LT   EN   RU  
2022 m. sausio 19 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Biologija
Šuns vieta namuose

2003-02-08 | Kiekvienas gyvas padaras turi turėti savo kampą, kuriame jis jausis saugiai ir jaukiai. Todėl, prieš įsigydami šunį, turite žinoti, kur bus įrengta jo vieta. Vieta – tai ne tik grindų ruožas. Priklausomai nuo šuns dydžio, tai gali būti kilimėlis, čiužinys, krepšys ar net mažas namukas. Kilimėlis ar čiužinys daromas iš tvirtos medžiagos, kuriuo aptempiamas porolono ar sintepono gabalas. Tokiam čiužiniui pravartu pasiūti lengvai skalbiamą apvalkalą. Čiužinį galima įdėti į krepšį. Pirkti šuniukui brangaus krepšio neverta – jis greitai jį sugrauš. Palaukite, kol šuniukas paaugs ir pasibaigs graužimo periodas – tada galite pirkti gražų ir brangų guolį.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Šuniuko parinkimas

2003-02-08 | Netgi linksmų švenčių negalima palyginti su ta puikia diena, kada einate pasiimti šuniuko. Labai gaila, kad kai kurie iš tų mažylių kartais atsiduria šunų prieglaudoje tik todėl, kad nepagalvojama, ar tinka šios veislės šuniukas būsimo šeimininko butui, nepagalvojama, kad būsimas gyvenimo draugas turės savo įpročius ir norus, nepagalvojama apie sąlygas, prie kurių teks prisitaikyti keturkojui augintiniui. Aišku, atsitinka, kad gyvenimo pokyčiai nuo mūsų nepriklauso, ir šuniukas, paimtas su pačiais geriausiais norais, negali pasilikti su mumis 10-14 metų. Šeimininkus gali ištikti netektis, ištuoka, liga. Gali pasikeisti jų pajamos, gyvenimo būdas. Prieš įsigydami šuniuką turite suprasti, kad prisiimate atsakomybę už gyvą padarą, kuriam bus reikalingi patogumai, maitinimas, pasivaikščiojimai lauke, veterinaro pagalba ir, svarbiausia, meilė, be kurios nė vienas namų augintinis negali gyventi.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Šuns atsiradimo istorija

2003-02-08 | Šuns atsiradimo klausimas iki šiol yra atviras. Tiksliai nežinoma, kas buvo protėviai ir kurioje žemyno dalyje šuo atsirado. Vieni mokslininkai mano, kad dabartinis šuo kilo iš vilkų ir šakalų. To įrodymas – išorinių formų, vidinės sandaros ir elgsenos panašumai. Kiti galvoja, kad šuo kilo iš kelių išnykusių laukinių rūšių, kurių liekanos randamos archeologinių kasinėjimų metu. Apie tai byloja dabar egzistuojančių veislių įvairovė ir dideli skirtumai tarp jų. Seniausios šiaurinių šunų veislės galėjo kilti iš prijaukinto laukinio vilko arba vilko ir vadinamojo pelkių arba durpinio šuns hibrido. Panašios į vilkus yra ir laikos. Daugelis pietinių šunų veislių, manoma, kilo iš prijaukinto laukinio šakalo, kuris priklauso vilkų genčiai ir turi su jais evoliucinės raidos panašumų. Šakalai dažniausiai apsigyvendavo šalia žmonių, taip gindamiesi nuo stambesnių grobuonių. Jie įspėdavo žmones, kad prie jų buveinės artinasi laukiniai žvėrys. Tarp smulkių šunų veislių yra išoriškai labai panašių į šakalus.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Paslaptingoji medžiaga - voratinklinis šilkas

2003-01-04 | Tikriausiai nedaug suklysime sakydami, kad vienokį ar kitokį voratinklį pastebime jei ne kasdien, tai gana dažnai. Dažniausiai į jį neatkreipiam ypatingo dėmesio, nes tiek pats voratinklis, tiek jį audžiantis voras yra gana dažnai žmogaus kasdieniniame gyvenime aptinkami objektai. Tačiau tikriausiai tik nedaugelis kartą ar kitą yra uždavęs klausimą apie voratinklį ir medžiagą, iš kurios jis padarytas. Gaminti voratinklinį šilką yra viena iš unikalių voro savybių. Skirtingai nuo šilką gaminančių vabzdžių lervų, vorai voratinklinį šilką naudoja grobiui gaudyti. Be vorų, šilką grobiui gaudyti naudoja tik nedaugelis kitų nariuotakojų: kelių šeimų erkės ir kelių rūšių negausių būrių vabzdžiai. Primityvūs vorai voratinklinio šilko grobiui gaudyti dar nenaudojo. Juo buvo išklojamos vorų slėptuvės ir urvai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Biržų rajono biologinės ypatybės

2003-01-04 | Biržų girioje, Padaičių, Kirdonių, Ąžuolynės miškuose, taip pat krūmynuose gana gausu įvairių rūšių žinduolių: stirnų, šernų, elnių, briedžių, vilkų, lapių, pilkųjų kiškių, kiaunių, žebenkščių, usūrinių šunų, šeškų. Upelių ir ežerų pakrantėse gyvena bebrai, kanadinės audinės. Iš retesnių paminėtini žebenkštis, ūdra, baltasis kiškis, lūšis, lazdyninė miegapelė. Iš Latvijos miškų kartais užklysta rudasis lokys. Astravo parke rastos 9 šikšnosparnių rūšys. Šešios iš jų įrašytos į Raudonąją knygą: šikšniukas nykštukas, europinis plačiaausis, kūdrinis pelėausis, rudasis nakviša, Branto pelėausis ir šiaurinis šikšnys.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šelmės su žiežirbomis akyse

2002-11-26 | Yra lietuviški skalikai, o kaip su tautine kačių veisle? Anot felinologų prezidentės, jos kurti nereikia: pas mus gyvena Sibiro katės, Europos trumpaplaukės ir rusų mėlynosios - tai būtų trys aborigeninės veislės. Jeigu radote ir užsiauginote kačiuką, atsineškite į klubą ekspertizei, ir jeigu du tarptautinės kategorijos teisėjai pripažins veislės standartus, ši katytė gaus pradinės kilmės dokumentus ir galės dalyvauti parodoje, naujokų klasėje. Norvegai, tarkime, turi savo miškinę (patys geriausi egzemplioriai randami miške) - tai tikroji laukinė katė. Amerikoje vertinami šiurkščiaplaukiai ir Meino meškėnai, vieni didžiausi katinų pasaulyje. Rusai neseniai pripažino Nevos maskaradinę katę. Bobteilai be uodegų panašūs į japonų bobteilus, tačiau tai yra natūrali mutacija, įvykusi Kurilų salose. Tad kačių veislių kasmet daugėja, ruošiamasi pripažinti nulėpauses, panašias į brites. Kad pelnytum pripažinimą, reikia, kad būtų surengta keletas parodų, kuriose pristatoma keturių kartų generacija, proseniai su proanūkiais; tuomet jau galima teigti, jog tikrai tos veislės savybės yra užfiksuotos. Ir neverta manyti, jog amazoniškos išvaizdos, atletiškos Oriento arba Siamo katės yra piktos ir jus užpuls. Prieš dvidešimtmetį mes džiaugėmės turėdami namuose kitokią, Siamo katę, o štai dabar neturime nė vienos, aktyviai dalyvaujančios parodose. Siamės yra labai seksualios ir judrios, tačiau jos ypatingai švelnios, kaip šuniukai gali lydėti jus kelionėse, jas galima dresuoti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lesė grįžta!

2002-11-23 | Kai Didižiosios Britanijos karalienei Viktorijai (1819 - 1901 m.) parodė kolį, kažkuris didikų atsiprašė: "Karaliene, šis aviganis tarsi nešlifuotas deimantas", o aistringoji šnų mylėtoja Viktorija paprieštaravo: "Kartais deimantų nebūtina šlifuoti". Balmoralo pilyje paskui karalienę sekiojo pulkas šunų. Prie jų netruko prisidėti koliai. Karališkos šeimos dėmesys jiems išėjo į naudą. 1860 m. Birmingemo šunų parodoje kinologai pirmąkart atitvėrė aviganių ringą. Prie jo būriavosi žmonės, laukdami karališkųjų šunidžių aviganių. Kai kas gūžčiojo pečiais: "Na, tie šunys bevardžiai. Juos šaukia kaip avis: "Colley". Kolių istorija paini. "British Quadrupeds" knygoje, išleistoje 1790 m. rašoma, kad kolių protėviai - islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų kuhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją. Salose šie aviganiai rado ką veikti, nes škotai vertėsi avininkyste. Nuolatiniai karai skatino škotus tiekti daug vilnos ir mėsos, todėl gausėjo avių ir jas ganančių šunų. Žmonės juokavo: "Koliai gelbsti karalystę". Kolių veislės pavadinimas kildinamas iš keltų col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį, o juodasnukes Škotijos avis šaukė cooley. Iš pradžių šunis atrinkdavo paprastai: tiks - netiks ganyti? Piemenys atskirdavo koliukus, turinčius gausų kailį ir dovanodavo žemvaldžių vaikams. Trumpakailiai ganė, o ilgakailius veisė ir į parodas vežiojo turtingesni žemvaldžiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žirgo Dievinimas

2002-01-04 | Dvylika nuomonių – nė vienos abejingos, nė vienos piktos. Nė vieno pašnekovo, kuris nebūtų glostęs žirgui kaklo. Jų lūpomis liudijama patirtis turėtų pranašauti geresnius metus. Nuo vasario dvyliktosios, kai kinų kalendorius paskelbs juos Žirgo metais. Simbolizuodamas jaunystę, jėgą, seksualumą ir vyriškumą, žirgas nuo seno siejamas su ugnimi ir vandeniu, kaip gyvastį teikiančiomis ir sykiu pavojingomis jėgomis. Jo kanopų paliesti trykšta šaltiniai. O kur dar graikų mitologijos mišriosios būtybės arkliažmogiai: kentaurai, silenai, satyrai, – simbolizuojantys nevaržomus instinktus? O kur sparnuotasis baltas dievų žirgas Pegasas – šviesos, džiaugsmo ir pergalės simbolis? Violeta Baublienė, LRT laidos „Stilius" vedėja. „Bendraudama su žmogumi, niekada nesidomiu jo astrologinėmis charakteristikomis ir pagal jas pašnekovo netyrinėju, nebent susikuria konfliktinė situacija – štai tada galiu stereotipiškai paklausti, po kokiu ženklu yra gimęs. Ir dažniausiai paaiškėja, kad aš, Liūtas, „reikalą turiu" su Skorpionu. Tiesa, kartais pasidomiu, kaip Šuo sutaria su kitais kinų gyvūnų rato ženklais, bet jis dažniausiai taikus – su Žirgais ypač turėtų sugyventi, nes juos gano. Nesu žirginio sporto gerbėja, todėl gal tik porą kartų teko joti – nepasakyčiau, kad tai begalinis malonumas: sykį gerokai pakratė, o antrą kartą šiaip taip nurisnojau „iš taško A į tašką B". Tačiau man smagu gėrėtis žirgu, kaip estetine būtybe, ypač treniruotu ir juodu. Jis man – kaip atletiškas supermodelis. O darbiniai arkliai – tik pagarbos verti. Kai išgirstu sakant „darbinis arklys", prieš akis iškyla vaizdas: eina gatve apkūni moteris ir velka į namus dvi dideles rezgines maisto."

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jei ne grybai, ir ne uogos…

2001-07-01 | Miškas yra ne tik medienos šaltinis, bet jis atlieka ir apsauginę, sanitarinę bei rekreacinę funkcijas. Miškas, be to, žmonėms teikia daugybę kitų naudingų produktų, tai - grybai, uogos, riešutai, vaistažolės, medus ir pan. Lietuvos miškų dirvožemis labai įvairus, o tai sudaro gana palankias sąlygas miško gėrybėms augti, daugintis ir brandinti derlių. Orientaciniais statistikos duomenimis mūsų miškuose kasmet užauga ir subręsta apie 45 tūkst. tonų grybų, 32 tūkst. tonų - vaisių bei uogų, 2 tūkst. tonų - vaistažolių. Šių produktų bendra vertė, ypač pietryčių Lietuvoje, daugiau kaip du kartus viršija medienos vertę. Todėl visai nenuostabu, kad prasidėjus šių gėrybių rinkimo sezonui, žmonės masiškai plūsta į miškus, dėl ko kyla nemažai problemų: padidėja miško gaisrų pavojus, naikinama miško paklotė ir grybiena, laužomi lazdynai, vaistažolių ir vaiskrūmių kerai. Ankstyvas dar neprinokusių spanguolių, bruknių ir riešutų rinkimas, mažina jų vertę. Šiuo metu už miško gėrybių rinkimą mokėti nereikia, todėl mažai dėmesio skiriama ir jų rinkimo laiko, rinkimo būdų reglamentavimui, lankytojų elgesiui miške ir pan.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Veislė iš arti: Lietuvių skalikas

1999-04-02 | Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų - kelias skalikų veisles. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė. Pomėgį medžioti su skalikais didkai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir įsigijo šv. Huberto šunų. Skalikų atsiveždavo ir iš Vokietijos. Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymus aptinkame tik rusų mdžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje "Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai". Jis cituoja 1875 metų Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo (Nr. 12) straipsnį "Apybraižos apie medžioklę Pietvakarių krašte": "Skalikų veislių (…) yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuvišku ogaru. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka - per stambūs… Mūsų skalikai daugiausia juodi su įrūdžiu". 1876 m. to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D.Vilinskis rašo: "Medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai". Jis teigia, kad Pietvakarių krašte auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Visų spalva - juoda su įrūdžiu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!