LT   EN   RU  
2021 m. gegužės 16 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Emocijos
Meilė (4 dalis)

2011-03-14 | Pasaulinė sveikatos organizacija net gi įtraukė meilę į ligų sąrašą ir davė jai atskirą numerį – F63.9. Meilės tyrinėtojai išanalizavo du su puse tūkstančių smegenų nuotraukų, gautų tiriant 17 koledžo studentų, kurie buvo įsimylėję prieš du mėnesius. Studentai žiūrėdavo savo meilės objektų nuotraukas, o tuo tarpu magnetinės tomografijos aparatas fotografuodavo jų smegenis. Minėtame tyrime kompiuterio pagalba sudarytame žemėlapyje smegenų gilumoje buvo matomi "karštieji taškai". Toji sritis užpildyta ląstelėmis, kurios tiekia arba gauna dopaminą. "Meilė iššaukia galvos svaigimą, panašų į amfetamino toksinį poveikį, – tvirtina daktaras Maiklas Lebovičius iš Niujorko psichiatrijos instituto, – be to, ji turi autizmo bruožų". Anksčiau minėtieji tyrinėtojai išanalizavo ir septyniolikos jaunuolių, kuriuos neseniai paliko jų antrosios pusės, smegenų nuotraukas. Jie pastebėjo, kad smegenų dalies, atsakingos už meilę, aktyvumas padidėjęs. Argi tai nėra mokslinis patvirtinimas to, kas jau seniai buvo rašoma eilėraščiuose ir romanuose: kai tave palieka – meilė sustiprėja. Mokslininkų gauti rezultatai padeda suprasti, kodėl meilė susijusi su tokiu dideliu skaičiumi emocijų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Penkios emocijos.. ir ji – Tavo

2010-08-27 | Norėdamas suvilioti merginą, turi joje sužadinti penkias emocijas… tai emocijos, kurios būtinos santykių pradžioje. Jeigu tu jos kūne gali sukelti šias penkias emocijas – ji bus tavo. Atsipalaidavimas. Tai pirma emocija, kurią tu turi sukelti jos kūne. Nesvarbu kaip ji jautėsi prieš tai… Dabar, kai tu prie jos priėjai, ji turi jaustis atisipalaidavusi būdama prie tavęs. Šypsokis, atlošk pečius atgal, laikyk akių kontaktą.. kalbėk ir judėk lėtai, sklandžiai. Tik tada, kai tu būsi atsipalaidavęs – atsipalaiduos ir ji. Jei būsi įsitempęs – ji niekada neatsipalaiduos. Merginos puikiai jaučia tai, ką tu jauti… Potraukis. Po to.. ir tik po to, kuomet ji yra atsipalaidavusi, turi joje sukelti potraukį.. susidomėjima tavimi. Būk dominuojantis, lyderis, savimi pasitikintis, seksualus, linksmas, idomus, spontaniškas ir nuotykingas. Šios savybės – tai patrauklios savybės, kurias merginos dievina.. Pasitikėjimas. Kai ji tavimi susidomi, turi siekti joje sukelti pasitikėjimo jausmą.. pasitikejimo tavimi. Šy jausmą gali sukurti būdamas dominuojantis, vedžiodamasis ją kurnors, priimdamas už ją sprendimus (pvz: išsirinkdamas kavinę į kurią eisite atsigerti kavos ir pan..), būdamas su ja kartu, nuoširdžiai bendraudamas su ja. Ji turi jausti, jog gali tavimi pasitikėti įvairiose situacijose. Komfortas. Nuo pat bendravimo pradžios tu turi kurti komfortą tavo prisilietimams.. ji turi jaustis patogiai, kuomet tu ją lieti ir ji liečia tavę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žmogus apdovanotas agresija?

2010-08-05 | Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm'o knygą "Žmogaus destruktyvumo anatomija". Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė): "Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <...> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams." Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti. Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Agresija gimdo agresiją

2010-06-06 | Birželio 4-oji – Tarptautinė agresijos prieš vaikus diena. Vieni sako, jog agresija - tai įgimta emocija, kiti - jog tai išmoktas elgesys. Agresija - itin plačiai paplitusi šių dienų realija ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunų žmonių gyvenime. Mūsų socialinėje aplinkoje agresija įvardijama kaip griaunanti, destruktyvi veikla, kuri paprastai nukreipiama prieš žmogų, vaiką ar gyvūną. Apie agresiją, kokios agresijos apraiškos, kas dažniausiai elgiasi agresyviai ir kaip sprendžiama agresijos problema, pasakoja Dainavos Jaunimo centro psichologė Raimonda Lukošiūnaitė. Agresija gali pasireikšti tiek buityje, tiek ir viešoje erdvėje. Vienos dažniausių agresijos raiškos formų yra: įžeidžiantys žodžiai ar fizinis priekabiavimas. Agresija gali būti nukreipiama prieš kitą asmenį tiesiogiai arba net nesuvokiant, jog elgiamasi netinkamai. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, pastaruoju metu labai aktuali mokinių agresyvaus elgesio problema. Paauglių agresija pasireiškia tuo, kad bendramoksliai, o kartais ir mokytojai, vaikus užgaulioja, iš jų tyčiojasi, žemina, priekabiauja fiziškai. Tokiu būdu, jei niekas nekreipia dėmesio ir nesiima veiksmų, sparčiai plinta patyčių problema, kyla užsidarymo savyje, atsiskyrimo bei savižudybių grėsmė. Nereikėtų pamiršti paauglių, kurie gyvena probleminėse šeimose, kuomet tėvai agresyviai elgiasi su savo atžalomis. Vaikai gali tapti suaugusiųjų agresyvaus tarpusavio santykių aiškinimosi aukomis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Paklusk savo patikrintai sąžinei!

2010-02-09 | Skaičiau, ką protingi žmonės rašo leksikonuose. Jie apibrėžia sąžinę taip: Sąžinė yra vidinis balsas mumyse, kuris įvertina mūsų elgesį ir verčia mus daryti tai, ką mes manome esant teisinga ir ragina mus nedaryti to, kas neteisinga. Paprastai mes jaučiamės gerai, kai elgiamės pagal savo sąžinę. Tada kalbame apie švarią arba tyrą sąžinę. Bet kai elgiamės priešingai savo sąžinei, tada kalbame apie blogą, nešvarią sąžinę, apie sąžinės graužatį. Pati sąžinė nesako, kas yra gerai, o kas -blogai. Ji tik skatina mus daryti tai, ką mes manome yra gerai. Sąžinė tik rodiklis, kuris įvertina mūsų elgesį. Ji kaip signalizacija, kuri įsijungia, kai mes sąmoningai padarėme ką nors blogo. Ir tada ji įsijungia, kai mes nepasielgėme, kaip turėtume elgtis. Mes gyvename pasaulyje ir mūsų visuomenė bei kultūra mums diktuoja, kaip reikia elgtis ir ką daryti. Todėl gali atsitikti taip, kad mes be sąžinės graužaties kažką darome klaidingai, nes manome, kad taip turi būti ir yra teisingai. Jūs tikriausia žinote istoriją, kur Saulius pasikeitė į Paulių. Ką tas Saulius tokio padarė? Jis persekiojo krikščionis ir pasodindavo juos į kalėjimą. Jis galvojo, kad taip jis tarnauja Dievui. Jo sąžinė tylėjo, ji jo visiškai negraužė. Kodėl? Jo sąžinė veikė pagal klaidingą įsitikinimą. Jis norėjo tarnauti Dievui, bet darė visiškai priešingai. Jau tikriausiai pastebėjai, kad sunku pasakyti, kad tai yra absoliučiai (visada) teisinga, o tai yra absoliučiai klaidinga.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip suvaldyti vaikučių pyktį ir agresiją

2010-01-28 | Dažnam tėveliui tenka susidurti su staiga pratrūkusiu vaiko pykčiu, kumščiukų daužymu ar net agresyviu mažųjų elgesiu. Kodėl taip atsitinka ir kaip reikėtų teisingai pasielgti tokioje situacijoje, Mamyčių klubui pasakoja psichologė Rasa Bieliauskaitė. Vaikučiai, kaip ir suaugusieji, turi pykčio emociją. Pasak psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės, pyktis yra labai svarbus ir naudingas dalykas. Kuo? O gi jis apsaugo mūsų erdvę, poreikius, mūsų savigarbą. Vaikučiai (net ir naujagimiai) natūraliai jaučia pyktį, kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau mokėdami pyktį jie dažnai nemoka to pykčio išreikšti tinkamu būdu. Visgi ne kiekvieną netinkamą mažylio elgesį jau galima traktuoti kaip pyktį ar agresiją. Pavyzdžiui, kalbant apie dvimečių agresiją, jie dar yra pažinimo stadijoje. Jis gali kasti kitam vaikui, nes pasaulį pažįsta per savo pojūčius. Žinoma, tėveliai ar darželio auklėtoja turi sustabdyti tokį vaikučio elgesį. „Dažna tėvelių klaida – tėvai per daug kalba ir moralizuoja, kad paaiškintų, tarkim, dvimečiui, kad taip daugiau nedarytų, nes kitam skauda ir pan. Tai beprasmis procesas, nes tokio amžiaus vaikutis dar to nesupranta“, – tikino „Namų darželio“ darželio vadovė Audronė Kancė. Kai vaiko elgesys tampa sąmoningesnis, kalbėtis ir paaiškinti jam galima gerokai daugiau. Tačiau ne mažiau svarbu paanalizuoti, kodėl jis taip elgiasi. Jau trimečio agresija būna sąmoningesnė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dėmesio koncentracija - teorinės gairės

2010-01-20 | Dėmesio koncentracija (sutelkimas) reiškia, jog mintys yra nukreipiamos į esminę informaciją ir atitraukiamos nuo likusios informacijos, tačiau tas dėmesys turi būti tinkamas. Pagalvokite apie golfo žaidėją, kuris ką tik nepataikė lengvo metimo ir vis dar apie tai galvoja, svajoja ar klausosi ir žiūri į praskrendantį lėktuvą. Galbūt jis yra susikoncentravęs, tačiau šis susitelkimas nėra tinkamas. Pasirinkimą, į ką sutelkti dėmesį, psichologai vadina dėmesio kontrole ir būtent jis dažnai atskiria labiau sėkmingus sportininkus nuo mažiau sėkmingų. Kaip žaidėjai ar sportininkai mes turime pilnai suvokti kintančią situaciją, vykstančią aplink mus, dėmesio centre laikydami pačią svarbiausią ir reikšmingiausią informaciją. Nuo viso kito reikia atsiriboti. Tai leidžia staigiai reaguoti pasirenkant tinkamus sprendimus ir veiksmus ar judesius. Jeigu treniruojamės susikaupę, sužinome, į ką reikia kreipti dėmesį, o ką galima praleisti. Be to, išmokstame atpažinti tuos savo pasirodymo aspektus, kuriuos galime kontroliuoti, ir tuos, kurių kontroliuoti negalime. Savaime suprantama, tuomet, kai žaidžiame ar varžomės, tačiau daugumos žaidimų ir sporto šakų prigimtis tokia, kad juose aktyvaus žaidimo periodai keičiasi su neveiklumo periodais. Tie neveiklumo periodai gali tęstis nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, tokiuose žaidimuose kaip tenisas ar golfas, todėl būtina rasti savo būdus, kaip išlaikyti dėmesio koncentraciją tokių pertraukų metu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Japonijoje bus draudžiama per ilgai užsibūti darbe

2010-01-19 | Japonijos finansų ministras Naoto Kanas nusprendė priversti savo ministerijos darbuotojus sutrumpinti darbo vietoje praleidžiamą laiką, pranešė „Business Week“. Jis įsteigė komisiją, privalančią valdininkams „sukurti tokias darbo sąlygas, kad žmonės pasibaigus darbo dienai turėtų laiko susitikimams ir pasimatymams“. Ministro teigimu, šalies finansų ministerija privalo parodyti pavyzdį kitoms šalies valstybinėms institucijoms. N. Kanas pareiškė, kad reikia išsiaiškinti, kodėl ministerijos darbuotojai sėdi darbe iki nakties. Japonijos finansų ministras pabrėžė, kad valdininkų kolegos D. Britanijoje darbo dieną baigia lygiai 18.00 val, tačiau jų darbo našumas toks pat, kaip ir Japonijoje. Į „darboholikų“ problemą Japonijoje dėmesį atkreipė ne tik viešojo sektoriaus atstovai. 2008 m. pabaigoje Japonijos verslo asociacija „Keidanren“ išreiškė susirūpinimą dėl to, kad darbuotojai pernelyg daug dėmesio skiria savo darbui. Asociacijos atstovai paragino savo įmonių darbuotojus daugiau laiko praleisti su šeima, mylėtis ir gimdyti vaikus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pokalbis su sąžine

2010-01-17 | Su niekuo nėra taip sunku kalbėtis kaip su savo sąžine. Kaip jau žinote, žmogus iš prigimties nemėgsta sunkumų, todėl sąžinė jo namuose retas svečias. Aukščiausia savi-apgaulės forma ir iliuzija, kurioje žmogus gali gyventi yra taip lyg sąžinė net neegzistuotų. Išties, kam ta sąžinė jei su ja taip sunku? Kam tas vidinis patarinėjantis balsas ką daryti? Juk yra televizija, kuri gali tau „patarti“ ką vartoti ir į ką tikėti. Juk aplink pilna pažįstamų, draugų, giminių, kurie tau gali duoti dešimtimis „gerų“ patarimų kaip gyventi, kuo užsiimti, į ką tikėti, su kuo draugauti ir net ką mylėti. Kam dar vienas patarėjas? Sąžinė ne šiaip sau patarėjas, tai vidinis balsas, kuris labiausiai suinteresuotas tavo gerove, sklindantis iš tavo esybės gelmių. Tai balsas kalbantis apie tave ir tau. Tai pats geriausias draugas kokį gali turėti. Jis tau niekada nemeluos ir tu jo niekada neapgausi – iš čia kyla tas sunkumas širdyje. Tu išgirsi tiesą, kuri gali būti labai nemaloni. Gali sužinoti, kad nesi toks stiprus, koks galvojai esąs, nesi toks doras, koks galvojai esąs, kad tavo vertybės visai kitos nei deklaravai sau ir kitiems…tai gali išmušti atrodytų tvirtu buvusį pagrindą iš po kojų. Suklupęs gali keltis, bet tai bus sunku ir gali užtrukti. Už tai siūlomas savęs pažinimas tikrąją šių žodžių prasme. Ar verta – spręsti tau. Žinoma, visada gali rinktis. Gali spjauti į savo vidinį balsą, kaip daug kas yra padaręs ir leisti savo dienas, pavyzdžiui, baruose.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sąžinės balsas

2010-01-16 | „Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį, iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!“ Šį įsimintiną filosofo Henry Davido Thoreau (1817–1862) posakį galime pritaikyti sau ir kitiems. Kai kartais pakankamai subrendęs žmogus savo susijaukusių minčių tankmėje pastebi besiveržiantį neigiamų emocijų žvėrį, jis jam neleidžia nė uodegos pro laisvės duris iškišti. Juk jei jis įsisiautėjęs ištrūktų, kiek eibių pridarytų. Deja, Sausio 13-osios įvykių kaltininkai savo sąžinę paskandino Laisvės gynėjų nekaltame kraujyje. Nė viena rusė motina, laukdamasi vaikelio, nebuvo gavusi jokios pranašystės, kad jos išaugintas sūnus kėsinsis į tai, kas švenčiausia – į žmogaus gyvybę ir Lietuvos nepriklausomybę. Tikėtina, kad tos motinos stengėsi jiems įskiepyti moralinės sąžinės užuomazgas – juk jie negimė iš anksto užprogramuotais žmogžudžiais, bet jais tapo, darydami kompromisus su savo sąžine. Pasak Vatikano II Susirinkimo, neretai atsitinka, jog sąžinė klysta dėl neįveikiamo nežinojimo, nors dėl to ir nepraranda savo vertės. Tačiau šito negalima pasakyti apie žmones, kurie mažai tesirūpina tiesos ir gėrio ieškojimu ir kurių sąžinė beveik apanka, nes nuolat skendi nuodėmėse. Taigi kiekvieno mūsų egzistencinis rūpestis yra siekti turėti gerą sąžinę (plg. 1 Tim 1, 5), kuri visada mums padėtų pastebėti savo klaidas (Ps 19, 13), ir stengtis visomis išgalėmis jų atsikratyti. Antai kokia sunkiai pakeliama kankynė visai šeimai, kurioje bent vienas narys kasdien geria ir aklai pateisina savo dvokiančią silpnybę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!