LT   EN   RU  
2019 m. gruodžio 8 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
„Filosofijos pagrindai II“ II. IŠ PAŽINIMO TEORIJŲ ISTORIJOS

2006-04-10 | Plotinas (204 - 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis - Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus šių idėjų atžvilgiu: pažinimas traktuojamas kaip idėjų stebėjimas ir juslinių duomenų lyginimas su jomis. Žmogaus protas juslių pagrindu idėjas verčia į individualias sąvokas - logus. Aurelijus Augustinas (354 - 433m.), filosofas ir krikščionių teologas, kūrė tezes apie tikėjimą kaip visokio žinojimo prielaidą: tikėjimo tipas, tam tikras tipas ir žinojimo pobūdis. Pažinime svarbų vaidmenį Augustinas skyrė intuicijai, kurioje buvo tikėjimas ir nušvitimas iš aukščiau.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ Nuo neoplatonizmo iki modernizmo

2006-04-09 | Plotinas (204 - 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis - Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus šių idėjų atžvilgiu: pažinimas traktuojamas kaip idėjų stebėjimas ir juslinių duomenų lyginimas su jomis. Žmogaus protas juslių pagrindu idėjas verčia į individualias sąvokas - logus. Aurelijus Augustinas (354 - 433m.), filosofas ir krikščionių teologas, kūrė tezes apie tikėjimą kaip visokio žinojimo prielaidą: tikėjimo tipas, tam tikras tipas ir žinojimo pobūdis. Pažinime svarbų vaidmenį Augustinas skyrė intuicijai, kurioje buvo tikėjimas ir nušvitimas iš aukščiau. Neoplatonikas Erigena (apie 810 ~ 877) vystė idėją apie tai, kad tikėjimas yra tas principas, iš kurio žmogaus protas(lot. intellectus = gr. nous) išskiria Dievo pažinimą, kuris yra aukščiausias pažinimo tipas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ III. PAŽINIMAS

2006-04-08 | Iš istorinės pažinimo koncepcijos apžvalgos aišku, kad subjekto ir pažinimo objekto problema buvo aktuali daugeliui filosofinių mokyklų ir krypčių. Tik empirizmas, bet ir tai tik atskiros jo mokyklos, mėgino eliminuoti ar ignoruoti šią problemą. Negalvoju, kad ji yra tuščia abstrakcija. Pažįstančio ir pažintino santykis atskleidžia pačią pažinimo prigimtį. Ignoruoti šį santykį, kaip tai daro K. Poperis, manantis, kad ši problema yra metafizinė (anot jo išgalvota), reiškia užimti kraštutinio empirizmo pozicijas. Iš tiesų jis - radikalus empirikas, kurio netenkina net idealistinis Bredlio empirizmas, kaip ir Diuio instrumentalizmas. Savitą pažinimo supratimą Poperis apibendrino antiesencializmo (lot. essentia - esmė) koncepcijoje, anot kurios pažinimas negali orientuotis į reiškinių esmės aprašymą, nes jos paprasčiausiai nėra. Filosofinės koncepcijos, traktuojančios pažinimą kaip esmės atskleidimą, vadinamos esencialistinėmis. Esencializmo pradininku Poperis laiko Platoną, kurio kritikai skirta didelė dvitomio veikalo „Atvira visuomenė ir jos priešai" (1945 m.) dalis. Platoniškam esencializmui priešpastatomas pažinimo kaip nuoseklaus (step by step) objekto aprašymo supratimas. Šis laipsniškas (piecemeal) supratimas smulkiai aprašytas knygoje „Istoricizmo skurdas" (1944 - 1945 m.).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ Pažinimo ontologija

2006-04-07 | Subjekto ir pažinimo objekto aptarimas nebūtų visiškas be pažinimo ontologijos analizės, t.y. fundamentalių materialinio ir dvasinio pasaulių charakteristikų, leidžiančių pažinti šiuos pasaulius. Pirmiausia tai - erdviniai-laikiniai universumo savybės. Dėl to atsiranda kiti sunkumai. Pasaulio pažinimo sąlyga yra jo fundamentalios charakteristikos, kurias savo ruožtu taip pat reikia pažinti. Į tai atsakysiu, kad fundamentalios pasaulio charakteristikos yra ne pažinimo rezultatas, o metafizinių svarstymų apie būties pagrindus. Metafiziniai svarstymai yra už teisingumo-klaidingumo ribų, tai - bet kokio pažinimo premisos: tarkim, nei vienas fizikas nežino (ir nesisiekia žinoti), kas yra erdvė ir laikas. Tai - metafizinės fizikinio pažinimo premisos. „Erdvė ir laikas, - rašė G. Leibnicas, - paimti kartu, sudaro universumo galimybių seką". Kitaip tariant, erdvė ir laikas organizuoja ir tvarko visatą. Jo nuomone, be materijos nėra erdvės. Apie tai jis polemizuoja su Niutonu, kuriam erdvė yra absoliuti, kadangi egzistuoja nepriklausomai nuo materijos ir judėjimo. Tai - talpykla, kuri gali egzistuoti be įsikišimo. Leibnicui erdvė visada reliatyvi, kaip daiktų funkcija. Rusų filosofas Nikolajus Loskis (1870 - 1965) šiuos požiūrius suvedė į formulę „pasaulis nėra laike ir erdvėje; priešingai, laikas ir erdvė yra pasaulyje". Religiniu požiūriu tą pačią mintį išreiškė švedų mokslininkas ir filosofas Emanuelis Svedenborgas (1688 - 1772): „Dievas nėra erdvėje, nors Jis yra visur". Laiko esmė paprastai siejama su judėjimu ir įvykiais. Aristotelis laiką apibrėžė kaip „judėjimo ir rimties matą". Leibnicas manė, kad „laikas yra ne kas kita, kaip judėjimo dydis". Laielis Uotsonas, šiuometinis parapsichologas, laiką apibūdina kaip judėjimo ritmą ir kaip įvykių atsiradimo funkciją.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ Mokslinis pažinimas

2006-04-06 | Kas yra mokslinis pažinimas? Kokia jo specifika? - šis klausimas domino jau Platoną. Konkrečiai, mokslo specifiką jis mėgino išsiaiškinti lygindamas ją su nuomone, spręsnumas ir išmintingumu. Nuomonė sudaroma patirties ir priklauso praeinantiems reiškiniams. Spręsnumas analizuoja, lygina ir skirtingai nuo samprotavimo pagrindu laiko dorove (samprotavimas tuo ir skiriasi nuo spręsnumo). Išmintis grindžiama kontempliacija, gėrio ir grožio idealais, tai visiškai vertybinė minties forma. Apie Sokratą ir Platoną pasakysim, kad jie buvo išmintingi, bet vargu ar pavadinsime juos mokslininkais. O štai apie Aristotelį jau nepasakysime, kad jis išmintingas: jo mąstymas itin konceptualus, nukreiptas į empirinius reiškinius. Jį galima pavadinti mokslininku, ypač atsižvelgus, kad jis buvo fizikos, biologijos, meteorologijos, psichologijos, logikos, etikos, poetikos ir kt. pradininkas. Vienas iš mokslo požymių yra empirinio, t.y. esančio patirtyje, tyrimo objekto buvimas. Mokslo uždavinys - jos objektą sudarančių reiškinių aprašymas ir jų dėsnių pagal kuriuos jie funkcionuoja atskleidimas. Kasdieninė patirtis negali to padaryti, nes paprasta empiriškai duoto registracija dar nesudaro pažinimo. Būtinas metodas (gr. methodos - tyrimo būdas) kaip pavyzdžių, operacijų ir objekto suvokimo procedūrų visuma. Mąstymas taip pat turi būti konceptualiu, o ne vertybiniu. Išminčius netiks mokslininko vaidmeniui. Kalba, pavyzdžiui, apie eksperimento ir stebėjimo metodus, apie empirinių duomenų apdorojimo ir jų patikrinimo metodus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ IV. MOKSLO LOGIKA IR METODOLOGIJA

2006-04-05 | Mokslo logika ir metodologija yra filosofijos skyrius, tyrinėjantis struktūrą, mokslo formas ir metodus. Skirtingai nuo bendros pažinimo teorijos, vadinamos gnoseologija, šį skyrių kartais vadina epistemologija (žinojimo teorija). Prieš XVII a. baigiasi patirtinės gamtotyros formavimasis. Praktiškai vyksta mokslo formavimas. Būtent nuo šio laiko mokslo funkcionavimo ir vystymosi problemos tampa filosofijos dėmesio objektais. Vienas iš pirmų filosofų, kuris pradėjo aptarinėti mokslo, jo metodų problemas, buvo R. Dekartas. Kaip racionalistas jis manė, kad pagrindinė mokslinio tyrimo forma yra dedukcija, paverčianti bendras idėjas konkrečiomis sąvokomis. Dekarto manymu, svarbiausia yra ne pats pažinimo judėjimas nuo bendro prie privataus, o tai, kad bendros idėjos, būdamos suprantamos ir aiškios, kartu yra ir teisingos, ir todėl pasirūpina išvestinių sąvokų teisingumu. G. Leibnicas kūrė mokslinio pažinimo matematizacijos idėją. Jis puoselėjo mintį apie matematikos pavertimą atskira disciplina mathesis unuversalis - „universaliąja matematika" kaip universaliu mokslinių uždavinių sprendimo metodu. F. Bekonas kaip empirikas esmine mokslinio tyrimo forma laikė indukciją - pažinimo judėjimą nuo privataus prie bendro. Jis laikomas idėjos apie tai, kad gamtotyra pagal pranašumą turi būti eksperimentinė, autoriumi. Tai reiškia, kad pažinimas yra ne pasyvus stebėjimo aktas, o aktyvus faktų ieškojimas materialaus eksperimento pagalba.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ Teisingumo problema

2006-04-04 | Formalių sistemų teisingumas - ganėtinai sudėtinga problema palyginus su turiningu posakiu kaip „Dabar lyja". Pirmąja teisingumo koncepcija buvo aristoteliškoji korespondencijos teorija (atitikimo), anot kurios teisingas yra žinojimas, atitinkantis tikrovę. Vargu ar kas nors mėgins ginčyti šią tezę. Tačiau akivaizdu, kad ši koncepcija susiduria su dideliais sunkumais. Konkrečiai, analitiniai posakiai ir tautologijos išvis nieko netvirtina apie tikrovę, nors yra teisingos. Akivaizdu, kad aristoteliškas atitikimo principas priklauso tik empiriniam žinojimui. Bet ir tai dar ne viskas. Metafiziniai posakiai kaip „Pasaulis laike ir erdvėje baigtinis/begalinis" taip pat už teisingumo ribų, jei jį traktuoti kaip Aristotelis. Šiuolaikinis amerikiečių filosofas Donaldas Devidsonas kritikuoja korespondencijos koncepciją, teigdamas, kad negalima nustatyti žinojimo ir faktų atitikimo be kalbos. Be kalbos, jo nuomone, nėra nei atitikimo, nei pačių faktų. Visiškai sutinku su Devidsonu kalbos vaidmens atžvilgiu. Bet Aristotelis kalba apie atitikimą, kuris nepanaikina kalbos vaidmens. Kritikuodamas Aristotelį, Devidsonas norėjo ne tik įtvirtinti teisėse neklasikines tiesos koncepcijas, bet ir suteikti joms pirmumą. Nemanau, kad jis dėl to teisus. Neklasikiniai tiesos kriterijai galioja tik tiek, kiek aptariamas žinojimas atitinka tikrovę. Nesvarbu kokios koncepcijos teisingumo besilaikant, žinojimo atitikimas tikrovę yra lemiantis. Todėl neklasikinės traktuotės mano požiūriu nepanaikina klasikinės atitikimo teorijos, būdamos pagalbiniais tiesos kriterijais, ją papildo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ V. VIDURAMŽIŲ RACIONALUMAS

2006-04-03 | Racionalumo problemos negalima tapatinti su ratio klausimu, nors būtent tai sudaro šios problemos branduolį. Aišku, kad protas racionalus, bet čia nėra jokios problemos, nes tai paprastą tautologiją: protas protingas. Suprantama, kad šiuo atveju racionalumo problema traktuojama kaip ne-proto atitinkamumo protą problema. Konkrečiai, jutiminė sąmonė racionali tiek, kiek ji atitinka logines schemas. Pavyzdžiui, racionalus jutiminis paveikslas yra ne kas kita, kaip jutiminė sąvoka. Arba: pasaulis racionalus tiek, kiek jis atitinka proto normas ir reikalavimus. Būtent taip racionalumą suprato Klasicizmo ir Švietimo epochos filosofai. Su šia interpretacija galima visiškai sutikti, jeigu prisimintume, kad tai tik vienas mūsų problemos aspektas. Tai Aristotelis kuris, paprastai problemą svarstyti pradėdavo nuo raktinio žodžio reikšmės analizės. Lotyniškas žodis „ratio" turi daugybę reikšmių, tarp kurių pažymėtinos šios: 1. intelektas, protas; 2. minčių būdas; 3. pagrindas, motyvas. Matome, kad racionalumo problema apima ir gnoseologinius, epistemologinius bei metodologinius, ir ontologinius klausimus. Daugelis šiuolaikinių filosofų tyrinėjimų išaiškino, kad epistemologijos aspektu racionalumo problema netelpa į klausimo apie racionalų rėmus. T. Kuno „paradigmos", M. Fuko „epistemos", I. Lakatoso „mokslo - tyrimo programos" nėra loginės arba konceptualios sistemos. Šią prasmę paaiškino St. Tulminas, sakydamas, kad „racionalumas - tai ne loginės ar konceptualios sistemos kaip tokios, atributas, o žmogaus veiksmų ar iniciatyvų atributas...". Beje, gerokai iki St. Tulmino, tai nurodinėjo K. Marksas, supratęs praktiką kaip pažinimo pagrindą, o konceptualias sistemas - kaip praktikos formas, paverstas mąstymo ir pažinimo formomis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ VI. LAISVĖ. Laisvės istorija ir teorija

2006-04-02 | Trečiame Mozės Būties knygos skyriuje aprašoma pirmų žmonių, Adomo ir Ievos, nusidėjimo scena. Nusidėjimu buvo tai, kad Adomas su Ieva valgė vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio. Pats uždrausto medžio egzistavimo faktas reiškė apribojimą visko leistinumo kaip beribės ir beprasmiškos laisvės ir kartu autentiškos laisvės pirmiems žmonėms dovanojimas. Uždraustas medis simbolizavo žmogaus atsakomybę už savo poelgius: nėra laisvės be atsakomybės. Po nusidėjimo žmogus neprarado laisvės, bet iš absoliučios ji tapo reliatyvia, kadangi susiėjo į pasirinkimo laisvę, pirmiausia tarp gėrio ir blogio. Vienuolis Pelagijus (360 - 418) nesiejo reliatyvios laisvės su pirmagime nuodėme, dėl to jo mokymas buvo pasmerktas Efesso soboro 431 metais kaip eretinis. Laisvės reliatyvumas po nusidėjimo pasireiškė ir daugelyje jos apribojimų, kaip antai: darbas, dorovė, pažinimas ir kt. Apribojimai reiškia, kad žmogus privalo skaitytis su jais, sekti juos. Kitaip tariant, apribojimai yra ne kas kita, kaip būtinybė, užgimusi iš piktnaudžiavimo laisve. Mes matome, kad laisvė nėra įsisąmoninta būtinybė, kaip manė Karlas Marksas, priešingai, būtinybė yra puolusi laisvė. Absoliuti laisvė, buvusi Edeno sode iki nusidėjimo, nebuvo apribota kokia nors būtinybe: su būtinybe koreliuoja tik reliatyvi laisvė. Protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris (1483 - 1546) manė, kad viskas vyksta iš būtinybės. Tačiau šiuo pagrindu būtų per anksti daryti išvadas, kad jei viskas būtina, tai laisvės paprasčiausiai nėra. Būtinybė, jo nuomone, nėra prievarta, o reiškia - neišvengiamumas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

„Filosofijos pagrindai II“ Likimas ir laisvė

2006-04-01 | Antikos graikai, kuriems visiškai nebūdingas polinkis į prietarus, turėjo išbaigtą pažiūrų į likimą sistemą, kuri, jų manymu, priklausė nuo dviejų faktorių: moralinio, t.y. teisingumo, ir estetinio, t.y. pasaulio harmonijos. Helenų sąmonė pradėjo mitologizuoti nuo vaizdinio apie daimonus (gr. daimon - „demonas"). Kiekvienas žmogus turi savo daimoną (romėnai jį vadino genijumi - genius), dvasią, atsakingą už jo likimą. Mitai apie daimonus reiškė bendrą likimo idėją, be kokios nors jo apraiškos ir veikimo. Įvykus konkretizacijai, daimonai transformavosi į žmones globojančias dvasias. Antai, Sokrato daimonas kritinėse situacijose patarinėjo, ko jam nedaryti. Kaip žinoma, po teismo sprendimo išgerti nuodų taurę, Sokrato draugai sudarė jam galimybę pabėgti iš Atėnų. Tačiau jis paklausė savo daimono patarimo to nedaryti ir išgėrė taurę su cikuta. Pažiūrą į daimonus graikai apibendrino aidos sąvoka (gr. aída - „likimas"). Aida garbinta kaip dievybė, bet nepersonifikuota: mūsų nepasiekė jos atvaizdai. Galbūt jų ir nebuvo. Vadinasi, aida - tai beveidė lemtis. Likime graikai visada akcentavo negatyvų žmogui momentą, kurį vadino „potmos" ir suprato jį kaip mirtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!