LT   EN   RU  
2019 m. gruodžio 8 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
Moralė kaip antinatūra - IV dalis

2002-01-01 | - Aš formuluoju principą. Visokį natūralizmą moralėje, t.y. visokią s veiką moralę, valdo gyvenimo instinktas,- kiekvienas gyvenimo priesakas turi būti pripildytas tam tikro kanono -"privalau" ir "neprivalau", koks nors trikdymas ar priešiškumas, pasitaikantis gyvenimo kelyje, turi būti pašalintas. Priešingai, antinatūrali moralė, vadinasi, beveik kiekviena moralė, kurios anksčiau buvo mokomasi, kuri buvo gerbiama ir propaguojama, atsisuka kaip tik prieš gyvenimo instinktus,- ji yra arba slaptas, arba atviras ir įžūlus tų instinktų pasmerkimas. Sakydama "Dievas mato širdį", ji sako Ne žemiausiems ir aukščiausiems gyvenimo geiduliams ir Dievą laiko gyvenimo priešu... Šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas... Kur prasideda "Dievo karalystė", ten baigiasi gyvenimas...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - III dalis

2002-01-01 | Juslumo sudvasinimas vadinamas meile: ji yra didysis triumfas prieš krikščionybę. Kitas triumfas yra priešiškumo sudvasinimas. Jis reiškiasi tuo, kad aiškiai suvokiama, kaip svarbu turėti priešų: žodžiu, kad elgiamasi ir sprendžiama priešingai, negu buvo elgiamasi ir sprendžiama iki tolei. Visais laikais Bažnyčia troško sunaikinti savo priešus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Bažnyčia egzistuoja... Net politikoje priešiškumas dabar pasidarė labiau sudvasintas - daug protingesnis, daug apdairesnis, daug nuolaidesnis. Beveik kiekviena partija savisaugos interesą sieja su tuo, kad visiškai nenusilptų priešinga partija; tas pats ir didžiojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, priešai reikalingesni negu draugai: tik prieštaroje ji jaučiasi esanti būtina, prieštaroje ji tampa būtina...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - II dalis

2002-01-01 | Tą pačią priemonę - išpjovimą, sunaikinimą - instinktyviai pasirenka kovodami su geiduliais tie, kurie yra pernelyg silpnavaliai, pernelyg išsigimę, kad sugebėtų juos apriboti; ją pasirenka tos natūros, kurioms, kalbant metaforiškai (ir be metaforos), reikalingas la Trappe, tam tikras priešiškumo lozungas, praraja tarp savęs ir aistros. Radikalios priemonės reikalingos tik degeneratams; silpnavališkumas, o konkrečiau tarus, nesugebėjimas nereaguoti į tam tikrą dirgiklį, savaime yra tik kitas degeneracijos pavidalas. Radikalus priešiškumas, mirtinas priešiškumas juslumui yra apmąstymo vertas simptomas: čia leidžiama spėlioti apie tokio ekscesų vergo bendrąją būseną.- Beje, toks priešiškumas ir tokia neapykanta pasiekia apogėjų tik tada, kai tokios natūros pačios nepajėgia imtis radikalaus gydymo, nusikratyti savo "šėtono".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - I dalis

2002-01-01 | Būna metas, kai visos aistros yra absoliučiai lemtingos, kai jos savo tamsiu sunkiu prislegia savo auką,- o vėliau, daug vėliau jos susituokia su dvasia, "įsidvasina". Kadaise dėl aistros kvailybės pačiai aistrai buvo paskelbtas karas: buvo prisiekta ją sunaikinti,- visi senovės moraliniai monstrai šiuo atveju vieningai sutaria, kad "il faut tuer les passions". Garsiausia formulė yra "Naujajame Testamente", tame Kalno pamoksle, kur, tarp kitko, į viską žiūrima anaiptol ne iš viršaus. Pavyzdžiui, kalbant apie lytiškumo naudą, sakoma: "Jei tave piktina tavo akis, išlupk ją"; laimei, joks krikščionis nesilaiko šio priesako. Sunaikinti aistras ir geidulius tik tam, kad išvengtume jų kvailybės ir nemalonių jų kvailybės padarinių, šiandien mums atrodo tik ryškiausia kvailybės atmaina.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip "Tikrasis pasaulis" pagaliau tapo pasaka

2002-01-01 | Vienos klaidos istorija. Tikrasis pasaulis, pasiekiamas išminčiui, šventajam, dorybingajam,- jis jame gyvena, jis yra tas pasaulis. (Seniausias idėjos pavidalas, santykiškai protingas, paprastas, įtikinantis. Sakinio "aš, Platonas, esu tiesa" parafrazė.) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas dabar, tačiau pažadėtas išminčiui, šventajam, dorybingajam ("atgailaujančiam nusidėjėliui"). (Idėjos pažanga: ji tampa subtilesnė, lemtingesnė, platesnė,- ji tampa moterimi, ji tampa krikščioniška...) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas, neįrodomas, nežadamas, tačiau jis yra paguoda, įpareigojimas, imperatyvas vien jau dėl to, kad mąstomas. (Iš esmės sena saulė, tačiau šviečianti pro miglą ir skepsį; idėja, tapusi sublimuota, išblyškusi, šiaurietiška, kenigsbergiška.)

Lankomumo reitingas

plačiau >>

"Protas" filosofijoje - VI dalis

2002-01-01 | Žmonės man bus dėkingi, jei aš tokią svarbią, tokią naują įžvalgą reziumuosiu keturiomis tezėmis: taip aš palengvinu supratimą, taip išprovokuoju prieštaravimą. Pirmoji tezė. Pagrindai, kuriais remiantis "šis" pasaulis buvo vadinamas "tariamu", iš tikrųjų pagrindžia j o realumą,- kitokia realybė yra absoliučiai neįrodoma. Antroji tezė. Bruožai, kurie buvo suteikti daiktų "tikrajai būčiai", yra nebūties, niekio bruožai,-"tikras pasaulis" buvo sukurtas kaip realaus pasaulio priešingybė: iš tikrųjų tai yra tariamas pasaulis, nes jis tėra moralinė - optinė iliuzija. Trečioji tezė. Kurti pasakas apie "kitą" pasaulį, o ne šį nėra jokios prasmės, tarus, kad mūsų nevaldo gyvenimo neigimo, menkinimo ir nepasitikėjimo juo instinktas: pastaruoju atveju mes keršijame gyvenimui, pakišdami "kito", "geresnio" gyvenimo fantasmagoriją.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

"Protas" filosofijoje - V dalis

2002-01-01 | - Pagaliau aiškiai išvyskime, kokiais skirtingais būdais mes (aš sakau mandagiai: mes...) suvokiame klaidos ir regimybės problemą. Kadaise kaita, permaina, tapsmas apskritai buvo suvokti kaip regimybės įrodymas, kaip ženklas, kad turi būti kažkas, kas mus klaidina. Šiandien priešingai: mes matome, kad lygiai tiek, kiek proto prietarų esame verčiami pripažinti vienų, tapatybę, trukmę, substanciją, priežastį, daiktiškumą, būtį,- tam tikru mastu įsipainiojame į klaidą, priverčiami klysti; remdamiesi griežtu skaičiavimu, mes esame visai tikri, kad tai yra klaida. Čia visai taip pat kaip su didžiojo šviesulio judesiais: dėl jo klysta mūsų akis, o čia nuolat advokatauja mūsų kalba. Savo kilme kalba priklauso rudimentiškiausios psichologijos epochai: reflektuodami kalbos metafizikos (vokiškai: proto) pamatines prielaidas, mes susitapatiname su primityvia fetišizuota būtybe.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

"Protas" filosofijoje - IV dalis

2002-01-01 | Kita filosofų idiosinkrazija ne mažiau pavojinga: jos esmė - painioti pabaigą ir pradžią. Tai, kas pasirodo pabaigoje - deja! juk tai išvis neturėtų pasirodyti! - "aukščiausias sąvokas", vadinasi, bendriausias, tuščiausias sąvokas, paskutinį išskydusios tikrovės atodūsį, jie kelia į pradžią ir kaip pradžią. O tai irgi yra tik jų garbinimo stiliaus išraiška: aukštesnis negali išaugti iš žemesnio, apskritai negali būti išaugęs... Moralas: visa, kas yra aukščiausio rango, turi būti causa sui. Atsiradimas iš kažko kito laikomas prieštaravimu, vertės paneigimu. Visos aukščiausios vertybės turi aukščiausią rangą, visos aukščiausios sąvokos - būtis, besąlygiškumas, gėris, tiesa, tobulybė,- visa tai negali būti atsiradę, todėl privalo būti causa sui. Tačiau visa tai negali būti vienas kitam nelygu, negali vienas kitam prieštarauti... Todėl jie turi savo kvailinančią "Dievo" sąvoką... Tai, kas paskiausia, labiausiai išskydę, kas tuščiausia, laikoma pirminiu pradu, priežastimi savaime, ens realissimum... Ak, kodėl žmonija turėjo rimtai žiūrėti į ligotų vorų smegenų kančias! - Ir ji brangiai už tai sumokėjo!..

Lankomumo reitingas

plačiau >>

"Protas" filosofijoje - III dalis

2002-01-01 | - O kokie puikūs stebėjimo įrankiai yra tos mūsų juslės! Pavyzdžiui, nosis, apie kurią joks filosofas nekalbėjo su pagarba ir dėkingumu, yra pats subtiliausias instrumentas, kokiu tik mes galime disponuoti: ji gali konstatuoti net mažiausius judėjimo pokyčius, kurių nekonstatuoja nė spektroskopas. Šiandien mes turime lygiai tiek mokslo, kiek esame pasiryžę priimti juslių liudijimą,- kiek mes jas dar užaštriname, apginkluojame ir išmokome būti nuoseklesnėmis. Visa kita yra išgama ir dar-ne-mokslas: t.y. metafizika, teologija, psichologija, pažinimo teorija. Arba formalus mokslas, ženklų mokslas: toks kaip logika ir taikomoji logika, t.y. matematika. Joje nėra jokios tikrovės, net kaip problemos; nėra taip pat ir klausimo, kokią vertę turi tokia ženklų konvencija, kokia yra logika.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

"Protas" filosofijoje - II dalis

2002-01-01 | Su didžia pagarba aš darau išimtį Heraklito vardui. Kai kitų filosofų armija atmetė juslių liudijimą, kadangi jos rodė įvairovę ir kaitą, jis atmetė tą liudijimą, nes jos rodė daiktus, tarsi jie turėtų trukmę ir vientisumą. Ir Heraklitas nuskriaudė jusles. Jos nemeluoja nei taip, kaip manė elėjiečiai, nei taip, kaip tikėjo jis,- jos apskritai nemeluoja. Ką mes padarome iš jų liudijimo, tai pirmąkart sukuria melą, pavyzdžiui, vienio melą, daiktiškumo, substancijos, trukmės melą... "Protas" yra priežastis, lemianti tai, kad mes falsifikuojame juslių liudijimą... Tačiau Heraklitas amžinai teisus sakydamas, kad būtis yra tuščia fikcija. "Regimasis pasaulis" yra vienintelis: "tikrasis pasaulis" - tik primeluotas...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!