LT   EN   RU  
2021 m. gegužės 11 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Jausmai
Minčių etiudai - Gerumas

2009-03-13 | O koks didelis ir stiprus gali būti pažintas gerumas! Kiek daug jame gali būti gyvybės ir vilties, kiek daug stebuklingų galių gali nešti savyje! Ir visai nesvarbu, kaip gerumas atrodys. Gal tai tik švelnus pavasarinis drugelio prisilietimas. Nebūtiniai gerumas turi būti toks didelis, kaip koks basakojis milžinas, kurio viena koja stovi ant auksinės ražienos, o kita - ant kieto, perdžiūvusio, tiesiog plytomis virtusio grumstuoto dirvono. Taip, gali atrodyti, kad tavo sutiktas gerumas rankomis gainioja debesis, o akimis kalbasi su saule. Gal dėl to, kad gerume gali matyti šviesą ir nubanguojančius tolius, paslaptingus kraštus bei pajusti net iš kažkur atklydusio nepažinto vėjo gaivumą arba palaimingą ramybę. Gera, kai žinai, kad pavargus tave pakels stiprios arba švelnios gerumo rankos, kad ryškiau už vaivorykštę veide uždegs šypseną. Gali būti, kad gerumo rankos bus užimtos šimtais kitų reikalų. Gal jos bus reikalingos gėlei pamerkti, baltai staltiesei ant stalo užtiesti, mažai mergaitei kasytes supinti, o gal gintariniam alui įpilti, senolės galvai prie savęs priglausti, saldžiam rojaus obuoliui nuraškyti ir dar, ir dar. Juk jo rankų reikia ir pačiam didžiausiam švelnumui prie plakančios širdies prisiliesti, tad gali pagalvoti: kur jau man, gyvenimo pavargėliui, jų šilumos laukti. Gal tik pačiame saulėlydyje lyg atpildą už gerus darbus, už kantrų bei saldų laukimą prie jo kiekvienam iš mūsų bus galima priglausti savo veidą. Manau, kad ir tokia mintis bus gera.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaiko agresija: gera ir pikta

2009-02-21 | Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija" kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas"). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju... naudingas. Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius". Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik ta agresija nukreipta taikiems tikslams, todėl aplinkiniams ir pačiam „agresoriui" tai tik į naudą. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikišką įniršį. Sakysime, kad žaislų laužymas – nesąlygiškai agresyvus veiksmas. Bet paimtas atskirai jis dar nieko nereiškia. Labai galimas dalykas, kad prieš mus – jaunasis inžinierius, nusprendęs kelias valandas skirti technikos tyrinėjimams. Kad patenkintų savo smalsumą, jam būtina kažką išimti, išardyti, o kai ką ir sulaužyti. Mokslas, kaip žinoma, reikalauja aukų. Kitas reikalas, jei agresija įgyja griaunamąjį atspalvį (vaiko veidas piktas, jis barasi, šaukia, mušasi ir kt.), – tuomet tai jau tampa problema, kurią reikia spręsti. Visi mažųjų pikčiurnų tėvai kankindamiesi savęs klausia: na, kodėl jis toks? Kodėl negali kaip visi normalūs vaikai problemas išspręsti taikiai? Kodėl nuolat svaidosi žaislais?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Leisk sau laimėti

2009-01-26 | Abejonės, dvejonės nuolat lydi kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną. Abejojame ar priėmėme teisingą sprendimą ar vis dėl to suklydome. Dvejojame priimti atrodytų svarbų sprendimą, bet nesusimąstome iš kur tas žinojimas jog šis sprendimas tikrai jau toks svarbus? Bandome nuspėti savo ateitį ir užmirštame jog mūsų ateitis ne dar vienas lošimas ir jos nereikia nuspėti – ją reikia sukurti. Aš pats nesu išskirtinis, man taip pat kyla abejonių ir dvejonių. Pastebėjau jog kuo daugiau veiki, kuri, darai tuo daugiau abejonių ir dvejonių kyla. Tai natūralu kaip nuolatinis poreikis gerti vandenį. Taip protas mūsų klausia ar tikrai einame tuo keliu, kuriuo norime eiti, leidžia pažvelgti plačiau ir pamatyti naujas mums atsivėrusias galimybes. Deja, dažnas interpretuojame proto patikrą klaidingai. Suprantame, tai kaip pareikalavimą nutraukti mūsų pradėtą darbą ar kaip būtiną posūkį sankryžoje. Jeigu kiekvienai abejonei ar dvejonei visada pirma pasakytume ne ir leistume sau susigyventi su esama dvejone, tai po kurio laiko suprastume kada iš tikrųjų reikia kažką keisti, nutraukti ar pasukti nauju keliu, o kada tai tik dar viena proto patikra. Pirmas impulsas, pirma mintis, tai mintis atėjusi iš pasąmonės, kuri formavosi ilgą laiką ir ji ateina nesąmoningai. Tik po to pasąmonės mintį toliau plėtoja mūsų sąmonė. Jeigu klausysime pasąmonės išsakytos pradinės minties, tai atitiks mūsų veiksmus, pažiūras, kurios yra susiformavusios iki šiol, tai praeitis, kuri nedavė tavo pageidaujamo rezultato.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?

2009-01-25 | Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

2009-01-18 | Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja "godumo" problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis "savo" daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? "Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu..." – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius "aš" ir "mano". Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra "Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia". Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio "aš" atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu "aš" atsiranda ir žodis "mano": "tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė". Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu "mano" yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą

2009-01-07 | Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Mąstyti nėra naudinga; geriau apmokamas tik į kokias nors praktines technologijas investuojamas mąstymas. Nėra naudinga rašyti eilėraščius; nebent didesnę auditoriją pritraukiančius, bet neišvengiamai prie jos ir prisitaikančius romanus, labiau laikraštinius negu literatūrinius. Populiarioji, masinė lektūra yra vienintelė apsimokanti literatūrinė pramonė. Rimtų knygų leidybą reikia remti – valstybei ar vis dar labai retiems mecenatams. Nuolat vieni kitiems primename, kad realybę reikia matyti tokią, kokia ji yra, nepuoselėti tuščių, su ja nesutinkančių iliuzijų. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija. Ir vis dėlto skaitančių žmonių yra, yra ir azartiškai skaitančių, netgi intelektualaus Th. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ naujo tomo vertimą atidedančių kaip laukiantį skaitymo džiaugsmą. Th. Mannas, H. Hesse (iš lietuvių autorių gal labiausiai V. Mykolaitis-Putinas) ženklina paskutinį didžiosios literatūros, susietos ir su dideliais skaitytojų lūkesčiais, etapą. H. Hessei, bibliofilui, priklauso ir metafora knygos magija. 1930 metais parašytame straipsnyje „Knygos magija“ jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gailestis ir pagalba

2008-11-07 | Žmonės vertina šiuos jausmus, tačiau kaip teisingai jie elgiasi? Gailestis ir pagalba savo esmėje — tai pasekmės veiksmai. Ta prasme, jeigu tau reikia pagalbos ar gailesčio, tai kažkuria prasme esi pasekmėje, ir jau derėtų tuo susirūpinti. Visiems norisi kažkokio gailesčio ar pagalbos, nes visi nori bent trumpam pasijusti neatsakingi, t.y. laimingi be rūpesčių. Žmogus sakantis „pasigailėk mūsų, aukštesnioji dvasia“ tiesiog nėra pakankama priežastis. Jis turi nuomonę (kurią būtina keisti), kad jis yra nepakankamas kažką pakeisti, kažkuo būti, įgyti kažkokius naujus sugebėjimus ir pan. Susimuši pirštą — tapai pasekme, verki — esi priežastis. Balansas. Tada kažkas skyrė dėmesio — pagailėjo tavo nelaimės — tapai pasekme. Galbūt patvirtinai, kad esi pasekmė apsiverkdamas. Tapai dviguba pasekmė. Dvigubas disbalansas. Keliauji link aukos būsenos. Sudegė tavo namai — tapai didele pasekme, verki — esi maža priežastis. Pasistatai naują namą — tapai didele priežastimi. Balansas. Tau pastatė namus — tapai dviguba pasekme, t.y., dvigubai silpnesniu ir dvigubai menkiau išgyvenančiu, nes praradai jau du namus – vieną tą, kuris sudegė ir antrą tą, kurio nepasistatei. Jeigu jums atsitinka kokie nors blogi dalykai, atrodytų nepriklausantys nuo jūsų valios, tai greičiausia priežastis yra ta, kad kažkurioje srityje esate pasekmėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Diagnozė – godumas

2008-10-31 | Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gyvenimo džiaugsmas

2008-10-14 | Visi mes turime ką nors, ko neturi kiti. Mus lydi laimė ir kančia. Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų blogai, reikia gyventi toliau ir džiaugtis tuo, ką turime tuo metu. Kiekvienas žmogus savaip supranta džiaugsmą. Vienam džiaugsmas - klausyti muzikos, kitam - vaikščioti gamtoje, o trečiam - apsipirkti. Tokių pavyzdžių galime rasti begales. Yra žmonių, kurie dėl susidariusių aplinkybių negali džiaugtis tuo, kuo gali džiaugtis kitas, bet jie vis tiek atranda jėgų savyje džiaugtis bet kokia jų gyvenimo smulkmena: pražydusiais obels žiedais, rudenio lapais, šiltu lietumi, jūros ošimu. Dažnai girdime aplinkinius skundžiantis, kad jų gyvenimas niekam tikęs, kad jie nebeturi dėl ko gyventi. Tačiau, ar jie pagalvoja, kad gali būti blogiau? Ar jie įvertina tai, ką turi šią sunkią jų gyvenimo minutę? Taip, drąsiai galime teigti, kad yra žmonių optimistų kurie džiaugiasi, kad ir kaip jiem nesisektų. Jie džiaugiasi tuo, kad turi galimybę gyventi, justi, patirti. Visi, kurie nesidžiaugia esama padėtimi, turi lygiuotis į tuos, kurie džiaugiasi dabartimi. Kas nutiktų, jeigu visi vaikščiotų nuleidę galvas, galvodami, kad nebėra kuo džiaugtis? Turbūt pasaulis nebetektų savo spalvų, jis taptų niūrus, kaip senas televizorius, kuris dabar mažai kam reikalingas. Tačiau tas pats senas, nespalvotas televizorius, gali suteikti kažkam džiaugsmą, prisiminimų džiaugsmą, kurio niekas negali atimti. Niekas nedraudžia ieškoti laimės, tačiau ar mums to reikia?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ar padės gerumas pasitaisyti blogiui

2008-09-26 | Supratimas ir agresija, švelnumas ir šiurkštumas. Šiuose žodžiuose telpa labai daug - viskas priklauso nuo to, kurį pasirinksime. O ko mūsų kasdienybėje yra daugiau? Tik gamtoje visada laimi stipriausias. Gyvenime fizinė jėga nėra pagrindinė laimėjimo sąlyga. Štai pasakose gėrį beveik visuomet įkūnija silpnesnis, bet švelnus personažas. Gyvenime irgi taip nutinka. Mažomis ir švelniomis smulkmenomis galima pasiekti labai daug, pamažu nugalėti begalę negerų dalykų. Ne veltui sakoma, kad gyvenimas - pasaka. Nors nesiginčijame: gėrio ir blogio varžybos jame amžinos. Tačiau net rudenį gali pražysti medis, sušildytas švelnios rankos, ir priešingai - vasarą nugeibti nuo žmogaus agresijos. Baltijos televizijos laidos "Tarp miesto ir kaimo" vedėja Vilma Čereškienė, atrodo, net musės negalėtų nuskriausti. Ji tokia miela ne vien ekrane, bet ir gyvenime. Paklausta apie švelnumą ir šiurkštumą visuomenėje, Vilma emocingai kalba, kad žmonės netoleruoja smurto ir patyčių, tačiau kai kuriais atvejais tam pritaria: "Gyvename pagal įstatymus, kurie draudžia įžeisti ar užgauti kitą žmogų. Bet agresija egzistuoja. Plačiai nuskambėjo atvejis, kai krepšininkas Šarūnas Jasikevičius nesuvaldė emocijų ir užgavo žurnalistę. Tai "auksinio berniuko išėjimas iš krašto". Jeigu taip būtų pasielgęs kas nors kitas, būtų buvęs pasmerktas, o dabar - ne. Juk krepšininkas - dievaitis." Vilmos nuomone, toje situacijoje tiesiog buvo galima maloniai paprašyti, kad tas ar anas nesigilintų į asmeninį gyvenimą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!