LT   EN   RU  
2020 m. balandžio 5 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Gyvūnai
Prancūzų buldogas

2006-12-14 | Įprasta manyti, kad prancūzų buldogas kilęs iš anglų buldogo, tačiau “prancūzo” kilmė iš tikrųjų yra gerokai sudėtingesnė. Standarte kaip veislės pradininkai minimi viduramžių šunys alanai – ispanų buldogai, kurių šiuo metu jau nebėra. Tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji anglų buldogai, viduramžių Ispanijoje egzistavo kelios buldogų veislės. Pradžioje šie stambūs trumpasnukiai šunys buvo naudojami galvijų bandų palydai, vėliau, kaip ir Anglijoje, jie dalyvavo “bulių kovose”. Žymiausias tokių “rungtynių” centras buvo Burgoso miestas. Čia kovose dalyvaudavo burgoso buldogai, panašūs į dabartinius prancūzų buldogus stačiomis ausimis. Be abejo, prancūzų buldogas daugelį išvaizdos bruožų paveldėjo iš anglų buldogo - ypač tai matyti korpuse. Pagal plačiai pripažįstamą teoriją išvedant veislę dalyvavo mažieji anglų buldogai, arba toi-buldogai, kuriuos veisė Anglijoje XIX amžiaus viduryje, po to, kai "bulių kovos" buvo uždraustos. Tuo metu Anglijoje prasidėjus industrinei revoliucijai, į žemyną, o ypač į Prancūziją ėmė masiškai migruoti kvalifikuoti darbininkai, kartu išsiveždami ir mažuosius anglų buldogus. Tai buvo nedideli, vos 6 kg svorio, labai skirtingos išvaizdos, galvos ir ausų formos šunys. Anglijoje buvo gausu šių šunų, tačiau jie nebuvo labai populiarūs tarp standartinių, stambiųjų anglų buldogų, dalyvavusių "bulių kovose", mėgėjų. Šie toi-buldogai buvo mielai sutikti Prancūzijoje. Ten juos ėmė kryžminti su burgoso buldogais, gal ir su terjerais bei mopsais.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

2006-12-14 | Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras - šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse "po žeme" (urvuose), "ant žemės" (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Japonų chinas

2006-12-14 | Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net mažiausiuose butuose. Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus. Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas. Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Keribliuterjeras

2006-12-14 | Jų tėvynės – Airija. Keri grafystėje, pietvakarinėje salos dalyje, kerbliuterjeras arba, kaip dar vadinamas, airių mėlynasis terjeras, auginamas daugelį šimtmečių. Padėdavo ganyti bandas, saugoti namus ir vaikus. Keris – drausmingas ir drąsus, ištvermingas, stiprus, labai judrus, puikus sargas. Loja tik tada, kai gresia pavojus. Geras pagalbininkas medžiojant triušius, lapes ir kitus smulkius žverelius, noriai atneša grobį iš vandens – jis puikus plaukikas, labai mėgstantis vandenį. Keribliuterjeras būdinga melsva kailio spalva, tamsios akys, raumeningas kūnas, keista snukio išraiška. Jie gli gyventi ir mieste, ir kaime. Nepasimeta jokioje situacijoje, nieko nebijo – nei žveries, nei žmogaus, ir kartu lipšnūs, švelnus ir ištikimi tiems, kuriuos myli ir kuriais pasitiki. Jie ištvermingi, drąsūs stiprūs ir labai judrūs. Keribliuterjerai lengvai dresiruojami. Jie nepaprastai sumnūs ir įvairiomis aplinkybėmis supranta, ko iš jų reikalaujama, be to, ir patys reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi teisingai, dėmesingai ir su meile. Geromis sąlygomis gyvena ilgai ir iki senatvės lieka žaismingi bei judrūs. Aštuonerių metų keribliuterjerus sunku atskirti nuo dvejų metų. Šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje Anglijoje 192 metais. Nuo to laiko dėl savo eksterjero, ypatybių ir charakterio pasidarė populiarūs visame pasaulyje. Keribliuterjero kūnas – kvadrato formos. Galva ilga, proporcinga liemeniui, nedidelis perėjimas nuo kaktos į snukį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Labradoro Retriveris

2006-12-14 | Labradoro Retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse. Labiausiai Labradoro Retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega. Jo kailis gali būti gelsvas, šokoladinis arba juodas. Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą. Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro Retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais.

Lankomumo reitingasKomentarų: 6

plačiau >>

Maskvos sarginis

2006-12-14 | Ši veislinė grupė išvesta „Raudonosios žvagždės“ veislyne, kryžminant senbernarus su Kaukazo aviganiais.Pirmoji šios veislės šunų karta buvo artimesnė Kaukazo aviganių tipui- jie buvo stambesni už sembernarą, ryškios gynybinės reakcijos.Vėliau, kergiami su senbernarais, vėl priartėjo prie pastarojo išvaizdos. Maskvos sarginis stambus, grubaus konstitucijos tipo šuo.Patinų aukštis ties ketera – 68 – 75 cm, patelių – 66 – 70 cm.Stipraus, pusiausvyro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo, vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Maskvos sarginiai naudojami apsaugos tarnyboje. Kaulai ir raumenys stambūs. Oda prigludusi, elastinga, gali būti nedidelės raukšlės ties gerkle.Plaukas ilgas, tankus, tankus ir poplaukis, ir dekoratyviniai plaukai, kurie ant kaklo sudaro karčiukus.Kojų užpakalinėje dalyje auga ilgi puošnūs plaukai. Maskvos sarginiai būna dėmėti (balti su rausvomis ir tamsiomis dėmėmis), palši su tamsiu pavidalu apvadu. Galva plati, masyvi, ryškiai pereinanti iš aktos į snukį. Ausys nedidelės, nukarusios, aukščiau akių linijos. Akys nedidelės, apvalios, plačios, tamsios. Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Ketera ryški. Nugara plati, tiesi, raumeninga. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, muskulingos, beveik horizontalios. Uodega sunki, ilga, iki kulnų sąnarių. Krūtinė plati, gili, ilga, su truputį iškiliais šokkauliais, platėjančiais į pilvo pusę. Pilvas įtrauktas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Mažasis šnauceris

2006-12-14 | Grynaveisliai mažieji šnauceriai pradėti veisti pradėjusio amžiaus pabaigoje. Dabartinis mažasis šnauceris – kresno sudėjimo, kvadrato formos, pailga masyvia galva, būdinga šnauceriams. Mažasis šnauceris labai temperamentingas, nuovokus, lengvai dresiruojamas, draugiškas su savais ir nepasitikintis svetimaisiais. Todėl jis ne tik puikus kambarinis šunelis, bet ir geras sargas. Mažasis šnauceris šiurkščiaplaukis, vidutinio ūgio, tvirtas, raumeningas. Patinų aukštis ties ketera pageidautinas pagal standartą – 42 – 50 cm, patelių - apie 42 cm. Galva paprastai atitinka šunelio svorį. Perėjimas iš kaktos į snukį dėl didelių antakių atrodo ryškus. Tiesi nosies nugarėlė lygiagreti kaktos linijai. Nosies veidrodėlis juodas. Lūpos prigludusios prie kaktos linijai. Dantys tvirti, normalaus dydžio, sveiki, balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukštai, simetriškai apkerpamos. Akys ovalo formos, tamsios, tiesios. Apatiniai vokai prigludę, sausi. Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas svoriui, elegantiškas. Krūtinė normalaus pločio, truputį žemiau alkūnių. Pilvas pereinamai įtrauktas. Visas liemens ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Trumpa ir stipri nugara bei juosmuo nesudaro absoliučiai tiesios linijos, o nuolaidžiai pereina į truputį palinkusias strėnas. Priekinių kojų įstrižai pasuktos mentės ir petikaulis sudaro ryškius kampus. Užpakalinių kojų šlaunys įstrižos, raumenys gerai išvystyti. Labai ryškus kulno sąnariai. Letenos apvalios formos, suspaustais pirštais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Nykštukinis pinčeris

2006-12-14 | Tai vieni mažiausių šunelių. Veisti juos pradėta Vokietijoje šio šimtmečio pradžioje. Šio mažo šunelio stipri kaulų, raumenų sistema, jie labai judrūs, gracingi, stiprios nervų sistemos ir ištvermingi. Labai vertinami jo charakterio bruožai – ištikimybė ir drąsa bei agresyvumas ginant šeimininkui priklausantį daiktą ar jį patį. Nykštukinius pinčerius galima auginti net mažiausiuose butuose, nes užima mažai vietos ir nareikia didelės priežiūros. Kai kuriose šalyse juos naudoja žiurkėms ir pelėms gaudyti. Šios veislės šunys bijo šalčio ir nemyli vaikų, jei augdami nebendravo su jais. Patinų ir patelių aukštis ties ketera – 25 – 30 cm. Galva siaura, pleišto formos, skruostai silpnai išvystyti. Kaukolė plokščia. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Snukis sausas, stiprus, proporcingas kaukolės daliai. Nosies veidrodėlis dažniausiai juodas, bet šviesaus atspalvio šunų gali būti ir šviesesnis, panašus į kūno spalvą. Dantys balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukščiau akių linijos, simetriškos. Akys tamsios, ovalo formos. Kaklas aukštai iškilęs, normalioje padėtyje, sausas, normalaus ilgio. Kaklo oda, ypač gerklės srityje, nenukarusi. Liemuo raumeningas. Nugara trumpa, juosmuo stiprus. Krūtinės ląstos šonkauliai plokšti. Pilvas iškilęs, strėnos apvalios. Priekinių kojų mentės įstrižos, galūnės vertikalios, užpakalinių sujungimo kampai gerai suderinti tarpusavyje. Letenos apvalios, suspaustos. Judesiai elegantiški, lengvi, gracingi.

Lankomumo reitingasKomentarų: 9

plačiau >>

Pietų Rusijos aviganis

2006-12-14 | Veislė Taurijos avių augintojų išvesta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kryžminant atvežtus iš Ispanijos Astūrijos aviganius su azijietiškos kilmės vietiniais bei Krymo kurtais, naudojamais avių kaimenėms ganyti bei apsaugoti. Šios veislės šunys gerai dresiruojami ir lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Tai tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 62 cm. Formato indeksas: 108 – 110. Kaulėtumo indeksas: patinų – 17 – 19, patelių – 16 – 18. Šie šunys stipraus, pusiausvyro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys stiprūs. Oda laisva, elastinga be raukšlių ir nenukarusi. Plaukai ilgi, šiurkštūs, tankūs, truputį garbanoti, vienodo ilgio ant galvos, liemens, galūnių ir uodegos, poplaukis tankus, vešlus. Pietų Rusijos aviganiai dažniausiai būna balti, balti su gelsvu atspalviu, palši, įvairių atspalvių pilki, balti ir pilki su neryškiomis dėmėmis, pilkai dėmėti. Galva ilgoka, kaktos dalyje normalaus pločio, su ryškiu pakaušio gumburu ir žandikaulių įdubomis. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus, palaipsnis. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Ausys nedidelės, trikampio formos, nukarusios. Akys ovalios formos, tiesiog, tamsios, su sausais prigludusiais vokais. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, raumeningas, normalaus ilgio, aukštoje padėtyje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Skaiterjeras

2006-12-14 | Skaiterjero tėvynė laikoma Skajaus sala, esanti į šiaurės vakarus nuo Škotijos krantų. Tai labai sena medžioklinė veislė. Skaiterjerai nuo neatmenamų laikų buvo naudojami medžiojant lapes, upines ūdras ir laukines kates. Šios veislės šunys išsiskiria nepaprasta ištikimybe šeimininkui. Tai bebaimiai, nepasitikintys svetimais šunys. Pats garsiausias ir labiausiai gerbiamas šios veislės istorijoje, be abejo, šunelis Bobis, kurio garbei Škotijos sostinėje Edinburge 1872 metais pastatytas paminklas. 1858 metais mirė Bobio šeimininkas, neturtingas senas piemuo. Bobis 14 metų gyveno ant jo kapo, laukdams savo šeimininko. Jį maitino miesto gyventojai. Visi pažinojo jį ir mylėjo už ištikimybę. Bobis nugaišo 1872 metais ir buvo palaidotas šalia šeimininko. Skaiterjeras – žemakojis, ilgas, vos nesiekiančiais žemės, plaukais, raumeningas, tvirto kaulų sudėjimo šuo. Galva ilga, neryškus perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Nosies veidrodėlis visada juodas. Dantys balti, stiprūs, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios arba nukarusios, apaugusios ilgais, puošniais plaukais. Stačios ausys kyšo virš lnijos, nedidelės. Nukarusios – stambesnės, žemiau akių linijos, prigludusios prie skruostų. Akys labai tamsios, vidutinio dydžio, ovalo formos. Kaklas ilgas, raumeningas, aukštai iškeltas. Krūtinė gili, ilga, plokštoka. Nugara ilga, tiesi, stipri.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!