LT   EN   RU  
2020 m. sausio 29 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
Frydrichas Nyčė - Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 13-16

2002-01-01 | Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja "betarpiškos tikrybės", pavyzdžiui, "aš mąstau", arba "aš noriu" (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip "daiktas pats savaime" ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad "betarpiška tikrybė", kaip ir "absoliutus pažinimas", ir "daiktas pats savaime", yra contradictio in ad jecto 10 : pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas - tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: "Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu "aš mąstau", iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai - a š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra "Aš" ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu "mąstymas".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 11-12

2002-01-01 | Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: "Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui."- Reikia teisingai suprasti tą "buvo galima": jis didžiavosi atradęs naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididžiavimo - bet kuriuo atveju bent jau "naujus sugebėjimus"! - Tačiau pamąstykime,- pats laikas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 9-10

2002-01-01 | Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimybės pasaulio" problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos valią", tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks saują "tikrumo", o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai - nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 5-8

2002-01-01 | Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti - kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas - tikri vaikai! - bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie "inspiraciją"). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį, "įkvėpimą", abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip vadinami.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 1-4

2002-01-01 | Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga - žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Frydrichas Nyčė - Anapus gėrio ir blogio.Ateities filosofijos preliudija - Pratarmė

2002-01-01 | Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo - kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų "subjekto" ir "Aš" sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos "nežemiškoms" pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Didysis trenksmas ...ir mes esam žvaigždžių ūkas...

2002-01-01 | - Galbūt vienintelė visoje Visatoje? - Taip, tai įmanoma. Bet taip pat galima įsivaizduoti, jog Visatoje verda gyvenimas. Nes Visata yra be galo didelė. Nuotoliai tokie milžiniški, jog matuojami šviesminutėmis ir šviesmečiais. - Ką tai reiškia? - Šviesminutė yra atstumas, kurį nueina šviesa per vieną minutę. Tai yra labai daug, nes per sekundę šviesa kosmose įveikia 300 000 kilometrų nuotolį. Taigi šviesminutė yra 300 000 kart 60 - arba 18 milijonų kilometrų. Šviesmetis lygus beveik dešimčiai bilijonų kilometrų. - Koks atstumas iki Saulės? - Truputį daugiau kaip aštuonios šviesminutės. Taigi saulės spinduliai, kaitinantys mums skruostus šiltą birželio dieną, aštuonias minutes keliauja per Visatą, kol mus pasiekia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kontrapunktas ...dvi arba kelios melodijos skamba kartu...

2002-01-01 | Kai baltasis "Mersedesas" įvažiavo į sodą, Albertas nusitempė Sofiją į Landynę. Vėliau jie pasileido mišku Majoro trobelės link. - Greičiau! - sušuko Albertas. - Turime suspėti, kol jis nepradėjo mūsų ieškoti. - Ar jau pabėgom iš jo akiračio? - Esam pasienio zonoje. Persiyrę per ežerą, jiedu įpuolė į Majoro trobelę. Ten Albertas atidarė rūsio dangtį ir įstūmė Sofiją vidun. Viskas aptemo. Per kitas dienas Hildė toliau kūrė savo planą. Ji išsiuntė keletą laiškų į Kopenhagą Anei Kvamsdal, porą kartų kalbėjosi su ja telefonu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pokylis sode ...balta varna...

2002-01-01 | Hildė tarsi augte priaugo prie lovos. Jautė, kad rankos nutirpo, o pirštai, laikę didįjį aplanką, ėmė virpėti. Buvo beveik vienuolika. Hildė skaitė jau daugiau kaip dvi valandas. Retkarčiais pakeldavo akis ir garsiai nusijuokdavo, o kartais nusisukdavo ir suinkšdavo. Gerai, kad namuose nieko daugiau nebuvo. Apie ką tik ji per tas porą valandų neskaitė! Iš pradžių Sofija bandė atkreipti majoro dėmesį, eidama namo iš Majoro trobelės. Galiausiai įsilipo į medį, o iš Libano kaip angelas angelas globėjas atskrido žąsinas Martynas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mūsų laikai ...žmogus pasmerktas laisvei...

2002-01-01 | Žadintuvas rodė 23:55. Hildė gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas. Leido nevaržomai plaukti mintims. Kaskart, kai minčių grandinė nutrūkdavo, ji bandydavo save paklausti, kodėl nebegalvoja toliau. Nejaugi nori ką nors išstumti? Jeigu tik sugebėtų nuslopinti bet kokią cenzūrą, tikriausiai imtų sapnuoti atmerktom akim. Šiek tiek gąsdinanti mintis. Bandydama vis labiau atsipalaiduoti ir išlaisvinti visas mintis ir vaizdinius, ji pasijuto atsidūrusi Majoro trobelėje, miške prie ežero.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!