LT   EN   RU  
2019 m. gruodžio 10 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie tūkstantį ir vieną tikslą

2002-01-01 | Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tautos turi savo gėrį ir savo blogį. Jokios jėgos didesnės Zaratustra nerado žemėj, kaip gėrį tik ir blogį. Vargu tauta gyvent galėtų, jei ji pirma neimtų vertint; ir jeigu ji išlikti nori, tai vertint turi ji kitaip negu kaimynas. Nemaža, daug yra dalykų, kuriuos viena tauta gerais vadina, o štai kita patyčia, gėda laiko: tokia tad išvada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur tą patį mantijom garbės apgaubia. Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys esąs ir piktas. Dorybių skalę turi visos tautos. Pažvelk, tatai yra jos įveikimų skalė, klausyk - tai šaukia jos valia, kuri valdyti siekia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie bičiulį

2002-01-01 | "Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas - per laiką du jau tampa!" Kai du - Aš ir aš Pats - kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio? Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis - tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia. O tų gelmių - tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia. O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas. Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis - paimama tvirtovė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie skaistybę

2002-01-01 | Patinka man giria, ją mėgstu. O miestuose tūnot negera: per daug tenai žmonių gašlių gyvena. Ar ne geriau jau būtų žudikui į nagus pakliūti nei į gašlios moters svajų pasaulį? Pažvelkit va į tuos štai vyrus: iš jų akių matyti - jiems žemėje visų geriausia su moterim gulėti. Jų sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu šitas purvas nors kiek dar dvasios turi! Kad jūs bent gyvulio prilygtumėte tobulybei! Bet gyvuliui būdinga nekaltybė. Ar patariu aš jums žudyt jusles savąsias? Aš patariu tik viena - kad jūsų juslės būt nekaltos. O gal kviečiu skaistybę saugot. Vieniems jinai dorybė, tačiau daugybei ji - beveik yda didžiulė. Šita daugybė, tiesą sakant, susilaikyti geba: tačiau kalės gašlumas akim pavydo žvelgia iš visko, ką jie veikia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie prekyvietės muses

2002-01-01 | O bėk drauguži mano, tu į vienatvę savo! Regiu tave aš apsvaigintą didžiųjų vyrų triukšmo ir smarkiai subadytą geluonimis mažųjų. Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylėti. Vėl būki lygus medžiui, kurį tu myli, būk lygus medžiui plačiašakiui: tylus jisai bangų ošimo klausos, kybodamas virš jūros. Tenai, kur baigiasi vienatvė nuo ten - prekyvietės jau valdos, o kur prekyvietės pradžia, tenai ir triukšmas pasigirsta, didžių vaidintojų sukeltas, ir dar nuodingų musių ten zyzimas kyla. Pasauly mūsų taip jau esti, kad net geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina žmonės, šituos statytojus spektaklio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie naująjį dievaitį

2002-01-01 | Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės. Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta. Valstybė - tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: "Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta." Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo. Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmonių, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškėlę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie karą ir karius

2002-01-01 | Nenorim mes, kad mūs gailėtų geriausi mūsų priešai, nenorim pagailos ir tų, kuriuos visa širdim mes mylim. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti! O broliai mano kariauninkai! Aš myliu jus be galo, esu ir visados buvau jums lygiavertis. Taip pat esu aš ir geriausias jūsų priešas. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti! Žinau, šiek tiek nutuokiu, kad širdys jūsų neapykantos, pavydo turi. Tokie jūs didūs nesat, kad nežinotumėt, kas neapykanta ir kas yra pavydas. Tad būkite bent tiek jau didūs, kad gėdytis savęs jums nereikėtų! Ir jei negalit būti šventaisiais pažinimo, tai nors kariais jo būkit. Juk jie yra draugai ir pirmtakai tokios šventybės.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie mirties pamokslininkus

2002-01-01 | Yra tokių kas mirtį skelbia: tačiau gausu pasauly tų, kam skelbt ir pamokslauti reikia, kad iš gyvenimo jie eitų. Liekų pilna mūs žemė, sumaitotas gyvenimas dėl tų, kurių per didelės gausybės. Kad išviliojus juos iš šio pasaulio "gyvenimu anapus amžinuoju"! Vadina žmonės "geltonaisiais" mirties pamokslininkus tuos arba juodaisiais". Bet noriu jums kitas spalvas dar jų atskleisti. Tatai yra baisieji, kas žvėrį plėšrų savyje nešiojas ir kitko pasirinkt negali - tiktai malonumus arba savęs graužimą. Tačiau ir malonumai jų yra savęs graužimas. Jie net žmonėm nėra dar tapę - visi šitie baisieji: teskelbia jie gyvenimą anapus ir patys ten keliauja!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie medį prie kalno

2002-01-01 | Pamatė Zaratustros akys, kad vengia jo kažkoks jaunuolis. Ir kartą, kai pavakariais Zaratustra sau vienas vaikščiojo po kalnus, kurių aplinkui miestą, vadinamą "Žalmargė karvė", tiek buvo daug ir didelių, pamatė jis jaunuolį šitą, besėdintį prie medžio ir žvelgiantį pavargusiu žvilgsniu į slėnį. Priėjęs palietė jis medį, kur šis žmogus sėdėjo, ir taip į jį prabilo: "Jei medį šį aš savo rankom papurtyti norėčiau, iš to man nieko neišeitų. O vėjas juk, kurio nematom, kankina, lanksto jį, kaip nori. Ir mus daugiausiai ir blogiausiai ir lanksto, ir kankina rankos, kurių nemato niekas." Staiga pašoko jaunikaitis, nustebęs ir sutrikęs, ir taip į tuos žodžius atsakė: "Girdžiu aš kalbant Zaratustrą - aš ką tik apie jį galvojau."

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie skaitymą ir rašymą

2002-01-01 | Iš viso to, kas parašyta, patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju. Rašyki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas - tai dvasia grynoji. Nelengva kraują svetimą suprasti: aš niekinu tuos skaitančius dykūnus. Skaitytoją pažint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar šimtas metų tų skaitovų - ir jau pati dvasia pradės smirdėti. O kad dabar skaityt išmokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik rašymą sudergs, bet pražudys ir mąstymą taipogi. Dvasia kadaise Dievas buvo, vėliau ji žmogumi pavirto, o štai dabar ir valkatų minia dar tapt ji žada. Krauju ir posakiais gudriais kas rašo, ne skaitomas tas nori būti, o mintinai išmoktas. Kalnuos aršiausias kelias - tai tarpas tarp viršūnių: bet tam turėti reikia kojas ilgas. Ir posakiai viršūnėm būt privalo: o tie, kuriems kalba skirta šitoji, ir dideli, ir aukštaūgiai turi būti. Štai oras retas, grynas, arti gresiąs pavojus ir linksmo pykčio kupina dvasia - gerai prie vienas kito dera. Aš noriu, kad aplink sukiotųs kipšai, nes man drąsos netrūksta. Drąsa, kuri išbaido šmėklas, pati sau kipšų pasidaro,- drąsa kvatotis nori.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zaratustros prakalbos - Frydrichas NYČĖ - Apie blyškųjį nusikaltėlį

2002-01-01 | Žudyti juk nenorit, teisėjai ir aukų ruošėjai jūs, kol gyvulys galvos dar nenuleido? Žiūrėkit štai, blyškusis nusikaltėlis jau galvą panarino: jo akys panieka didžiausia dega. "Manasis Aš yra toksai dalykas, kurį įveikti reikia: manasis Aš yra man panieka žmogaus didžioji",- taip kalba akys šitos. Kad pats save jis teisė, tai buvo jo akimirka šviesiausia: neleiskit jūs iškilusiajam atgal nusmukti į menkystę savo! Nėra išganymo tam jokio, kurs dvasiškai tiek dėl savęs kankinas, nebent tik mirti kuo greičiausiai. Kai bausmę skiriat šią aukščiausią, teisėjai jūs galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kerštas. Tačiau žudydami kitus, žiūrėkite, kad patys jūs galėtumėt gyvenimą pateisint!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!