LT   EN   RU  
2020 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Jausmai
Lietuviai - begėdžiai?

2009-10-11 | „Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda? Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ar lietuviai geraširdžiai?

2009-10-06 | Nėra lengva nusakyti kurios nors tautos charakterį, kiti sako kad tai apskritai beprasmiška. Neketinu čia svarstyti šios keblios problemos, bet manau, kad įvairūs veiksniai iš tikrųjų nulemia vienoje geografinėje aplinkoje gyvenančių, vienodą istorinį likimą patyrusių, vienai kultūrinei tradicijai priklausančių žmonių tam tikrą panašumą: vargu ar kas paneigtų, kad, pavyzdžiui, ispanai ir skandinavai yra skirtingų charakterių žmonės, nors tarp jų visados bus didžiausių individualių skirtybių. Tad vis dėlto lietuviai - kokie jie? Šiandien dažniausiai sakoma: pavyduoliai, kerštingi, ,,kraujo trokštantys‘‘. Bet klasikinėje mūsų literatūroje požiūris yra kitas. Verta prisiminti kad ir tokias ekscentriškas, į standartines mąstymo formas neįtelpančias, daug kuo skirtingas asmenybes kaip Balys Sruoga ir Vaižgantas. Abu jie daug mąstė apie lietuviško charakterio ypatumus ir abudu manė, kad gerumas, geraširdiškumas, dvasinės sandaros subtilumas ir didelis dorovinis jautrumas sudaro mūsų nacionalinio charakterio šerdį.Ir iš tikrųjų - šitai paliudija kad ir daugelis specifinių lietuvių kultūros reiškinių, taip pat folkloro, literatūros ir kitų menų - prisimintina to paties B. Sruogos duota Kipro Petrausko sukurtų operos vaidmenų ,tarp jų - Lohengrino, interpretacija, Jono Biliūno proza ir nesuskaičiuojama gausybė kitų. Bet esama ir kitokių gerumo modifikacijų arba veikiau reiškinių, kurie tik savo išoriniu luobu atrodo esą gerumo atvejai, bet iš tikrųjų yra kažkas visiškai kita.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Rasai ir jos šeimai džiaugsmą neša žirgai

2009-10-05 | Rasa Augustienė pasiūlė susitikti prie tvenkinio šalia savo tėvų sodybos. „Ten ir mūsų arkliukas ganosi", - kaip svarų motyvą pridėjo moteris, kurios gyvenime žirgai užima labai svarbią vietą. Ir šis susitikimas per žirgus - pasigėrėjus puikiu Rasos dailiojo jojimo numeriu parodomojoje žirgų programoje, norėjosi su raitele supažindinti ir „Trijų kampų" skaitytojus. Prie tvenkinio susirinko visa Augusčių šeima - Rasa, jos vyras Raimondas ir dukros Aiva ir Austė. Čia jie, kiekvienas po savo darbų, susitarę ar ne, susitinka kone kas vakarą. Ne tik dėl to, kad prieš porą metų Rasos tėvų Laimutės ir Valdemaro Strikų sodyboje išsikastas tvenkinys tapo šeimos ir bičiulių susibūrimo vieta, bet ir todėl, kad šią šeimą vienija bendras pomėgis - žirgai. „Kai prieš metus nusipirkome savo arklį Bingo, galutinai supratome, kad jau visam laikui susiejome savo gyvenimą su žirgais", - sutartinai tvirtina Rasa ir Raimondas Augusčiai. Jodinėti žirgais abu pamėgo dar vaikystėje, tas pomėgis išliko ir po daugelio metų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ar egzistuoja gerumas?

2009-09-25 | Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie žmonės visada stengiasi padėti kitiems. Anksčiau galvojau, jog jie tiesiog yra išmintingi ir supranta, kad pagalba kitiems - pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Žmonės nėra pakankamai stiprūs, kad patys sugebėtų įveikti visas jų kelyje pasitaikančias kliūtis, o didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai pats padedi kitiems. Tai nebūtinai reiškia, kad tau padės tas pats žmogus, kuriam tu padėjai, bet tavo pagalba gali sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai paveiks ir tave (tiesiog žmogus, kuriam tu padėjai, supras šio poelgio svarbą, paseks tavo pavyzdžiu ir padės kažkam kitam, o tas kitas dar kitam, ir t.t., kol kažkieno pagalba pasieks ir tave). Tačiau kai pagalba siūloma netgi tada, kai jos visai nereikia, tada ir susimąstai, jog kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų šie padėti mėgstantys žmonės dažnai nėra nei išmintingi, nei mąstantys apie visuomenės išlikimą ir gerovę. Jie tiesiog siekia patenkinti savo poreikį būti įvertintiems (juk smagu išgirsti apie save vieną kitą gerą žodį), nori pasijusti reikalingi (argi ne gera jausti, kad esi nepakeičiamas, o dėl to ir svarbus kitiems) arba tiesiog įsitvirtinti pagalba pasinaudojusių tarpe (juk žmogus, be kurio neįmanoma išsiversti, turi tam tikrą autoritetą). Bet dabar kyla klausimas - ar tokią pagalbą kitiems galima pavadinti gerumu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip - juk šitaip kažkam padėjome, palengvinome gyvenimą, o tai - geras darbas, ko daugiau galima norėti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaikų psichologija. Agresija

2009-08-11 | Mūsų kultūroje sunku aptikti žmogų, kuriam vaikų auklėjimas smurto pagalba atrodytų kažkas siaubinga. „Tik užpakaliu pajutęs rykštės skonį užauga geras žmogus", – tvirtina ne vienas toks auklėtojas. Taigi gerus ketinimus tinkamai išauklėti savo vaiką tėvai palydi smurtu, tai yra nevaldoma agresija. Užuot ieškoję būdų daryti vaikui auklėjamąją įtaką, „neagresyvūs" tėvai ploja savo atžaloms per užpakalį. Agresija ir destrukcija yra natūralūs kiekvieno mūsų žingsnio palydovai. Dažnai nemokšiškai suvokiamai agresijai užkabinama blogio etiketė. Tačiau kuo kaltas atomas, jei kažkoks kvailys sukūrė atominę bombą? Kuo dėta prigimtinė energija, duota mums agresijos pavidalu, jei kažkieno nesveikoje galvoje gimė impulsas mušti, tyčiotis ar žudyti? Agresija, kaip ir viskas žmoguje, turi savo aiškiai apibrėžtą paskirtį – ji leidžia mums nustatyti tiek išorines, tiek vidines ribas ir jas ginti. Jei kažkas užmynė mums ant kojos, agresijos skatinami apie tai nedelsiant pranešame „įsibrovėliui". Agresija mus saugo ir nuo kitų asmenų nevaldomų blogų nuotaikų, jų noro kitus žeminti ar skaudinti. Tačiau kokiu būdu panaudosime savo agresiją yra mūsų patirties ir kultūros reikalas. Keiktis ir mojuoti kumščiais ar tiesiog tvirtai pranešti apie patiriamus nemalonumus – štai koks platus gali būti elgesio intervalas. Agresija, kaip ir visi prigimties lobiai, reikalauja ilgų treniruočių, mokantis jais naudotis. Maži vaikai, deja, neturi vidinių stabdžių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Disciplina - kelias į džiaugsmą

2009-08-06 | Dažnai mes paniekiname dalykus, kurie turėtų perkelti mus į aukštesnį palaiminimų ir apvalančio Viešpaties patepimo lygį. Puikiai prisimenu, kur buvau, kai aiškiai suvokiau Jokūbo laiško 1 skyriaus pirmųjų eilučių prasmę. Tuo metu aš nebuvau naktiniame maldos susirinkime ir nepasninkavau 40 dienų. Ne, 1979-ųjų vasarą aš buvau vienoje picerijoje, Floridos valstijoje, JAV, ir buvau beprarandąs kantrybę. Tikėjausi su šeima pasimėgauti būtent čia keptomis picomis, tačiau viskas ėjosi ne taip, kaip norėjau. Pirma, picų teko laukti 45 minutes, o kai pliaupiant lietui nešiausi jas į savo motelio kambarį, jos iškrito iš šlapio popierinio maišo į balą. Jau buvau išbaręs picerijos vadybininką, kad taip ilgai turėjau laukti picų, o dabar teks vėl su juo susitikti, nes aš vis tiek noriu picos. „Kaip visa tai galėjo nutikti?", - klausiau savęs. Tada man į galvą ir atėjo Jokūbo laiško eilutės: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę (Jok 1, 2-3). Jau kelias savaites mąsčiau apie šias eilutes, nes rudenį planavau pamokslauti iš Jokūbo laiško. Grįždamas į piceriją pasakiau sau: „Argi šios Jokūbo laiško eilutės nėra tiesa? Jei netrukus ketinu pagal jas pamokslauti, tai gal verčiau pradėti įgyvendinti tai, ką pamokslauju!" Kai žmonės visame pasaulyje badauja, gyvena varge ar miršta nuo ligų, tokio išbandymo, kai viskas virsta aukštyn kojom ir tenka ilgai laukti picos, turbūt minėti neverta.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vargšės avelės, arba Gailesčio spąstai

2009-07-29 | Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada nukreiptas žemyn. Ar neatrodo, kad tai perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, susireikšminimas? Ar jums neatrodo, kad, gailėdamas kito, jį žeminate? Ar nenorėtumėte pagailėti kokios nors stiprios, energingos asmenybės? Ne? Kodėl? Nes ji pati puikiai sprendžia visas problemas. Tai yra – prieš ją nepasipuikuosi. Ja galima žavėtis, jai galima net pavydėti, bet jos gailėti sunku. Nors jos gyvenime turbūt irgi nemažai problemų ir jai būna sunku... Tačiau niekam neateis į galvą mintis pasakyti: „Vargšelė“ ir paglostyti jai galvą... Bet juk gailestis, užuojauta – puiki dingstis padėti žmogui. Gal reikėtų nepaisyti pasitikėjimo savimi, kuriuo tarsi dangstosi gailestis, jei jis duoda tokius puikius rezultatus: skatina padėti kitam?
O ne! Padėdami iš gailesčio mes, vaizdžiai tariant, penime žuvimi, bet nemokome pasidaryti meškerės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Nuoga(s)…prie vaikų

2009-06-01 | Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi. Iš tiesų manau, kad ši tema – labai “jautri”. Nes visi augome skirtingai, todėl ir susiformavęs požiūris į nuogumą yra kiekvieno kitoks. Tačiau pradėkime nuo to: Ar noriu, kad mano vaikas gėdintųsi savo kūno? Ar noriu, kad jo pasitikėjimas savimi būtų mažesnis, o ne didesnis? sakysite, kuo čia dėtas pasitikėjimas… O visgi “dėtas”. Jeigu dvejų metų pypliui, kuriam lakstyti nuogam yra smagumų smagumėlis staiga liepsite VISADA apsirengti, visaip jį gėdinsite…nenuostabu, kad jis augs gėdindamasis savo kūno. Sakysite, “prie ko” čia dabar nuogas vaikas ir nuogi tėvai (tarsi aš “suplakčiau” viską į viena)? “Prie to”, kad tokie tėvai ir patys bijo savo kūno Arba sako, kad nebijo, o iš tiesų nedrįstų nusirengti net prie geriausio(s) savo draugo(ės), nes būtų…gėda! Jokiu būdu nesakau, kad nusimeskite rūbus ir vaikščiokite po namus plikšiai kaip sakosi daranti Britney Spears ar Christina Aguilera , tačiau tikrai nereikia slėptis po devyniais užraktais, kai persirengiate. Ir nepamirškite SVEIKO PROTO. Jeigu persirengiate kitame kambaryje, mokote vaiką gerbti tai, kad žmogus gali norėti privatumo. Jeigu, jums persirengiant, vaikas užeina, o jūs jį išvarote, tai mokote, kad nuogas kūnas – gėdinga.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip būti gera motina?

2009-05-03 | Būti gera motina kūdikiui gali būti sunki užduotis. Buvimas gera motina prasideda ne tada, kai kūdikis gimsta, bet tada, kai jis planuojamas. Jei jūs norite rūpintis savo kūdikiu, tai pirmiausia jūs turite rūpintis savimi. Jei jūs norite būti gera motina savo kūdikiui, jūs turite būti gera pati sau. Rūpinimasis savimi nereiškia vandens procedūrų ar vaikščiojimo po parduotuves, nors nei vienas iš išvardintų dalykų nėra blogi, jei jūs sau tai galite leisti. Rūpintis savimi jūs turite pradėti atsikratydama tų blogų įpročių, kurie kenkia jūsų kūnui, tokie kaip rūkymas, gėrimas. Šitie dalykai kenkia jūsų kūnui, todėl kenkia ir kūdikiui, augančiam viduje. Kai tik kūdikis gimsta, rūkymas ir gėrimas turi dingti iš jūsų gyvenimo, juk jūs nenorėtumėte, kad jūsų kūdikis matytų tokius dalykus. Jei jūs maitinsite krūtimi, tai žinokite, jog viskas, kas patenka į jūsų kūną, gera ar bloga, pateks ir į kūdikio kūną, rašo babymed.com. Maistas ir pratimai taip pat yra labai svarbūs faktoriai būnant gera motina augančiam kūdikiui. Jei jūs savo kūną aprūpinsite geru maistu ir deramais pratimais, tuomet jūs galėsite būti tikra, kad jūsų kūdikis sėkmingai augs. Kai tik kūdikis gimsta, prasideda tikrasis darbas. Buvimas gera motina yra būtinas kūdikio sėkmei ir laimei. Buvimas gera motina nereiškia kūdikio neignoravimo ir esminių dalykų suteikimo, bet kūdikio gyvenimo praturtinimą malonumu ir stimuliavimu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Išdidumas – raktas į sėkmę?

2009-04-07 | Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!