LT   EN   RU  
2020 m. sausio 25 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Jausmai
Godumas ir darbas

2004-12-08 | Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį darbą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau - bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti

2004-12-02 | Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau - bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pasirenkite išdidumui

2004-08-27 | Neseniai paskirtas į aukštesnes pareigas pulkininkas persikėlė į laikinas biuro patalpas Persijos įlankos karo metu. Bekraudamas daiktus jis akies krašteliu pastebėjo ateinantį eilinį su dėže rankose. Norėdamas pasirodyti esąs svarbus, jis griebė telefoną. „Taip, generole Schwarzkopf, aš manau, tai nuostabus planas.“ Jis tęsė: „Aš jums pritariu. Ačiū, kad man paskambinote. Iki pasimatymo“. „Kuo galiu padėti?“ – paklausė jis eilinio. „Achhh, aš tik noriu sutaisyti telefoną“, – pasigirdo gana drovus atsakymas. Išdidumas skatina norą atrodyti svarbiais. Ir dar daugiau. Pasistenkime išsiaiškinti, kaip išdidumas atsiranda mūsų gyvenimuose, kad galėtume jį laiku pastebėti ir nugalėti Dievo Žodžiu. „Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė jus persijoti tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti“ “(Luko 22, 31–34). Petras negalėjo matyti priešo (šėtono). O mes niekuo nesiskiriame nuo Petro. Mes taip pat fiziškai negalime matyti šėtono. Mes galime matyti jo pasireiškimą, tačiau dvasinis pasaulis yra paslėptas nuo mūsų akių. Petras negalėjo matyti savojo ego, savo nuodėmės. Išdidumas verčia mus susikoncentruoti į save ir atitolina nuo Dievo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai

2004-06-28 | Pyktis yra dažnai pasitaikanti emocinė būsena, pasireiškianti nuo švelnaus susierzinimo iki nevaldomo aršumo. Ne kartą esame pastebėję, kad supykęs žmogus parausta. Pykčio energija nesulaikomai veržiasi iš vidaus į išorę; objektas, į kurį nukreiptas pykčio priepuolis, jaučiasi atakuojamas galingos, nesuvaldomos jėgos. Pavyzdžiui, įpykę tėvai mažam vaikui atrodo tarsi visagaliai milžinai, tuoj, tuoj ištarsiantys mirties nuosprendį. Tam tikra vaiko dvasios dalis kiekvieną sykį apmiršta, kai jis atsiduria pykčio akivaizdoje. Galingos emocijos prasiveržimo staigumas palieka pykčio objektą apstulbintą ir bandantį suvokti, kas gi nutiko. Kartą mokytoja paklausė grupės šešiamečių: „Kokia yra svarbiausia iki šiol jūsų išmokta tiesa?" Viena mergytė pateikė neįkainojamą atsakymą: „Kai tėtis supykdo mamą, niekuomet neleidžiu, kad ji šukuotų mano plaukus!". Pyktis, kaip ir kaltės ar gėdos jausmas, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ieško „atpirkimo ožio"... Instinktyviai pyktis išreiškiamas kaip agresyvi atsakomoji reakcija, inspiruojanti atitinkamą elgesį, leidžiantį mums kovoti ir gintis, jeigu esame puolami. Taigi šiek tiek pykčio reikia mūsų išlikimui. Kita vertus, negalime fiziškai užsipulti kiekvieną mus erzinantįjį, nes egzistuoja įstatymai ir tam tikros socialinės normos, elgesio kultūra. Taigi mūsų pykčio išraiška jau savaime tampa ribota. Skirtingas šios sudėtingos emocijos apraiškas išgyvena kiekvienas žmogus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atleidimo svarba šeimoje

2004-04-28 | Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, - galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia... Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Valdykite savo pyktį

2004-04-03 | Jungtinių Arabų Emyratų psichologas Zaidas Al Haidanas, kuris baigė institutą Kijeve, aspirantūrą - Maskvoje, o stažavosi Anglijoje ir JAV, sako, kad pyktis yra naudingas sveikatai, tačiau ne visada. Pyktis mums padeda adekvačiai reaguoti į iškylančias problemas, įspėja apie nemalonumus, mobilizuoja mūsų jėgas gintis. Kylantis agresyvumas suteikia žmogui naujų jėgų, padeda susidoroti su emociniu arba fiziniu pavojumi, pavyzdžiui, užpuolimo momentu. Profesorius Haidanas stažuotės JAV metu gydė pacientę, išgyvenusią didžiulį stresą. Šis pavyzdys, pasak jo, yra tipiškas. Moteris ėjo viena tuščia tamsia gatve. Jai įkandin sekė vyriškis. Iš pradžių kilusią baimę netrukus pakeitė pyktis: "Kaip jis drįsta!" Moteris, užuot pabėgusi, sulėtino žingsnius. Kuomet persekiotojas priartėjo, ji staiga atsisuko ir ėmė šaukti iš visų jėgų: "Nešdinkis, arba aš užmušiu tave!" Užpuolikas pabėgo. Stresą moteris išgyveno didžiulį, tačiau liko gyva. "Čia žmogų išgelbėjo pykčio protrūkis", - teigia psichologijos profesorius. Tačiau dažnas įtūžis be didelio reikalo daro žmogų nemalonų bendrauti. Šalia pikčiurnos mums nejauku - ir darbe, ir namie. Pagieža, įniršis, pyktis mums labai brangiai kainuoja. Žmogus tampa kietaširdis, jis pats save sekina emociškai ir fiziškai. Paskui apninka kaltės jausmas, jis atgailauja, kankinasi, keikia save, galiausiai ima savęs gailėtis. Ši vidinė kova, deja, neturi nieko pozityvaus. Ji tik stumia kartoti klaidą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

2004-03-17 | Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau - nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti"), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų - marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį' ir bejėgį", - moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina - ne tavo problema: „logiška" tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Džiaugsmas slypi paprastume

2003-06-06 | Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, - pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

2001-12-21 | Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles - nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, - mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas - tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti - nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.

Lankomumo reitingasKomentarų: 3

plačiau >>

Juodas pavydas

2001-06-03 | Mokslininkai vis dar bando įspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Grynas kalnų oras? Bet garbaus amžiaus senolių yra ir dūmuose paskendusiuose didmiesčiuose. Fizinis darbas ar visiškas atsipalaidavimas? Ilgaamžių rasime ir tarp darbštuolių, ir tarp mąstytojų. Vegetarai? O kiek šimtamečių visą gyvenimą valgė keptos mėsos dar ir vyno užsigerdami. Nerūkantys?Žinome pavyzdžių, kad visą ilgą savo gyvenimą cigaretės ar pypkės iš rankų nepaleisdavo. Gyvenimas be stresų? Taip nebūna. Ilgą amžių nugyvenusieji dažnai būdavo patyrę daug skausmo, netekčių ir neteisybės. Tada kas gi vienija ilgaamžius? Jiems svetimas pavydo jausmas. Ne veltui sakoma – sunyko, pajuodo iš pavydo… Pavydas – tai priešiškumas žmogui, kurį sukelia realūs ar išgalvoti jo privalumai. Bet kurią emociją, netgi neapykantą, galima panaudoti geram tikslui. Tai didelis energijos užtaisas. Tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Pavydas – turbūt vienintelė emocija, iš kurios negims nieko pozityvaus. Pavydas atima galią, „suėda" jus. Nėra nei laiko, nei jėgų ką nors daryti. Nes visos mintys – tik gardžiavimasis savo nenusisekusia dalia, pasipiktinimas gyvenimo neteisybe, keršto planų kūrimas „laimingiesiems". Be to, juk apie tokią neteisybę turi žinoti ir kiti, reikia sąjungininkų, kuriems paverksi, padūsausi. Štai kiek rūpesčių. Ne taip paprasta pačiam neskraidyti ir kitiems neleisti. Kas tie kito privalumai, priverčiantys pavyduolį taip jaudintis?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!