LT   EN   RU  
2020 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
Už ką aš dėkingas senovės žmonėms - V dalis

2002-01-01 | Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti tragiško jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo antiinstancija. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- štai ką aš vadinau dionisiškuoju pradu, štai ką aš suvokiau kaip tiltą į tragiškojo poeto psichologiją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - VII dalis

2002-01-01 | Mokytis mąstyti: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip amatas pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, kaip tam tikro šokio... Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja lengvos dvasingumo kojos! - Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, drambloti rankos judesiai - tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi pirštų niuansams... Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, didijį Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - VI dalis

2002-01-01 | Kad likčiau ištikimas savo stiliui,- jis yra sakantis Taip, o su prieštaravimu ir kritika susijęs tik netiesiogiai, tik priverstinai,- aš tuojau pat iškeliu tris uždavinius, kuriems įgyvendinti reikalingas auklėtojas. Reikia išmokti matyti, reikia išmokti mąstyti, reikia išmokti kalbėti ir rašyti: visų trijų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra.- Išmokti matyti - įpratinti akį žvelgti ramiai, kantriai, su atsidavimu; nuslopinti sprendimą, išmokti visapusiškai suprasti individualų atvejį. Tai pirmas dvasingumo pradžiamokslis: į dirginimą reaguoti ne iš karto, tačiau įvaldyti stabdančius, raminančius instinktus. Išmokti matyti taip, kaip tai suprantu aš, yra beveik tai, kas nefilosofine kalba vadinama stipria valia: svarbiausia čia kaip tik "negeisti", pajėgti susilaikyti nuo sprendimo. Visokį nedvasingumą, visokią niekšybę lemia nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui: nepajėgiama nereaguoti, pasiduodama kiekvienam impulsui.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - V dalis

2002-01-01 | Visas aukštasis lavinimas Vokietijoje stokoja pagrindinio dalyko: tikslo ir priemonių tikslui pasiekti. Kad auklėjimas, švietimas - o ne "imperija" - yra savaime tikslas, kad šiam tikslui pasiekti reikalingi auklėtojai, o ne gimnazijų mokytojai ir universitetų mokslininkai,- tai užmiršta... Reikalingi auklėtojai, kurie būtų patys išauklėti, reikalingos didžios, kilnios sielos, atsiveriančios kiekvieną akimirką, atsiveriančios žodžiu ir tylėjimu, reikalinga brandi, maloni kultūra, - o ne mokslingi chamai, kuriuos, tarsi kokias "dvasios žindyves", jaunuomenė randa gimnazijoje ir universitete. Atmetus išskirtines išimtis, stokojama auklėtojo, pirmosios auklėjimo prielaidos: iš čia kyla vokiečių kultūros nuosmukis.- Viena toki rečiausių išimčių yra mano garbusis draugas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio: pirmiausia jam Bazelis turi būti dėkingas už prioritetą humanistikoje.- Vienintelis dalykas, ko iš tikrųjų pasiekiama Vokietijos "aukštosiose mokyklose", yra brutali dresūra, kurios tikslas - per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau jaunų žmonių padaryti tinkamais, tinkančiais išnaudoti valstybės tarnais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - IV dalis

2002-01-01 | Pasvarstykime: akivaizdu ne tik tai, kad vokiečių kultūra žlunga, akivaizdu, kad nestokojama ir to žlugimo priežasčių. Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta. Jei aukojamasi jėgai, didžiajai politikai, ekonomikai, kelionėms po pasaulį, parlamentarizmui, militariniams interesams,- jei tam tikras kiekis proto, rimties, valios, savikontrolės aukojama šiems dalykams, tada jų trūksta kitiems. Kultūra ir valstybė - neapsigaudinėkime - yra antagonistai: "kultūrinė valstybė" tėra moderni idėja. Viena gyvena kitos nenaudai, viena klesti čiulpdama kitos syvus. Visos didžiosios kultūrinės epochos buvo politinio smukimo laikai: kas buvo didu kultūros prasme, buvo nepolitiška, net antipolitiška... Goethe'i suvirpino širdį Napoleono fenomenas,- jį įkvėpė "laisvės karai..." Tą pačią akimirką, kai Vokietija tampa didžia valstybe, Prancūzija vėl tampa svarbi kaip kultūrinė jėga.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - III dalis

2002-01-01 | - Aš kalbėjau apie vokiečių dvasią: kad ji tapo šiurkštesnė, kad ji sulėkštėjo. Ar to pakanka? - Iš esmės mane baimina visai kas kita: kaip vis labiau regresuoja vokiška rimtis, vokiškas gilumas, vokiška aistra dvasios dalykams. Pasikeitė ne tik intelektualumas, bet ir patosas. - Tai šen, tai ten aš užsimenu apie vokiečių universitetus: kokia atmosfera viešpatauja tarp mokslininkų, koks tuščias, koks savimi patenkintas ir tingus dvasingumas! Būtų visiškas nesusipratimas man priminti vokiečių mokslą - be to, tai būtų įrodymas, kad tas žmogus neperskaitė nė vieno mano parašyto žodžio. Jau septyniolika metų aš atkakliai stengiuosi parodyti, kokią nudvasinančią įtaką daro mūsų dienų mokslinė veikla. Žiauri vergija, kuriai kiekvieną pasmerkia milžiniškas mokslų masyvas, pirmiausia lemia tai, kad pilnatviškos, turtingos, gilios natūros negali rasti joms tinkamo auklėjimo ir auklėtojo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - II dalis

2002-01-01 | - Kokia galėtų būti vokiečių dvasia; daug kas melancholiškai mąstė apie tai! Tačiau ši tauta pati save kvailino beveik visą tūkstantmetį: niekur nebuvo taip piktnaudžiaujama dviem didžiausiais europietiškais narkotikais - alkoholiu ir krikščionybe. Pastaruoju metu atsirado dar ir trečias, kuris jau pats vienas gali paralyžiuoti visokį subtilų ir drąsų dvasios judrumą. Tai muzika, mūsų bukinanti ir buka vokiečių muzika.- Kiek daug vokiškame intelekte niauraus sunkio, raišumo, skystumo, mieguistumo, kiek daug alaus! Kaip apskritai įmanoma, kad jaunuoliai, paskyrę savo gyvenimą dvasiniams tikslams, neturi svarbiausio dvasingumo, dvasios savisaugos instinkto - ir geria alų?.. Tarp mokslus einančio jaunimo paplitęs alkoholizmas galbūt nėra problema mokslingumo požiūriu - žmogus be dvasios gali būti net didelis mokslininkas,- tačiau bet kuriuo kitu požiūriu tai yra problema.- Kur tik nerasi jo, to romaus išsigimimo, kurį dvasioje sukelia alus!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ko trūksta Vokiečiams - I dalis

2002-01-01 | Vokiečiams šiandien nepakanka turėti dvasią: dar reikia ją pasiimti, reikia dvasią išsiimti... Galbūt aš pažįstu vokiečius, gal aš pats galiu jiems pasakyti porą tiesų. Naujoji Vokietija turi sukaupusi daug paveldėtų ir įgytų privalumų, todėl tam tikrą laiką gali pati dosniai švaistyti sukauptos jėgos lobį. Tai, kas joje vyrauja, nėra nei aukštoji kultūra, nei juo labiau subtilus skonis ar kilnus instinktų "grožis"; tai vyriškesnės negu kurioje nors kitoje Europos šalyje dorybės. Daug šaunumo ir savigarbos, daug pasitikėjimo savimi bendraujant, daug pareigingumo, daug darbštumo, daug atkaklumo - ir įgimtas saikingumas, kurį reikia veikiau skatinti, negu stabdyti. Pridursiu, kad čia mokama paklusti nenusižeminant... Ir niekas nejaučia paniekos savo priešininkui...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - VI dalis

2002-01-01 | Pagaliau dar pasvarstykime, kaip naivu apskritai sakyti: "Žmogus privalėtų būti toks ir toks!" Tikrovė mums rodo žavingą tipų gausą, neišsenkamą formų žaismo ir kaitos perteklių; o koks nors vargšas kampininkas moralistas sako: "Ne! Žmogus turėtų būti kitoks?.." Jis, tas vargšas šventeiva, net žino, koks turėtų būti žmogus; jis nupiešia save ant sienos ir sako: "Ecce homo!.. Tačiau net tada, kai moralistas kreipiasi į pavienį žmogų ir sako jam: "Tu privalai būti toks ir toks!", jis nenustoja būti juokingas. Pavienis žmogus yra tam tikra lemties dalis iš vidaus ir išorės, jis yra dar vienas dėsnis, dar viena būtinybė, prisišliejanti prie viso, kas ateina ir kas bus. Sakyti jam "pasikeisk", vadinasi, reikalauti, kad pasikeistų viskas, net tai, kas buvo... Ir iš tiesų buvo nuoseklių moralistų; jie troško, kad žmogus būtų kitoks, būtent dorybingas, jie troško pakeisti žmogų, kad jis būtų panašus į juos, paversti jį šventeiva: dėl to jie neigė pasaulį! Kokia beprotybė!

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Moralė kaip antinatūra - V dalis

2002-01-01 | Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, melagingumą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo vertės problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti šalia gyvenimo, o be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!