LT   EN   RU  
2019 m. gruodžio 8 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Burtininkas

2002-01-01 | Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. "Palauk! - Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti." Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis, rodos, net nepastebėjo, kad apie jį kas šokinėja; o priešingai, jis žvalgės vis aplinkui ir rankomis jausmingai mostigavo, lyg jį pasaulis visas būt apleidęs ir pamiršęs. Bet pagaliau, ilgai drebėjęs ir trūkčiojęs bei raitęsis ant kelio, jis šitaip aimanuoti ėmė: Kas sušildys mane ir kas myli mane dar? Paduokit rankas man karštąsias!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Dėlė

2002-01-01 | Ir savo mintyse paskendęs, Zaratustra tolyn per girių glūdumas keliavo, vis leisdamasis nuo kalnų žemyn, pro liūnus ir pelkynus; ir kaip dažnai nutinka žmogui, kurs eidamas sunkius apmąsto dalykus, taip ir Zaratustra netyčia užmynė ant žmogaus kažkokio. Ir štai iš karto tiško jam į veidą skausmingas riksmas, du keiksmai nešvankūs ir dvidešimt plūdimo žodžių: todėl jis, išgąsčio pagautas, iškart lazda savąja užsimojo ir užmintajam dar kelis sykius sudrožė. Bet tuoj jis susigriebė; ir jo širdis nusijuokė iš tos kvailystės, kurią ką tik padaręs buvo. "Atleisk,- pasakė užmintajam, kuris supykęs kėlės jau ir sėdos,- atleisk ir išklausyk pirma palyginimo vieno. Kaip pasitaiko keliauninkui, kuris apie tikslus bei ateitį užsisvajojęs eina ir gatvėj nuošalioj už miegančio užkliūna šuns netyčia, ramiai sau gulinčio saulutėj: - ir jiedu tuoj pakyla, prieš vienas antrą šoka, lyg priešai mirtini jie būtų, abu be galo išsigandę: ir mums va šitaip atsitiko.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Pasikalbėjimas su karaliais

2002-01-01 | Zaratustra kalnais ir giriom nė valandos nebuvo dar keliavęs, kai netikėtai keistą eiseną jisai išvydo. Kaip tik tuo keliuku, kuriuo žemyn ketino leistis, karaliai du pėsčiom žingsniavo, karūnomis ir juostom purpurinėm pasipuošę, margi nelyginant flamingai: jie prieky varės asilą apkrautą. "Ko ieško šie karaliai mano karalystėj?" Zaratustra nustebęs mintyse sau tarė ir greit pasislėpė už krūmo. Kuomet karaliai gan arti priėję buvo, jis pusbalsiu, lyg su savim pačiu kalbėtų, tokiais prabilo žodžiais: "Keisti, keisti dalykai daros! Sunku stačiai suprasti?! Regiu du karalius - ir asilą tik vieną!" Abu karaliai tuoj sustojo, nusišypsojo ir sužiuro į tą pusę, iš kur šis balsas ėjo, ir susižvalgė tarp savęs reikšmingai. "Taip mano daug kas ir iš mūsų,- pasakė tas karalius, kuris iš dešinės stovėjo,- tik balsiai to nesako niekas."

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Nelaimės šauksmas

2002-01-01 | Ir kitą dieną vėl sėdėjo Zaratustra prieš olą savo ant to paties akmens, o gyvuliai jo po pasaulį bastės, kad naujo maisto jam parneštų,- taip pat jis laukė ir medaus, nes senąjį iki kruopelės paskutinės jau išdalinęs ir iššvaistęs buvo. Ir kai jis taip sėdėjo ir pagaliu šešėlį savo ant žemės piešė, paskendęs mintyse - tiesa, nemąstė jis apie save ir nei apie šešėlį savo,- staiga jis smarkiai išsigando ir visas susigūžė: šalia šešėlio savo išvydo dar šešėlį kitą. Ir kai jis greit pašokęs atsigrįžo, pamatė stovint aiškiaregį, kurį kadais prie savo stalo maistu ir gėrimu sušelpęs buvo, tą didžio nuovargio skelbėją, kurs štai kaip mokė: "Juk viskas - visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, pasaulis - be prasmės, žinojimas tik smaugia." Bet žynio veidas nuo to laiko jau pasikeitęs buvo; ir kai Zaratustra jam į akis vėl žvelgė, suspaudė baimė širdį jam jau antrą kartą: blogų daugybė pranašysčių ir pelenų spalvos žaibų zigzagų į veidą šitą buvo įsirėžę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Medaus aukojimas

2002-01-01 | Ir vėl pro Zaratustros sielą vis bėgo mėnesiai ir metai, tačiau jis jų nepaisė; o per tą laiką jo galva pražilo. Ir vieną dieną, kai jisai prieš olą savo ant akmens sėdėjo ir sau ramiai į tolį žvelgė - iš čia viršum skardžių atkalnių gerai matyti jūra,- žvėreliai jo, labai jau susimąstę, aplinkui jį ratu vis suko, kol pagaliau sustojo priešais. "O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- gal savo laimės tu dairaisi?" - "Kas man ta laimė! - jis atsakė.- Aš jau seniai jos nebetrokštu, aš siekiu savo darbo vaisių." - "O, Zaratustra,- vėl žvėreliai tarė - tu taip kalbi lyg tas, kurs gėrio per akis turėtų. Ar tu nesijauti dabar į žydrą laimės jūrą pasinėręs?" - "Jūs pokštininkai esat,- Zaratustra su šypsena atsakė,- palyginimą jūs parinkot puikiai! Bet jūs taip pat juk žinot, kad nelengva manoji laimė,- ir ji nepanaši į tekantį šaltinį: mane ji slegia ir palikt manęs nenori, lyg koks degutas ištirpintas."

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Septyni antspaudai

2002-01-01 | Ir jei esu aiškiaregys aš tikras ir kupinas tos aiškiaregio dvasios, kuri kalnynu aukštu tarp jūrų štai dviejų keliauja,- tarp praeities ir ateities keliauja kaip debesis sunkus,- ir priešas žemumų tvankiųjų ir viso, kas yra pavargę ir mirti nei gyventi nebenori: žaibams tamsioj krūtinėj pasirengęs ir šviesai išganingai, pritvinkęs tų žaibų, kurie, pritardami jų pranašiškiems blyksniams, vis sako "Taip!" ir žodį šį šypsniu palydi; - bet palaimingas tas, kurs taip pritvinkęs! Ir iš tiesų ilgai kabot ties kalnu turi, kaip debesis audros apsunkęs, tasai, kas ateities įžiebti žiburį privalo! O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo! Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Antroji šokio daina

2002-01-01 | "Tau į akis, gyvenime, aš neseniai pasižiūrėjau ir auksą blizgant pamačiau nakties aky tavojoj,- širdis sustingo man iš malonumo šito: - laivelį aukso blizgantį išvydau naktinių vandenų platybėj: ir nyrantį, ir skęstantį, ir vėlei mojantį laivelį, sūpuoklį tą auksinį! Į kojas mano, tas padūkusiąsias, metei tu savo žvilgsnį - ir besišypsantį, ir klausiantį, ir tirpdantį sūpuokliškąjį žvilgsnį. Ir vos tau du kartus palietus rankutėmis mažytėm tarškynę savo, tuojau kilnotis ėmė mano kojos, į šokį verždamosi.- Kulnai tuoj piestu stoti ėmė, ir kojų pirštai tuoj sukluso, norėdami tave suprasti: šokėjo ausys juk yra - jo kojų pirštuos! Aš prie tavęs iš karto puoliau: o tu šalin sprukai nuo mano šuolio; ir prieš mane vis kyščiojo tavųjų sprunkančių ir skrendančių plaukų liežuvis!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Apie didįjį ilgesį

2002-01-01 | O, siela mano, aš tave išmokiau sakyti žodį "šiandien", taip pat žodžius "anksčiau", "kadaise" ir šokt ratelį savo viršum visų "čionai", "kitur", "tenai". O, siela mano, aš tave ištraukiau iš užkampių visų, nušluosčiau nuo tavęs aš dulkes, vorus, prietemų blausumą. O, siela mano, nuo tavęs nuploviau aš gėdą mažąją ir užkampių dorybę ir įkalbėjau atsistoti nuogą prieš saulės veidą skaistų. Viršum banguojančios tavosios jūros paleidau audrą siausti, kuri "dvasia" vadinas; nuo jūros tavo debesis visus nustūmiau, pasmaugiau pats smaugėją, kurią vardu mes "nuodėmė" pažįstam. O, siela mano, aš daviau tau teisę sakyti "ne", kaip audros sako, ir "taip" sakyt, kaip atviras dangus kad sako: rami, lyg deganti žvakutė, tu stovi ir eini dabar per neigiančiąsias vėtras.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Sveikstantysis

2002-01-01 | Kai vieną rytmetį ankstyvą Zaratustra į olą savo grįžęs buvo, pašoko lyg beprotis jisai iš guolio savo ir ėmė rėkt klaikiu balsu ir rankom mostiguoti, tarytum guoly tam kažkas dar kitas būt gulėjęs, kurs keltis nenorėjo; ir taip skambėjo balsas Zaratustros, kad jo žvėreliai išsigandę pas jį atbėgo, o iš visų aplinkinių olų, landynių išlakstė visa, kas tik gyva buvo,- kas skrisdamas, plasnodamas, kas šliauždamas ir šokdamas, priklausomai nuo to, kokias kas kojas ir sparnus turėjo. Ir žodžiais šiais Zaratustra prabilo: Iškilk, mintie bedugne, tu iš gelmės manosios! Giesmė esu aš gaidžio tavo ir rytmečio žara auksinė, tu kirmėle užsimiegojus: pabusk, akis atmerki! Giedojimas manasis tave, tikiuos; pažadins! Tu perkirsk grandines ausų savųjų: klausyki! Nes aš noriu, kad tu mane girdėtum. Pabusk, akis atmerki! Čia griausmo esama tiek daug, kad ir kapai išmoks girdėti! Tad iš akių savų miegus ištrinki ir visa tai, kas kvaila, akla! Klausyk manęs ir akimis savosiom: nes balsas mano dar yra ir vaistas tiems, kas aklas gimęs.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Apie senąsias ir naująsias lenteles

2002-01-01 | Kuomet pas žmones aš buvau nuėjęs, radau juos sėdinčius ant išdidumo seno: visi jie buvo įsikalę; kad jau seniai jiems aišku, kas žmogui gera ir kas bloga. Ir senas, nuobodus dalykas atrodė kalbos jiems apie dorybę; o kas gerai miegot norėjo, tasai, prieš eidamas į guolį, dar pakalbėdavo truputį tiek apie "gėrį", tiek apie "blogį". Ir išblaškiau aš mieguistumą šitą, kuomet paskelbiau tokią mintį: kas gera ir kas bloga, to dar nežino niekas - nebent tiktai kūrėjas! Tačiau tik tas yra kūrėjas, kas žmogui tikslą kuria, o žemei - prasmę duoda ir ateitį nubrėžia: tik toks žmogus pajėgia nustatyti, kas gera ir kas bloga. Ir aš kviečiau juos išvartyti senąsias katedras ir visa, kur tik yra sėdėjęs anas senasis išdidumas; aš juoktis juos kviečiau ir iš dorybės mokytojų jų didžiųjų, ir iš šventųjų ir poetų, ir iš pasaulio atpirkėjų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!