LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 14 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Krikščionybė
Galingiausias egzorcizmas

2007-12-12 | Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių - dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės - pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta - tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti. Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui", skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime. Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas", kad žmogus eina teisingu keliu. Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kuo Biblija skiriasi nuo kitų pasaulinės literatūros knygų?

2007-10-31 | Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų - universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia - džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką - 60 kartų~ kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šventojo Pranciškaus malda

2007-10-04 | Iš „saldžių" kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme. Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje". Nuo tada prasidėjo „brolijos giesmė" jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą - gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis - kelias, tiesa ir gyvenimas. Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo - raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Laurynas: tarp legendos ir istorijos

2007-08-10 | Šv. Laurynas yra įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių katalogą Martirologio Romano, vadinasi yra patikimų istorinių žinių, liudijančių apie asmenį. Šv. Laurynas, diakonas ir kankinys, troško, kaip rašė šv. Leonas Didysis, sulaukti kankinystės kaip ir popiežius Sikstas. Tikriausiai dar būdamas vaikas Laurynas matė grandiozines šventes, skirtas Romos įkūrimo tūkstantmečiui, kuris buvo minimas 237-38 metais, valdant imperatoriui Filipui, vadinamam Arabu. Laurynas buvo vienos Sirijos srities didiko sūnus. Netrukus po minėtų švenčių, Filipą nuverčia nuo sosto ir nužudo Decijus, žiaurus krikščionių persekiotojas, žuvęs kare 251 metais. Imperija išgyvena krizę, kyla germaniškųjų tautų spaudimo grėsmė ir persų agresija. Prieš persus kovoja ir imperatorius Valerianas, įžengęs į sostą 253 metais: Šapuro I armijos nugalėtas mirs kalėjime 260-siais. Tačiau jau 257 m. paskelbė krikščionių persekiojimą. Kaip tik čia ir sutinkame Lauryną, apie kurio gyvenimą žinoma labai nedaug. Gausesnių žinių turima apie jo mirtį, kuri taip pat buvo sudėtinga. Anot senųjų šaltinių, Laurynas buvo popiežiaus Siksto II arkidiakonas, tai yra, pirmasis iš septynių diakonų anuomet patarnavusių Romos Bažnyčiai. Jis padeda popiežiui liturgijoje, dalina Eucharistiją ir administruoja Bažnyčiai skirtas aukas. Taigi, prasideda persekiojimai ir iš pradžių neatrodo tokie jau žiaurūs, kaip Decijaus laikais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jei Dievas gailestingas, kodėl Biblijoje yra grasinimų?

2007-05-28 | Biblija piešia portretą Dievo, kuris yra Meilė ir kuris nori, kad žmonės turėtų gyvenimo pilnatvę. Nors šis įsitikinimas mums ateina per Jėzų Kristų, jis jau numanomas Izraelio Raštuose. Biblija prasideda sukūrimo istorija, iškeliančia į sceną Dievą, kuris, anaiptol pavydžiai nelaikydamas savo turtų sau, trokšta viskuo dalytis su kitomis būtybėmis, kurias pašaukia būti. Toliau randame Izraelio tikėjimo šerdį, epopėją Dievo, kuris išvaduoja vergų grupę ir padaro iš jos savo tautą, savo bendro gyvenimo kokybe pašauktą būti jo buvimo ir atjautos ženklu kūrinijoje. Netgi daugiau: Dievas niekad neatsisako savo meilės sumanymų. Kai jo tauta nusigręžia nuo jo, Dievas toliau ieško būdų grąžinti ją į teisingą kelią. Visada pasirengęs atleisti, skirtingai nei žmonės (žr. Izaijo 55, 6-9), jis atsiskleidžia kaip „malonus ir gailestingas, visada kantrus ir ištikimas, visada geras" (Psalmyno 86, 16). Jei Dievas apibūdinamas kaip „visada kantrus", ar jis vis tiek gali supykti? Per Izraelio kelionę per dykumą, keliose vietose skaitome, kad „įsiliepsnojo Viešpaties pyktis ant žmonių", kurie nepakluso (Skaičių 11, 33; plg. 11, 1; 12, 9). Dar daugiau, pranašų knygose kartais matome šiuos Dievo žmones energingai ir net su pasipiktinimu sukylant prieš tautos klaidas. Taigi mūsų dienomis žmonėms sunku suprasti, kaip grasinimai ir pyktis gali derintis su gailestingumo ir atleidimo Dievu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Tėvas Antonijus: Išpažinties tikslas ir nuodėmės esmė (I)

2007-03-25 | Išpažinties tema tarsi visiškai nereikalinga žmonėms, kurie gimė ir buvo išugdyti Bažnyčioje. Tačiau, matant kokia bevaisė dažnai būna žmogaus išpažintis (kalbu tiek apie kitus, tiek apie save), tenka nuolat susimąstyti: kas yra išpažintis? Kodėl mes išpažįstame savo kaltes, kuo ji įpareigoja, į ką veda? Kai apmąstau savas išpažintis arba tas, kurias teko išklausyti, man atrodo, kad labai dažnai išpažintis yra akimirka, kai mes paprasčiausiai norime nusimesti naštą, norime išsivaduoti nuo kankinančios nuodėmių svorio, idant būtų lengviau gyventi. Vienas berniukas, kurio sesuo paklausė, kodėl jis eina išpažinties, pasakė: tam, kad, numetus buvusių nuodėmių dalį, atsilaisvintų vieta naujoms nuodėmėms. Man regis, jog tai nėra vien tik šio berniuko požiūris, tai daugelio suaugusiųjų požiūris. Ateiname išpažinties norėdami palengvinti savo sielą, siekdami nusimesti praeities naštą. Tačiau ar ateiname tam, kad iš esmės susitaikytume su Dievu, susitaikytume su savo sąžine, susitaikytume su savo artimaisiais, išlaisvėtume nuo praeities, idant galėtume pradėti naują gyvenimą? Tai pirmas klausimas, kurį kiekvienas iš mūsų turi permąstyti. Ne tik tam, kad susidarytume savo nuomonę, bet kad atgailautume, jei iš tiesų kaip tas berniukas ateiname išpažinties tik norėdami nusimesti dalį naštos, kad būtų lengviau gyventi, bet ne siekdami atsiversti iš nuodėmingos praeities. Kai kalbu apie „nuodėmingą praeitį", nekalbu apie tai, kas mumyse yra netobulo, nes tai - viso gyvenimo darbas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ar „velykinė“ gali nebūti nuobodi pareiga?

2007-03-21 | Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija - bent kartą per metus atlikti išpažintį - dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti", tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia"... Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų", kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau... Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį. Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų. Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė" yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės" yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Egzorcizmas: gydo troškimas pasveikti bei Dievo malonė

2007-02-15 | Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis - vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų. Egzorcistu penkerių metų laikotarpiui ganytojas paskirtas Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus 2005 metų gegužės 31 d. dekretu. Jame, kreipiantis į paskirtąjį egzorcistu - kun. V. Vaškelį, teigiama: „Gerasis Viešpats teapdovanoja Jus savo malone, kad, vykdydamas savo vyskupo siuntimu pavestas pareigas, prisidėtumėte prie tikinčiųjų dvasinės gerovės, vaduojant juos nuo piktosios dvasios įtakos jų gyvenimams." Lotynų kalbos žodis exorcismus reiškia išlaisvinimas, išvadavimas. Pagal religijotyros žodyną, egzorcistas yra asmuo, šiuo atveju katalikų dvasininkas, turintis teisę atlikti egzorcizmus - apeigas „piktosioms dvasioms, tariamai sukeliančioms ligas ir kitas nelaimes, išvaryti." Katalikų Bažnyčioje kunigai egzorcistais uoliau pradėti skirti po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965). Tokį Bažnyčios žingsnį skatino padidėjęs žmonių smalsumas burtams, ekstrasensams, okultistams, magijoms bei su tuo susiję padariniai žmogaus sveikatai, likimui. „Ne vien mūsų krašte, bet, tarkim, Prancūzijoje kiek daug veikia įvairių būrimo salonų! Lietuvoje Vatikano II Susirinkimo nutarimų diegimas vėlavo, - sako kunigas egzorcistas V. Vaškelis. Dabar kai kurios šalies vyskupijos ir arkivyskupijos turi vyskupų paskirtus egzorcistus, o kitose vyskupijose dar ruošiamasi tai padaryti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lenkijoje rengiamasi atidaryti pirmąjį šalyje egzorcizmų centrą

2007-02-15 | Lenkijoje, Počernine, netoli sienos su Vokietija, 30 kilometrų nuo Ščečino, katalikų kunigai planuoja atidaryti egzorcizmų centrą. Katalikų Bažnyčia įteisino šį projektą per pastarąsias keletą savaičių. Teigiama, kad kunigas Andrzejus Trojanovskis, penkerius metus Ščečine dirbęs kaip akademinis kapelionas, savo parapijoje per savaitę susidurdavo maždaug su 20 galimai apsėstų žmonių. Vokietijos lenkai taip pat dažnai kreipdavęsi į jį, kadangi, kaip teigia dienraštis „Gazeta Wyborcza", Vokietijoje jau 30 metų kai nėra egzorcistų. Dienraštyje pranešama, kad drauge su kunigu dirbs ir psichiatras. Egzorcizmų centre bus koplyčia ir svečių kambariai, o jį patį planuojama statyti miško pakrašty. Į centrą galės kreiptis asmenys, kuriems reikia pagalbos. „Gazeta Wyborcza" teigimu, Lenkijoje šiuo metu yra 50 praktikuojančių egzorcistų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Egzorcizmas kasdienybėje

2007-01-08 | Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po Krikšto Jordane, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje: „Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! Jėzus sudraudė jį: Nutilk ir išeik iš jo! Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!" (Mk 1, 23-27). Reikia pripažinti, kad Evangelijoje pagal Morkų piktųjų dvasių išvarymas užima svarbią vietą. Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas ištikimas ir kartu laisvas judaizmo atžvilgiu, Jėzus neneigė demonų egzistavimo. Jeigu Jis pats tuo nebūtų įsitikinęs, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį. O tai padaryti Jis turėjo tikrai nemažai progų. Pavyzdžiui, sinoptinės evangelijos pateikia Jo diskusiją su fariziejais apie Belzebulą. Tada grupė fariziejų dėl apsėstojo išlaisvinimo apkaltino Jėzų tai atlikus demonų valdovo galia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!