LT   EN   RU  
2020 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Jausmai
Atsiprašyti reikia mokėti

2008-01-31 | Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas "atsiprašau". Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Agresyvus trimetis

2008-01-24 | Norėdamas atsisėsti ant mylimos auklėtojos kelių, vos trejų metų sulaukęs bamblys įkando ant tų pačių kelių besitaikančiam užsiropšti bendraamžiui į ranką. Užsigeidęs žaislinės mašinos, be ceremonijų išplėšė ją iš mažesnio brolio rankų ir dar gerokai šiam pliaukštelėjo. Kategoriškai pareikalavo, kad tėvai įjungtų „multiką", bet ne apie Mikę Pūkuotuką, o tą, kuriame šaudo ir mušasi. Tokiomis aplinkybėmis pasireiškiantys pirmieji vaikų agresijos priepuoliai glumina ir gimdytojus, ir aplinkinius žmones. Ar šį mažylio elgesį galima vadinti normaliu? Maždaug trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda save suvokti kaip atskirą žmogų ir bando įtvirtinti savąjį „aš". Tada ir ima rodyti ožiukus. Noras pasiekti savo tikslą, gauti žaislą, užsiimti geresnę vietą, patenkinti įgeidžius dažnai ima lietis ašaromis, pasipila reikalavimai, protestai, neretai – ir kumščiai. Tačiau vaikų psichologai ir pedagogai ramina – trimečiams agresyvus elgesys būdingas. Dar daugiau, agresija būtina, kad vaikas normaliai vystytųsi. Kitaip jis negalėtų pažinti supančio pasaulio, apsiginti ar konkuruoti su kitais žmonėmis. „Galbūt žodis „agresija" yra per stiprus norint apibūdinti tokią vaiko reakciją, – svarstė daugiau nei 30-ties metų pedagoginio darbo patirtį turinti Klaipėdos „Varpelio" mokyklos-darželio auklėtoja Valerija Petravičienė. – Veikiau tai spontaniška, emocinga vaiko reakcija."

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

2007-12-22 | Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis - arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu - tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė", - patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kūrybingumas gali būti ir įnoringas

2007-11-13 | Antanas Pipiras, VRS grupės kūrybinio marketingo vadovas, sakosi galintis daug gero ir gražaus apie kūrybingus darbuotojus pasakyti. Tačiau neneigia, kad „vaikščiojantys talentai“ gali sukelti ir sunkumų. „Itin kūrybingi darbuotojai savo idėjomis kartais aplenkia laiką. Pasaulis ne visada subrendęs jų sumanymams. Tuomet iš tokių minčių realios naudos nėra“, – tikina specialistas. Jis priduria, kad kūrybingi žmonės dažnai būna linkę į kraštutinumus. Juk kūryba gimsta vienatvėje arba emocijų sūkuryje. Todėl lakia vaizduote pasižymintys darbuotojai neretai yra arba užsisklendę savyje, arba aktyvūs it bendravimo mašinos. Pasak p. Pipiro, kūrybingi žmonės sunkiai susitaiko su taisyklėmis. „Jeigu susirinkimas prasideda 9 valandą ryto, itin lakios vaizduotės darbuotojai garbės reikalu laikys pavėluoti. Mat jie kitaip suvokia pasaulį: kartais giliau, kartais tiesiog žvelgia iš kito kampo. Mano esantys unikalūs ir išskirtiniai – todėl tiki, kad taisyklės juos aplenkia“, – patirtimi dalijasi pašnekovas. Todėl specialistas pataria su tokiu darbuotoju griežtai aptarti laisves ir pareigas. Pavyzdžiui, leisti darbuotojui į susirinkimą atvykti vėliau, tačiau reikalauti, kad darbas būtų atliktas laiku. Svarbu, kad abi pusės laikytųsi susitarimo. Ne paslaptis, kad kūryba tarsi susieta su emocijomis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėda miegamajame: gėda už tokias gėdas!

2007-11-05 | Dar neišblėsę atsiminimai iš paskutinio nuotykio su mažai pažįstamu bernioku-vyrioku? Aha, paprastai mums gyventi neduodančias gėdas ar nemalonius atsitikimus atsimename būtent iš tokių vienos nakties „nuslydimų“. Jei kas negero atsitinka su mylimuoju, kuris perėjęs kartu vandenį ir ugnį – į nesklandumus lovoje reaguojame kur kas paprasčiau. Maža ko jis nematęs ir kas jį nustebintų. Tos pačios gėdos dėl papilnėjusių kūno linkių, kurias net paplūdimyje slepiame nuo į mus net nežiūrinčių vyrų, lovoje su gyvenimo partneriu pradingsta kažkur pūkiniuose pataluose. Bet štai... Pirmas kartas su naujuoju draugužiu, ar savo svajonių princu net ir ne antras ar trečias sugulimas – kaip rakštis... (kur – žinote iš liaudies posakių). Jaudinamės dėl bet kokio menkniekio, negalime atsipalaiduoti, mintys sukasi apie kiekvieną kūno lopinėlį, apie sakomus ir dar tik už minutės ištarsimus žodžius, apie judesį, kurį atlieka ranka, koja, lūpos... IŠPROTĖSIU!!! Skelbia pasąmonė. Ir verta įsiklausyti, kadangi tik įsitempusi pridarysi visokiausių liapsusų, kurie sugadins ir meilės nuotykį, ir daugybę tavo nervinių ląstelių. Mintis, trumpinanti mūsų gyvenimą – kaip pasirodyti nuostabiausia meiluže, kokią jis kada turėjęs. Žinoma, prieš tai būtų neblogai sužinoti bent jau partnerį iš proto vedančius veiksmus. Nesitikėkite, kad visi vaikinai aktyvūs ir jums beliks sekti instrukciją ir spėti kartu su juo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jei nerimą kelia vaiko godumas

2007-07-15 | “Po jubiliejinio žmonos gimtadienio pristigęs pinigų mokesčiams sumokėti, sumaniau keletą litų pasiskolinti iš savo septynmečio sūnaus, kuriam reguliariai “mokame” kišenpinigius. Jis mielai sutiko paskolinti, bet pareikalavo kita tiek “palūkanų”. Nustebintas tokio sūnaus godumo, pradėjau rimtai galvoti, kaip susitaupyti pakankamai pinigų senatvei, kad jo globojamam netektų numirti badu...” “Mūsų dukra niekada nepamiršta pasidalyti gautais saldumynais su mumis ir savo broliuku. Mielai duoda jų ir savo draugėms. Bet paplūdimyje žaisdama su nepažįstamais vaikais, nenori jiems duoti savo žaislų. O kai kartą kelionėje pasiūliau jai pavaišinti saldainiais gretimai sėdėjusį mažametį bendrakeleivį, patyriau didžiulę gėdą: dukra nepakluso ir pradėjo isteriškai verkti. Regis, auginame tikrą šykštuolę!” Psichologo komentaras. Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, būna labai skirtingi. Vieni linkę viskuo dalytis su kitais, kiti - kaupti, taupyti. Jeigu vaikas neskuba kuo nors dalintis su savo draugais, tai dar nereiškia, kad užaugęs jis bus šykštus ar godus. Teisingai auklėjamas, jis gali užaugti taupus, praktiškas žmogus. Pirmajame laiške minimas atvejis rodo ne vaiko godumą, o tam tikrą vaiko ir tėvo tarpusavio priklausomybę ir netgi konkurenciją. Prašymas paskolinti pinigų - tarsi įsiveržimas į svetimą teritoriją, už kurią galima pareikalauti atlyginimo, kompensacijos. Matyt, vaikas tai suvokia, todėl ir reikalauja. Tuo tarpu tėvelis linkęs vertinti vaiko elgesį pernelyg kategoriškai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atsikratyti kaltės

2007-05-21 | Naktį prabundi dėl nepaaiškinamo nerimo. Daužosi širdis, krūtinę užgulęs sunkumas. Lyg akmuo, lyg nepakeliama našta. Atplėši langą ir bandai įtraukti vėsaus drėgno nakties oro. Kvėpuoti pilna krūtine nepavyksta. Ji lyg sumažėjusi, susitraukusi, kažko keisto pripildyta ertmė. Rytas neatneša palengvėjimo. Skausmo nebėra, o galva - lyg akmenų skaldykloje. Gydytojai, į kuriuos kreipeisi dėl keistų simptomų, liepia padaryti tyrimus, aiškinasi, gūžčioja pečiais, reziumuoja: nervai, stresai, ekologija, gyvenimas... Taip ir grįžti su diagnoze: toks gyvenimas. Galvoji, kad tave baudžia kažkur giliai organizme pasislėpusi liga, kuri pamažu kelia galvą, o geriausiai jaučiasi naktimis, kai tylu. Kai visi tavo pojūčiai nurimsta, kai sąmonė užmiega. Pradedi nuo įkyrios lyg musė minties, paskui ją prisijaukinti. Ta musė nebezyzia aplinkui, ji tupia tau ant peties, žiūri fosforinėmis akimis: taip, taip, taip, kažkas yra blogai, viskas yra blogai, tu vėluoji, tu lengvabūdiškai užsimerki, prarandi laiką ir galimybes, tu nieko nedarai... tu kalta. Ir štai vieną gražią (o gal ir bjaurią) naktį rymodama balkone staiga supranti, ką nori tau pasakyti širdis. O tiksliau - ką turėtum daryti. Atsikratyti kaltės. Daryti tai, ką manai reikalinga ir būtina veikti. Išvyti viską, kas glūdėjo tavo minčių ir jausmų gilumoje, kas po lašelį, po mažą mikroskopinę dalelytę - vėjo genamą smiltelę - vertė tave nerimauti, gailėtis ir kentėti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėdos jausmas

2007-05-21 | Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime. Gėda - tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas - evoliucijos produktas. Jo tikslas - išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda. Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu - paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai. Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių" amžiuje gėda - senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Dvi latvės nutapė gėdos jausmą

2007-05-11 | Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatoma jaunųjų Latvijos menininkių Elenos Griščenko ir Evos Veverės tapybos paroda „Shame“/ „Gėda“. Atidarant ją su sveika ironija pasidžiaugta, kad pirmajam Parodų rūmų aukštui šiais metais tapus savotišku jaunųjų menininkų reprezentaciniu trapu pagaliau pristatomas ir „gėdingasis“ latvių projektas. Idėja surengti bendrą parodą Lietuvoje dailininkėms kilo pernai vasarą dalyvaujant kūrybiniuose pleneruose mūsų šalyje. Kaip teigė pačios autorės, paruošusios po Lietuvą keliaujančiam projektui po keliolika drobių, gėdos temą jos pasirinko neatsitiktinai. Nebenaujas išraiškos aspektas dailėje bei įdomi ir nesvetima pačioms kūrėjoms emocija tapo parodos leitmotyvu, išreikštu ekspresyviais potėpiais, ryškiomis kontrastingomis spalvomis. Jų kūriniai, jau spėję pasisvečiuoti Šiauliuose ir Vilniuje, vienam mėnesiui užsuko į Klaipėdos ekspozicines erdves. Žmoniją per amžius lydintis gėdos jausmas visada buvo įkvėpimo ir apmąstymo šaltinis įvairius menus kuriantiems menininkams. Sąmoningai ar ne, vaizdas galėjo būti gėdingas ir gėdinantis, sužadinantis žiūrovo gėdos jausmą ar vaizduojantis gėdą. Neretai istorijoje aptinkama atvaizdų, kurie tapo gėdos simboliais ir buvo naudojami visuomenės kontrolei. Pavyzdžiui, viduramžių mene, kuriame ženklas turėjo nepaprastą reikšmę, gėdos simboliu buvo tapęs biblijinio brolžudžio Kaino atvaizdas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pyktis parodo mūsų silpnumą

2007-04-18 | Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami - kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas - jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti. Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys. Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda. Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!