LT   EN   RU  
2021 m. sausio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Krikščionybė
Bažnyčios istorija, III dalis

2004-02-16 | Bažnyčios istorijos šaltiniai - duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies - žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas - Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė - Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas - Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas - Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, - dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Bažnyčios istorija, II dalis

2004-02-16 | Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę - antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai. Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis - visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Bažnyčios istorija, I dalis

2004-02-16 | Philip Schaff, šveicarų kilmės amerikietis, ekumeninių pažiūrų teologas, kurio darbai padėjo įtvirtinti etalonus bažnyčios istorijos moksle Jungtinėse Amerikos Valstijose. Shaff’as gimė 1819 m. Šveicarijoje, dailidės šeimoje. Jis užaugo Prūsų Sąjungos Evangelikų bažnyčioje, o vėliau perėjo į Vokiečių Reformatų bažnyčią. Schaff’as studijavo garsiuosiuose Tiubingeno, Halės ir Berlyno universitetuose, o 1842 m., jam jau pačiam dėstant Berlyno universitete, jo susidomėjimą bažnyčios istorija pažadino pažintis su žymiu bažnyčios istoriku Johann’u Neander’iu. 1844 m. Schaff’as emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir tais pačiais metais tapo bažnyčios istorijos ir biblinės literatūros profesoriumi Vokiečių Reformatų bažnyčios teologinėje seminarijoje Mercersburgo mieste, Pensilvanijos valstijoje. Žymiausias Philipp’o Schaff’o darbas - septynių tomų “Krikščionių bažnyčios istorija” (1858-1892). Jis taip pat redagavo nikėjinio ir ponikėjinio laikotarpio Bažnyčios tėvų raštų anglišką vertimą ir dalyvavo ruošiant vadinamąjį Pataisytą Biblijos vertimą (Revised Version of the Bible).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kunigas egzorcistas E.Rinkevičius nebijo velnio

2003-12-04 | Aukštaitija. Miestelis netoli Panevėžio. Mus pasitikęs kunigas tiriamai perveria tamsiai rudomis akimis. Klebonijos kambarėlyje šaltoka. Ant sienų - šventųjų paveikslai, lentynose - daug knygų religine tema. “Egzorcizmas - labai subtili tema. Pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, ypač kai žmonės nusigręžia nuo Dievo, pradeda nusidėti, - pradėjo pokalbį 54 metų vyras. - Tiesa, dažnai žmonėms išties reikia gydytojų psichiatrų pagalbos, tačiau yra atvejų, kai padėti gali egzorcistas”. “Egzorcistas - išvejantis piktąsias dvasias, velnią, - paaiškino vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą E.Rinkevičius. - Lotyniškai “exorcismus”, graikiškai “exorkizo” - užkeikimas, išvarymas, išvijimas. Tuo pradėjau domėtis labai seniai”. Pokalbiui su žurnalistu šia tema kunigas turėjo gauti vyskupo leidimą. 26-uosius metus kunigaujantis E.Rinkevičius egzorcistu oficialiai pripažintas prieš porą metų. Tiesa, atskirais atvejais su vyskupo leidimu egzorcismo procese kunigui teko dalyvauti jau keliolika metų. “Pagal Bažnyčios kanono teisę kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti po du kunigus egzorcistus, - teigė kunigas E.Rinkevičius. - Kodėl du? Kartais būna ypač sunkūs atvejai, kai egzortą tenka skaityti ištisai, tad vienas kunigas pakeičia kitą. Ir jiems tenka netgi atremti piktųjų dvasių atakas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad juos apsėdo demonai, turėtų kreiptis į savo miesto vyskupiją”.

Lankomumo reitingasKomentarų: 23

plačiau >>

Iš Romos katalikų katekizmo

2003-10-02 | Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir Žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos; kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Stačiatikybė, pravoslavybė

2003-10-02 | Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių (dar yra katalikybė ir protestantizmas) krikščionybės krypčių. Apreiškimo šaltiniais pripažįsta Bibliją ir Tradiciją, skiria Dievo esmę (ji nepažini) ir Dievo būtį (ją žmogus pažįstąs per Dievo veiklą). Švč. Trejybės dogma Švč. Dvasios šaltiniu pripažįsta tik Dievą Tėvą, kuris apsireiškia žmonėms kaip Jėzus Kristus. Stačiatikybė nepripažįsta skaistyklos, atlaidų, liepia melstis už šventuosius; celibato reikalauja tik iš vienuolių, šventikai privalo vesti, bet tik vieną kartą. Dvasininkija traktuojama kaip tarpininkė tarp Dievo ir tikinčiųjų, ji skirstoma į juodąją (vienuolius) ir baltąją (diakonus, šventikus ir vyskupus).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Protestantizmas

2003-10-02 | Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1) vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2) laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3) akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Pravoslavybė

2003-10-02 | Pravoslavybė – viena iš trijų krikščionybės krypčių, kitaip stačiatikybė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Liuteronybė

2003-10-02 | Liuteronybė – pagrindinė, seniausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje dėl M.Liuterio veiklos. Lietuvoje yra 25 liuteronų bendruomenės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Krikščionybė

2003-10-02 | Krikščionybė – (iš gr. Christos – pateptasis, mesijas) – viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo). Krikščionybė paveldėjo judaizme susiformavusią idėją apie vieną Dievą, kuriam būdingas absoliutus gėris, absoliutus žinojimas ir absoliuti galia, kuris yra paties savęs priežastis ir kurio atžvilgiu visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai: viskas Dievo sukurta iš nieko. Asmenybinė absoliuto samprata, būdinga biblinei tradicijai, išreikšta dviem pagrindinėmis dogmomis – Trejybės ir Dievo įsikūnijimo. Krikščionybės atmainos: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė. Katalikų yra apie 800 mln., protestantų – 350 mln., stačiatikių ir Rytų tikybų sekėjų – apie 120 mln.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!