LT   EN   RU  
2021 m. sausio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Krikščionybė
Švč. Mergelės apreiškimo cerkvė

2004-03-12 | Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto - pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Viltingas kardinolo V.Kasperio vizitas Maskvoje

2004-03-05 | Kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, be abejonės, vienu pagrindinių jo pokalbių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu klausimų vėl buvo „Ukrainos unitų“ problema, šį kartą dėl jų siekio įgyti patriarchato statusą. Daugiau kaip penkis milijonus narių turinti Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų skaičiumi yra didžiausia iš visų vienybę su Roma turinčių Rytų krikščionių bendruomenių. Kitos, įsiliejusios į Katalikų Bažnyčią, tačiau išlaikiusios savo tradicinę „bizantiškąją“ liturgiją, bendruomenės, – koptai, sirai, chaldėjai, armėnai, maronitai, melchitai, – nors yra mažesnės už ukrainiečius, bet turi patriarchatų statusą. Ukrainos katalikai savo „patriarchališkumo“ nori ir kaip jų dešimtmečių herojiškos egzistencijos pripažinimo pogrindžio sąlygomis, kai sovietinio diktatoriaus Stalino potvarkiu unitai buvo sujungti su Maskvos stačiatikių patriarchatu ir laisvę atgavo tik 1990 metais. Kaip primena JAV katalikų žinių agentūros korespondentė Romoje Sindi Vuden, tais komunistinio persekiojimo metais tuometis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis, ištremtas į Vakarus, daugelio vyskupų ir tikinčiųjų išeivijoje pritarimu buvo pradėjęs tituluotis patriarchu. Tačiau 1976 metais tuometis popiežius Paulius VI, susitikęs su ukrainiečių katalikų vyskupais, sakė, kad „dar ne laikas“ pripažinti jų patriarchatą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Krikščionybės įkūrėjas

2004-02-16 | „Laikų pilnatvei" atėjus, Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, „visų tautų Laukiamąjį", atpirkti pasaulio iš nuodėmės prakeikimo ir įtvirtinti amžinosios tiesos, meilės ir ramybės karalystės visiems tiems, kurie tikės Jo vardą. Jėzuje Kristuje užsibaigia paruošiamasis dieviškosios ir žmogiškosios istorijos etapas. Jame pasiekia kulminaciją visi prieš tai žydams ir pagonims Dievo duoti apreiškimai. Jame išsipildo didžiausias pagonių ir žydų troškimas bei pastangos būti atpirktiems. Savo dieviškąja prigimtimi – kaip Logos – pasak šventojo Jono, Jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, veikiančioji jėga pasaulio sukūrime, jo išsaugojime bei visuose parengiamuosiuose Dievo apsireiškimuose, kurie buvo atbaigti Jo įsikūnijimu. Savo žmogiškąja prigimtimi – kaip Jėzus iš Nazareto – Jis yra subrendęs žmonijos religinio augimo vaisius, turintis žemiškuosius savo protėvius, apie kuriuos šventasis Matas (Izraelio evangelistas) rašo pradėdamas nuo Abraomo, žydų patriarcho, o šventasis Lukas (pagonių evangelistas) kildina Jį nuo Adomo, visų žmonių tėvo. Jame kūno pavidalu gyvena visa Dievybės pilnatvė; Jame išsipildo ir žmogiškųjų dorybių bei pamaldumo idealas. Jis pats yra amžinoji tiesa ir dieviškasis Gyvenimas, asmeniškai susijungęs su mūsų prigimtimi. Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas ir tuo pat metu kūnas iš mūsų kūno ir kaulas iš mūsų kaulų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jonas Bretkūnas – pirmos lietuviškos Biblijos vertėjas

2004-02-16 | Šių metų spalio 1 d. sukako lygiai 400 metų nuo pirmos lietuviškos Biblijos vertėjo Jono Bretkūno mirties. Ši sukaktis tapatinama ir su lietuviškos Biblijos, kurios vertimą Bretkūnas taisė iki pat savo mirties, 400 metų jubiliejumi. Šia proga Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a), lapkričio 27 d. – gruodžio 18 d. eksponuojama unikali knygų paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“. Jos unikalumą atspindi tai, jog pirmą kartą Lietuvoje žmonėms bus sudaryta galimybė pamatyti originalų Bretkūno Biblijos rankraštį. Šis unikumas parodos organizatorių įkainotas 10 mln. litų, tačiau nesuklystume pasakydami, jog į Lietuvą iš Vokietijos atkeliavo neįkainojamas protestantiškosios kultūros paveldo perlas. Šia proga kviečiame ne tik apsilankyti parodoje ir išvysti pirmą lietuvišką rašytą Dievo žodį, bet ir arčiau susipažinti su paties Jono Bretkūno asmenybe.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Didysis Amerikos prabudimas

2004-02-16 | Rugsėjo 11-oji tarptautinio terorizmo akivaizdoje sutelkė visą pasaulį. Išpuolis amerikiečių širdyse sužadino patriotinius bei religinius jausmus. Jie palaiko savąjį prezidentą. Dera pastebėti, kad kaip tik šiuo metu JAV bei Izraelis, kurio konfliktas su palestiniečiais, kaip matyti, ir yra pagrindinė teroro aktų priežastis, išsirinko ryžtingus ir tvirtų politinių bei moralinių įsitikinimų vadovus. Jų atsakomybė šiuo metu milžiniška. Po nelaimės prisipildė Amerikos bažnyčios. Žmonės suskubo gręžtis į Viešpatį ir melsti pagalbos. Manau, mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti amerikiečių religingumo ištakas ir susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų prabudimais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš jų, vykusį XVIII a. pirmoje pusėje, vadinamąjį Didįjį prabudimą. Prabudimai pasireikšdavo tiek vidiniu, tiek išoriniu tikinčiųjų aktyvumu, dinamišku evangelizmu, pakitusiais doroviniais standartais ir daugeliu kitų požymių. Tokie religiniai sąjūdžiai kildavo kaip atsakas į moralės nuosmukį arba į išorinį padorumą bei pamaldumą. Tokių prabudimų priežastimi tapdavo tiek sunkus, krizinis laikotarpis, kai žmonės karštligiškai ieškodavo pagalbos, tiek ir ramus, aprūpintas gyvenimas, kai gyvas tikėjimas užleisdavo vietą formaliam, išoriniam ir reformų būtinybė tapdavo akivaizdi.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Viljamas Tyndeilas – angliškosios Biblijos tėvas

2004-02-16 | Kas dieną studijuoti Šventąjį Raštą gimtąja kalba šiandien mums įprastas dalykas. Sunkiai įsivaizduotume, kad už tai galėtume būti baudžiami arba sodinami į kalėjimą. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad įvairiose tautose atsigręžusiems į Dievą ir pamilusiems savo šalį žmonėms, kovojant už Evangelijos šviesą, teko iki mirties grumtis ir už galimybę, kad kiekvienas žmogus pats jam suprantama kalba galėtų skaityti Bibliją. Šį kartą norime jus supažindinti su paprastu Anglijos piliečiu, tapusiu reformatoriumi, – Viljamu Tyndeilu (1493 - 1536), kurio meilė savo tautai ir Dievo žodžiui kainavo jam gyvybę. Viljamas Tyndeilas (William Tyndale) gimė apie 1493 – 1495 m. Anglijoje, netoli Velso sienos. Apie 1512 m. Viljamas įstojo į Magdalenos koledžą Oksforde, o jį pabaigęs (nuo 1515 m.), kurį laiką studijavo Kembridžo universitete. Tuo metu Kembridžo miestas buvo persmelktas reformatoriškos minties, todėl manoma, kad kaip tik tuo metu arba šiek tiek anksčiau Tyndeilas tapo reformatoriško tikėjimo šalininku.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kruvinoji Merė

2004-02-16 | Mirus jaunam Anglijos monarchui Edvardui VI, kuris kaip ir jo tėvas buvo protestantiškų pažiūrų, dviems jo seserims - Merei ir Elžbietai - kelias į sostą buvo užkirstas, baiminantis, kad jos neatiduotų valdžios į popiežiaus rankas. Dar gyvas būdamas karalius paskelbė savo valią, jog po jo mirties Anglijos karūna turėtų atitekti ledi Džeinei Grei, Safolko hercogo dukteriai, kuri buvo ištekėjusi už lordo Gilfordo, Notumberlendo hercogo sūnaus. Ledi Džeinė buvo karaliaus Henriko antrosios sesers anūkė. Šiam karaliaus sprendimui pritarė ir sutikimą pasirašė visa karaliaus taryba, Londono meras ir beveik visi karalystės teisėjai bei teisininkai. Daugelis nenorėjo soste išvysti Merės, mat baiminosi, jog ji galinti ištekėti už užsieniečio, ir taip Anglijos karūna atsidurtų pavojuje. Taip pat buvo žinomas jos palankumas popiežiui. Nebuvo abejonių, jog su jos atėjimu į valdžią būtų vėl atgaivinti popiežiaus interesai, o tas tikėjimas, kuris suklestėjo jos tėvo Henriko ir brolio Edvardo valdymo metu, uždraustas. Tuo niekas neabejojo, mat Merė buvo užsispyrusi ir nepalaužiamos valios moteris, kuri visuomet atkakliai siekdavo savo.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kolumbas. Ne šventasis, bet tikėjimo gynėjas

2004-02-16 | Per pastaruosius 40 metų ypatingai susidomėta Amerikos atradėjo Kolumbo religinėmis pažiūromis. Prieš keletą metų į anglų kalbą išversta jo knyga „Pranašystės“. Kolumbo krikščioniškasis tikėjimas tebekelia nesutarimų akademinėje aplinkoje. Kai kas jo atgamtinius patyrimus, „dangiškųjų balsų girdėjimą“ laiko protinio nestabilumo, ligos ar streso požymiais, kiti priekaištauja, jog Kolumbo biografai aprašė jį kaip labiau religingą, nei jis buvo iš tikrųjų. Dar kiti teigia, kad Kolumbas buvo gobšus ir nepaprastai ambicingas. Kaip ten būta iš tiesų? Kristoferis Kolumbas, kilęs iš Genujos, Italijoje, išsiskyrė iš kitų savo ūgiu. Buvo toks aukštas, kad netilpo stačias savo kajutėje „Santa Marijos“ laive. Jaunystėje jo plaukai buvo ryškiai rausvi, po 40-ies visiškai pabalo. Veidą „puošė“ didelė nosis. Kolumbas buvo „išskirtinai dievobaimingas žmogus“ – rašė istorikas Delno C. Westas. „Iš laiškų ir dienoraščių matome jį visuomet besimeldžiantį, besišaukiantį Kristaus, Marijos, šventųjų ir garbinantį Dievą“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Džonas Foksas (1517-1587)

2004-02-16 | Džonas Foksas - istorikas, žinomos “Kankinių knygos” autorius. Ši knyga protestantų vyskupų įsakymu, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti. Džonas Foksas (John Fox) gimė 1517 m. Bostone, Linkolnširo grafystėje, Anglijoje. Anksti neteko tėvo. Jį užaugino motina, kuri po pirmojo vyro mirties ištekėjo antrą kartą. Draugai, pastebėję nepaprastus Fokso sugebėjimus ir talentus, pasirūpino, kad Džonas studijuotų Oksforde, kur vėliau buvo išrinktas Magdalenos koledžo garbės nariu. Universitete tai buvo laikoma didele garbe, o šis vardas buvo suteikiamas labai retai ir tik išskirtiniams bei labai pasižymėjusiems asmenims.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Krikščionybės įkūrėjas, II dalis

2004-02-16 | Jėzus išsirinko dvylika apaštalų tarnauti žydams ir septyniasdešimt mokinių – pagonims ne iš tautos išminčių ar didžiūnų, bet iš beraščių Galilėjos žvejų. Jis neturėjo namų nei žemiškų turtų, nei jokių pažinčių tarp galingųjų ar turtingųjų. Kelios pamaldžios moterys karts nuo karto papildydavo Jo piniginę, tačiau ir toji buvo vagies ir išdaviko rankose. Jis bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais, siekdamas pakelti juos į aukštesnio ir tauresnio gyvenimo lygmenį. Reformaciją Jis pradėjo nuo žemiausiųjų klasių, kurias išdidieji – anų dienų hierarchai – tik niekino ir ignoravo. Jėzus nesiekė pelnyti didžiūnų palankumo, bet, priešingai, sukeldavo jų neapykantą ir persekojimus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!