LT   EN   RU  
2019 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Archeologija
Mėguva - kuršių žemė

2005-11-12 | Pajūrio žemė Mėguva, kurios plotas sudarė apie 500 km2 , tęsėsi palei jūrą apie 30 km. Šiaurės rytuose Mėguvą nuo kaimyninės Duvzarės žemės skyrė Šventosios vidurupis, o rytinė riba praėjo keleta kilometrų į rytus nuo Akmenos. Pietinis Mėguvos kraštas baigėsi įpiečiau Andulių. Mėguvą nuo kaimyninių žemių skyrė neapgyventos, miškingos ir pelkėtos arba smėlingos platumos. Šiaurės rytuose nuo Mėguvos iki kaimyninės Duvzarės žemės gyvenviečių Impilties ir Rucavos, buvo tik keli kilometrai per pelkėtus miškus. Pačiame pajūryje tarp šių žemių būta platesnio smėlynų ir pelkių ruožo. Panašūs, tai pelkėti, tai smėlingi, šilais apaugę plotai skyrė Mėguvą nuo įpiečiau buvusios Pilsoto žemės. Tiesa, prie Akmenos - Dangės vienos ir kitos žemių gyvenvietės buvo labai netoli viena nuo kitos. Mėguvos geografinė aplinka didesne dalimi buvo suformuota jūros. Reljefe yra aiškiai pastebimi ruožai, lygiagretūs krantui. Už paplūdimio ir kauburiuoto kopų ruožo prasideda neplati Litorinos jūros terasinė lyguma - pradžioje vietomis papelkėjusi, toliau aukštesnė ir sausesnė užkopinė dubuma.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kodėl kuršiai vadinasi kuršiais ir kur jie gyveno

2005-11-12 | Kuršių (Kurs, Cori, Curi, Curones, Curetes) vardą kalbininkas K. Būga manė reiškus “lydimą, krūmą, kelmą”, o jų žemę vadino “žemų, nuskurdusių medelių, krūmų arba lydimų kraštu”. Gali būti, jog kuršis siejasi su kaire, kas senovėje reiškė ir šiaurę. tokiu atveju kuršių etnonomas būtų dvireikšmis - kuršiai gyveno šiaurinėje dalyje teritorijos, kuri siejama su pasaulio medžio kelmu (keru). N. Vėlius dėl to mano, kad Kuršą galima laikyti kero, kelmo šalimi, o jos gyventojus - kelminiais. Šiandien, deja, neturime senovinių žemėlapių, kuriuose būtų parodyta kuršių teritorija - gal todėl istorikai ir kalbininkai gerą šimtmetį diskutuoja dėl kuršių teritorijos ribų. Kuršiams priskiriamas pajūrio ruožas yra nuo 6-8 iki 50 km pločio. Plačiausiai kuršius apgyvendina kalbininkai K. Būga ir A. Salys, pravesdami kuršių-žiemgalių ir žemaičių ribas rytuose Ventos - Virvytės upėmis. Dėl to, kad taip nevienodai nustatoma kuršių rytinė siena visų pirma yra kalti skirtingi metodai - kalbininkai, kuriems sunkiai sekasi datuoti vandenvardüžius ir vietovardžius, kartais pakelia labai seną praeities klodą, kuris siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkstantmečio vidurį. Istorikai, priešingai, naudojasui vėlyvais raytiniais XIII - XIV a. šaltiniais, ir jų vaizduojamos genčių ribos yra jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gintaro keliai ir žmonių kraustymasis pajūryje

2005-11-12 | Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius. Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos - ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Nuo žalvario amžiaus gyvenvietės iki romėniškojo periodo kapų

2005-11-12 | Žalvario amžiui (XVI - VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai - jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs - akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė, buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago. Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I - IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pirmieji gyventojai

2005-11-12 | Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. - vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdeavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakųnerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30 - 50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvbo priimtinas pirmykščiam žmogui - tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio p[ėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gamta ir žmogus

2005-11-12 | Kokiame laike, kiek tūkstančių ar šimtų metų atgal, reikėtų ieškoti miesto pradžios? Neretai miesto istorija pradedama kartu su seniausiais žmonių paliktais pėdsakais. Suprantama, pirmi žmonės atklydę į Palangos apylinkes neatmenamais laikais, neturėjo nieko bendra su šiandieniniais palangiškiais, tačiau gal neatsitikytinai šiuolaikiniuose miestuose yra randamos gyvenvietės, kuriose žmonės pastoviai gyveno net tūkstančius metų. Dar akmens amžiuje žmonės apsistodavo ne bet kur, jie pasirinkdavo vietas, kur galėjo gyventi saugiai ir sočiai, kur buvo patogu statytis būstus. Jei negandos ir priversdavo pasitraukti iš apgyventų vietų, neretai jie sugrįždavo čia po šimtmečių. Geologai kartu su archeologais yra nustatę, jog yra ryšys tarp Lietuvos geologinės sandaros, nuo kurios priklauso reljefas, dirvožemio savybės, klimatas ir gyventojų etninių grupių išsidėstymas. Yra manoma, kad geologinė sandara, tiesiogiai ar netiesiogiai per gamtinę sistemą darė įtaką gyvenimo sąlygoms, formavo žmonių fizines savybes, darė įtaką kalbai ir kultūrai. Taip būna tik tada, jei žmonės ilgai gyvena vienoje vietoje ir yra uždari kitų kultūrų bei žmonių įtakai. Geologinės sandaros ypatybių įtaka formuojantis kultūrinėms -etnografinėms srtitims Lietuvoje pastebima jau nuo neolito.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Italija: Romos centre rasti labai seni griuvėsiai

2005-03-02 | Italijos archeologai šalies sostinėje aptiko didžiulių rūmų, pastatytų pirmųjų senosios Romos valdytojų laikais, griuvėsius. Istorinio pastato pamatai, kurių nesėkmingai ieškojo ne viena mokslininkų karta, buvo rasti 6-7 m gylyje, netoli nuo dabartinių Vestos šventyklos griuvėsių.

Lankomumo reitingasKomentarų: 3

plačiau >>

LII: Archeologijos skyrius

2004-10-12 | 1941 m. balandžio mėn. įkūrus Mokslų Akademijos Istorijos ir archeologijos institutą, organizuojant archeologijos skyrių bei Mokslų akademijai perduodant Vilniaus universiteto Archeologijos ir Etnografijos muziejus daug padirbėjo dr. J. Puzinas. Dr. J. Puzinas iki 1943 m. rengė dar tebeveikusio Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Archeologijos poskyrio veiklos organizavimo dokumentus. Pokario metais Lietuvos Istorijos institute, organizuojant archeologų darbą, dirbo Pr. Kulikauskas. 1952 m. Lietuvos Istorijos institutą sujungus su Teisės institutu, buvo sudarytas Archeologijos–etnografijos sektorius, kuriam vadovavo dr. Pr. Kulikauskas. 1962 m. spalio mėn. buvo suformuotas atskiras Archeologijos sektorius, kuriam iki 1987 m. vadovavo dr. A. Tautavičius. Nuo 1987 iki 1994 m. Archeologijos skyriui vadovavo dr. V. Kazakevičius, o po jo iki 1999 m. - dr. G. Zabiela. Šiuo metu Archeologijos skyriaus vadovu yra habil. dr. A. Girininkas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Vilniaus Universiteto BA studijų programos: Archeologija

2004-10-12 | Archeologijos katedra yra suformavusi savarankišką bakalaurinę ir magistrinę studijų programą. Archeologijos studijos vyksta keliais etapais - ketverių metų bakalauro studijos ir dviejų metų magistrantūra. Baigę magistro studijas, gabiausi studentai gali tęsti studijas doktorantūroje. Studijų programos tikslas - rengti aukštos kvalifikacijos, plataus humanitarinio išsilavinimo archeologus, reikalingus Lietuvos kultūros sitemai. Absolventai galės dirbti mokslo ir studijų institucijose (Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje, aukštųjų mokyklų katedrose, kur dėstoma ir tiriama Lietuvos proistorė ir archeologija; muziejuose, kur yra archeologijos, numizmatikos ar bendrieji istorijos skyriai; paminklosaugos sitemoje (Kultūros vertybių apsaugos departamente ir jo padalinuose, savivaldybių paminklotvarkos skyriuose); kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo centruose.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“

2004-10-12 | Jau daugiau nei dešimtmetį Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ specialistai tiria Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies teritoriją. Pilies sienos, bokštai, rūmai, bažnyčios ir kiti pastatai buvo remontuojami, perstatomi po gaisrų ar keičiantis jų šeimininkams, pritaikant juos prie naujų šeimininkų skonio ir reikalavimų. Žemutinės pilies teritorijoje susidarė 6-8 metrų nepaprastai turtingas radiniais kultūrinis sluoksnis. Žemutinės pilies teritorijoje susidarė 6-8 metrų nepaprastai turtingas radiniais kultūrinis sluoksnis. Dirbdami kartu su Habil. dr. Adolfu Tautavičiumi, Habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi, Dr. Napoleonu Kitkausku mūsų jaunesnės kartos tyrėjai sukaupė nemažą patirtį. Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ laimėjo konkursą atlikti ir koordinuoti tyrimo darbus įgyvendinant Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmų Žemutinėje pilyje atkūrimo projektą. Dr. N. Kitkauskas paskirtas Projekto moksliniu vadovu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!