas, o kur – esminių žmogaus gyvenimo momentų raiška, vien apibrėžiant objektus, kuriuos galima vaizduoti, o kurių ne (krūtys, vyro ir moters lytiniai organai, sueitis ir įvairiausi jos būdai), jau beveik neįmanoma. Kine savotiškas lūžis buvo skandalą sukėlęs garsaus italų režisieriaus B. Bertolucci filmas Paskutinis tango Paryžiuje (1972), gavęs daug svarių apdovanojimų, bet ir nuobaudų – Italijoje režisieriui ilgam buvo atimta pilietybė. Ten pat teismo procesą perėjo ir kitas režisierius – T. Brassas su filmu Kaligula. Sakoma, kad jam pirmajam kine pavyko įrodyti, jog filmas – istorinis, jame parodyti visi pagedusios Romos papročiai, todėl kaltinimas pornografija negalimas. Nesnaudė ir pornografijos verslas: veik tuo pat metu JAV pasirodė Gilioji gerklė (Deep Purple) – pirmasis pilnametražis „kietosios pornografijos“ (atvirai, stambiu planu rodomi lytinių santykių būdai) pavyzdys. Po poros dešimtmečių JAV buvo išleista ir pirmoji akademinė pornografijos istorija – L. Williams knyga Hard Corn.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kazimieras Tiškevičius

2005-05-01 | Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!