LT   EN   RU  
2020 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žvejybos būdai
Muselinis valas

2010-04-10 | Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų. Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši sistema išsitiesia ir nukrenta į vandenį. Paveikslėlyje pavaizduota skriejančio valo kilpa. Sakykime, kad viršutinė dalis yra skriejanti. Apatinė — sustojusi dalis. Manau, bus lengva suprasti, kad besitiesiant kilpai skriejantis valas praranda vis daugiau inercijos veikiamas dviejų veiksnių: 1) Oro pasipriešinimas. Kuo didesnis kilpos plotis, tuo didesnis oro pasipriešinimas. Oro pasipriešinimas stabdo skrydį. Svarbi ir kilpos forma, bet yra daug dalykų, nuo kurių priklauso kilpos forma, be to, manau, kad pradedantiesiems tai bus per didelė teorijos dozė, todėl šiame straipsnyje jos neliesiu. 2) Masės praradimas. Kilpos viršutinė dalis vis trumpėja, taip prarasdama masę. Bet tokio masės praradimo gali būti per mažai — išsitiesus valui „liktų per daug inercijos“, o tokiu atveju valas išsitiesia ir atšoka atgal.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gyvenimas ant ledo

2010-02-10 | Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir... pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti? Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“ Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ką darysime viduržiemį

2010-02-07 | Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vėgėlių žūklė dugnine meškere

2009-12-06 | Vėgėlių žūklė yra gana paprasta, nenaudojamos sudėtingos sistemėlės ar įmantrūs masalai. Vėgėlės galima žvejoti dvejopai naudojant grubokus įrankius arba jautresnes sistemas. Pirmu atveju naudojami kieti meškerykočiai, gali būti neilgi karpiniai kotai. Pagrindinis valas gali svyruoti nuo 0.2 iki 0.35mm storio. Svareliai dažnai naudojami nuo 80 iki 120 gramų, kadangi gaudoma upėse kartais stiprioje srovėje. Žvejojant stiprioje srovėje geriausia naudoti rutulio formos svarelius, kadangi jie aptakiausi, gerai įsitvirtina dugne, taip pat neįstringa tarp dugno kliuvinių traukiant žuvį. Kabliukai žvejojant sliekais naudojami ilgesniu koteliu, kuriame paprastai būna keletas atšalėlių . Gaudant varlyte ar nedidele žuvele kabliukai pasirenkami trumpesniu koteliu. Naudojami kabliukai 2-4 numerio. Antru atveju žvejojama lengvesne jautresne sistema. Tam geriausia naudoti „heavy“ tipo fyderius, svarelius 50-60 gr. Valas parenkamas šiek tiek plonesnis kadangi lengvesni svareliai neišlaikytų valo įtempimo srovėje. Vėgėlių žūklėje geriausi masalai naktiniai sliekai, taip pat naudojama nedidelė varlytė, žuvelės ar žuvies išpjova. Teko girdėti, jog efektyviai veikia žuvų taukais pakvepinti masalai, išmirkyta juose žuvies išpjova. Dugninės meškerės sistemėlės naudojamos vėgėlių žūklėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Pasileidžiant pasroviui nuotykių upe

2009-12-03 | Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių... būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys... Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens... Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų... Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Vandens vilkų medžioklė

2009-12-01 | Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą... Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona... Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Ketvirtadienio popietė

2009-11-30 | Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno... Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žvejojame dugnine: Antra dalis - žvejyba stovinčiame vandenyje

2009-09-02 | Stovinčiame vandenyje norint žvejoti mažas ar vidutinio dydžio žuvis, renkantis įrangą reikės didelį dėmesį kreipti į jautrumą. Meškerė turėtų būti lanksti, su jautria galūnėle, apie 3.2m ilgio, tikrai netrumpesnė. Lankstus meškerės kotas apsaugos nuo pakertant žuvį mažų kabliukų išplėšimo iš žuvies burnos. Per kietas kotas neturi lankstumo, kai tuo tarpu lankstus kotas susilenkia kertant vos pajaučia pakankamai didelį žuvies pasipriešinimą, tuo labiau, lankstesnis kotas yra daug jautresnis ir suteikia daug daugiau emocijų traukiant žuvis. Kotas turi turėti stiklo pluošto galūnėlę, ne didesnio kaip 1oz tvirtumo, netgi ¾oz, jei tik sugebate tokią gauti. Stovinčiame vandenyje jūsų įranga nepatirs papildomos apkrovos (pvz. upės tėkmė reikalauja tvirtesnės sistemos), todėl pasipriešimas slegiantis galūnėlę galimas tik traukiant žuvį arba masalą. Dėl to mes galime naudoti ypatingai jautrią galūnėlę, kuria galėsime stebėti net ir atsargiausią žuvies kibimą. Ritė turėtų būti 2000 ar 3000 dydžio, joje susuktas ~ 1-2kg apkrovą atlaikantis skęstantis valas. Svarbu, kad valas būtų skęstantis, nes kitaip įtempti valą tarp galūnėlės ir ant dugno gulinčio masalo gali ilgai užtrukti, ypač vėjuotu oru. Ritė turi būti su valo kilpute-laikikliu, kuris yra ant būgno, ji pagelbės tikslai užmetant, vėliau paaiškinsiu kaip. Kai jau būsite pakankamai susipažinęs su dugnine žvejyba, jūs galbūt norėsite išbandyti pintą valą, ypač gaudant didelius karšius ar žvejojant toli nuo kranto.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žvejojame dugnine: Pirma dalis – Pagrindai

2009-06-08 | Paprasčiausiai, žvejyba dugnine meškere apibudina meškeriojimo būdą, kai masalas guli ant dugno bei kibimą žvejui rodo NE PLŪDĖ, o kibimą rodantis-signalizuojantis įrenginys. Vietoj plūdės naudojami įvairūs įrenginiai – juos aptarsime vėliau, kitose mokomosios medžiagos dalyse. Kodėl rinktis žvejybą dugnine meškere, o ne plūdine? Yra daug priežasčių. Gal dėl to, kad vandens telkinys yra per gilus žvejoti plūdine meškere, gal vėjas per stiprus. Žvejojant stiprioje upės srovėje ir norint išlaikyti masalą tam tikroje vietoje dažniausiai renkamasi dugninę meškerę. Žvejojant naktį su plūdine meškere taip pat nelabai ką nuveiksi, kai tuo tarpus žvejojant dugnine, galima ramiai sau prie laužo laukti signalizatoriaus įspėjamojo signalo. Paprasčiausias ir populiariausias kibimą rodantis įrenginys - dugninės meškerės galūnė. Pradedančiajam žvejui nuo jos ir reikėtų pradėti, o ne skubėti įsigyti elektroninius signalizatorius ir pan. Dugninės meškerės galūnė yra paprasčiausia meškerės galūnės modifikacija. Pirmosios galūnėlės buvo pagamintos iš stiklo pluošto, labai plonos ir gana tvirtos. Plonos ir lanksčios galūnės fiksuoja net ir labai atsargų kibimą. Seniau, kai dar nebuvo kur įsigyti dugninės meškerės kotų, buvo imama paprasta meškerė ir nugludinama galūnėlė, kad būtų lankstesnė (tada matydavosi žuvies kibimas, standartinių meškerykočių galūnėlės per storos). Dabar galūnėlės gaminamos įvairios: stovinčiams vandens telkiniams, žvejoti stipriose srovėse ir kt.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Įvadas į muselinę žūklę

2009-06-02 | Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje - tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę - kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma - belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes - žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę "pateikti" žuviai - viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!