LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 14 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Krikščionybė
Kun. Aušvydas Belickas. Kodėl „neveikia“ išpažintis?

2006-12-21 | Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera. Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna - „išpažintį". Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį - ketvirtą - išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis - formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko - nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio" tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia - nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba - tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

2006-12-06 | Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma - vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą. Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume. Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra" tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4). Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai" (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apklausos ir išpažintis

2006-11-01 | Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar - per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas" organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais", kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas. Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?" 38 proc. atsakė „taip". Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę - žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pranciškus Asyžietis - šventasis meilės globėjas

2006-10-04 | Pranciškus Asyžietis yra populiariausias „oficialus" šventasis pasaulyje, galbūt ypač dėl to, kad jį plačiai pripažįsta ir nekrikščionišką religiją išpažįstantys žmonės. Jis yra populiarus ne tik dėl anuometinės bičiulystės su ekologija, krikščionišku pamaldumu, savanorišku neturtu ar netgi, nors tai ir arčiau tiesos, su džiaugsmu, kuriuo Pranciškus patraukia mus daug labiau, nei mes sąmoningai suvokiame jo gyvenimą - o labiausiai dėl eroso, kurio vakarietiška krikščionybė visai nepaisė. Būdamas aistringas iki savo širdies gelmių, Pranciškus suteikia mums reikalingą leidimą gauti meilės palaiminimų savo pačių gyvenimuose. Ar jis pats sąmoningai pasišventė tam? Ar pats Pranciškus tobulai ėjo eroso keliu? Abiem atvejais atsakymas yra ne. Tačiau populiarumas kartais liudija apie bendruomenės suvoktą dovaną, nors tuo tarpu pats apdovanotasis gali gerai nesuvokti turįs tą dovaną. Pavyzdžiui... kodėl bitlai buvo taip neįtikėtinai (net jiems patiems) populiarūs? Atleiskite už šį šuolį nuo Pranciškaus iki Johno, Paulo, George‘o ir Ringo, bet šie keturi vyrai tikrai sensacingai sužadino archetipinę gaivališką energiją, kuri milijonams žmonių padėjo atsiverti, išgyventi bendrystę kartu klausantis muzikos ir beveik pagarbiai laukti naujo albumo pasirodymo, kas mūsų laikais jau atrodo seniai pamiršta. Kaip ir šv. Pranciškus, bitlai tik iš dalies buvo atsakingi už tai, kad juos sekiojo visame pasaulyje - jie kūrė muziką ir rūpinosi savo pasirodymais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kodėl aš pasitikiu Biblija

2006-09-18 | Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių. Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, ir nėra kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta. Išskirtinai patikima Biblija ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai. Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka - stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių - Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Br. kun. Jurdanas Statkus OFM: Išpažintis. Pats Sutaikinimo sakramentas yra malda

2006-03-09 | Kodėl sunkoka prikalbinti kunigus pakalbėti apie išpažinties sakramentą viešai internete? Nežinau. Kiekvienam savo. Vieni drovesni, vengia viešumos. Kiti gal bijo kritikos, neduok Dieve, ką nors ne taip pasakys. Tretiems trūksta laiko. Manau, svariausias argumentas yra tyla su sakramentinio slaptumo ženklu, kuri kartais uždengia ir katechezę šio sakramento atžvilgiu. Neužtenka tik vaikučius parengti pirmajai išpažinčiai Pirmosios komunijos proga. Svariau mintis padėlioti galėtų ir turėtų profesūra, ypač šio dalyko specialistai. Nors gali atsitikti, kad jie tik sausi teoretikai, nė karto nesuteikę tikinčiajam to sakramento, apie kurį moko. Pamenu vieną savo profesorių, turintį mokslo laipsnių, kunigą, aiškiai ir įdomiai mokantį apie ligonio patepimą, ir kaip pats viešai per paskaitas prisipažino, dar ne karto iki tol jo nesuteiktą. Kodėl pats sutikote kalbėti? Pati žinai, nelabai noriai. Viena yra pakalbėti su žmogumi akis į akį apie jam rūpimus dalykus ar kur grupėje prie kavos puodelio, kita - daryti masinį šou. Pagalvojau, jei bent vienai dūšiai kažkas paaiškės ar kuo tas padės, gal verta. Minėjote pirmąją išpažintį, kurią turėjome visi tikintieji, bet ką pasakytum, kaip jauteisi pirmąkart eidamas į klausyklą klausyti išpažinčių? Tiesą pasakius jaudinausi, dar zakristijoje pajutau, kaip prie nugaros prilipo drabužiai, ir, rodos, linko keliai. Saujoje net nešiausi špargalkę, kur buvau užsirašęs išrišimo formulę, jeigu netyčia atmintyje „užstrigtų".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Nuodėmių dėžė“. Kodėl katalikai nustojo būriuotis eilutėse ties klausykla?

2005-12-22 | Viena mano pažįstama katalikė visai neseniai pirmą kartą per daugelį metų nuėjo išpažinties savo parapijos bažnyčioje. Ji turėjo savų priežasčių siekti nuodėmių atleidimo, tačiau, be viso to, sakė truputėlį užjaučianti kunigus, kurie yra priversti sėdėti vienumoje klausyklose, laukdami nusidėjėlių atėjimo. Ne taip seniai, vos viena karta anksčiau, galėjai pamatyti mus, sekmadienio popietėmis besibūriuojančius katalikų bažnyčiose, laukiančius savo eilės prieiti prie klausyklos. Mes cituodavome pažįstamas frazes (pvz., „atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau"), išsakydavome savo nuodėmes bei kiek kartų jas padarėme, galbūt tekdavo išklausyti kunigo pamokymą, o po to kaip bausmę sukalbėti keletą „Sveika Marija". Kai kuriose parapijose sistema būdavo taip gerai „atidirbta", jog galėjai stebėti judančią eilutę. Išpažintis buvo būtina katalikų tikėjimo dalis bei katalikiško identiteto ženklas. Taip pat tai - ir asmeninio atsinaujinimo pažadas. Šiuo metu daugumoje bažnyčių eilių prie klausyklų beveik nebeliko. Išpažintis, arba susitaikinimo sakramentas, tapo sakramentu, kurį neretas katalikas leidžia sau praleisti. Mes susituoksime bažnyčioje, būsime palaidoti bažnyčios bei per Mišias priimsime Komuniją, tačiau reguliarus nuodėmių išpažinimas Dievui ir kunigui tampa vis retesnis. Kur pradingo visi nusidėjėliai? Žvelgiant paviršutiniškai, susitaikinimo sakramentą priimančių žmonių skaičiaus mažėjimas nekelia nuostabos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Stačiatikiai

2005-12-12 | Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių Bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas. Šiuo metu yra 15 autokefalinių ir 3 autonominės Stačiatikių Bažnyčios. Tarp jų didžiausia ir įtakingiausia yra Maskvos ir visos Rusijos patriarchija. Lietuva su Stačiatikių Bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų - Daumantas, gavęs stačiatikišką Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas Stačiatikių Bažnyčios šventuoju. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Laukaitytė, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje

2005-12-08 | Politiniai XX amžiaus kataklizmai (pasauliniai karai, okupaciniai režimai) neatpažįstamai pakeitė Lietuvos konfesinį žemėlapį. Vienos religijos sunyko, kitos buvo priverstos išgyventi neįtikėtino masto „eksperimentus“. Visas jas palietė globalūs sekuliarėjimo procesai. Kita vertus, konfesines permainas lėmė ir pačios Bažnyčios, naudodamosi palankia politine situacija. Prerogatyva čia, žinoma, priklausė valstybinėms religijoms, kurių XX a. Lietuvoje būta dviejų, – katalikybei ir stačiatikybei. Ilgaamžė permaininga jų kova XX a. galutinai išblėso, palikdama gilų pėdsaką abiejų religijų istorijoje ir tautų sąmonėje. Būdama ne tik agresyvių imperijų, skirtingų politinių sistemų, bet ir didžiausio pasaulyje stačiatikybės regiono pakraštyje, lietuvių visuomenė religiniam identitetui linkusi skirti ypatingą reikšmę. Tapatinimasis su katalikybe, „Vakarais“ padėjo jai išsaugoti tautinį bei konfesinį vienalytiškumą, katalizavo laisvinimosi iš svetimų kultūrų sąjūdžius. Kaip tokioje kultūriniu ir konfesiniu požiūriu užsiangažavusioje visuomenėje jaučiasi kitos tautos ir religijos? Negausios Lietuvos mažumos lietuviams mažai pažįstamos. Tik dabar imta gilintis į netradicines socialinės, mažumų istorijos temas. Vis daugiau istorikų, sociologų, etnologų domisi nevyraujančiomis tautomis ir religijomis, kasmet daugėja akademinių jų praeities tyrimų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv. Dvasios cerkvė

2005-11-06 | Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m. K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab. Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du - vyrų ir moterų - vienuolynų korpusai. Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV - XVI a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių vienuolynus Vilniuje žinių nėra. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!