LT   EN   RU  
2019 m. gruodžio 10 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
Frydrichas Nyčė - Penktas skyrius. Moralės natūralios istorijos link 186-187

2002-01-01 | Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia gerą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, ko čia dar ilgai reikės, kas tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie moralės tipus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos 146-185

2002-01-01 | Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene? Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu,- senesnio idealo atavizmas. Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį - satyra; o apsukui Dievą - na? galbūt "pasauliu"? Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą,- ar ne, mano draugai?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos 101-145

2002-01-01 | Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila?" Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano likimu?" Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti. Laisvaminčiui, "pažinimo šventuoliui" - pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu impia fraus. Iš čia - didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas "laisvaminčių" tipui,- kaip j o nelaisvė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos 63-100

2002-01-01 | Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. "Pažinimas dėl pažinimo" - tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti. Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos. Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės! Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti - reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas. Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. "Aš tai padariau",- sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti",- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Trečias skyrius. Religingumas 62

2002-01-01 | Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, nėra filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir nepriklausomai, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus - tai dar nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis, nusiseks.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Trečias skyrius. Religingumas 59-61

2002-01-01 | Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu "grynų formų" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip reikia paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo klastojimą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Trečias skyrius. Religingumas 56-58

2002-01-01 | Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę - anapus gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Trečias skyrius. Religingumas 50-55

2002-01-01 | Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą - kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame - nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos - neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą -"galios valia" priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Trečias skyrius. Religingumas 47-49

2002-01-01 | Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir ar čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks nežadino tokio didelio žmonių, net filosofų, susidomėjimo,- laikas jau kiek atvėsti ir tapti atsargesniam, o dar geriau - užsimerkti ir nueiti šalin.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Trečias skyrius. Religingumas 45-46

2002-01-01 | Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa ligšiolinė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir "didžiosios medžioklės" mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: "Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!" Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda "didžioji medžioklė" ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!