LT   EN   RU  
2019 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kulinarija
Nuo 2010 m. siūloma drausti visų formų alkoholio reklamą

2007-11-09 | Teikiamu projektu siūloma riboti alkoholio prieinamumą griežtinant alkoholio pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus, drausti vartoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, uždrausti visų formų alkoholio reklamą nuo 2010 m. sausio 1 d., alkoholio reklamos kontrolę visuomenės informavimo priemonėse grąžinti iš Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai, taip pat suvienodinti Alkoholio kontrolės įstatyme vartojamų sąvokų nuostatas su kitais įstatymais. Taip pat siūloma drausti fiziniams ir juridiniams asmenims, užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti ir gabenti alkoholinius gėrimus atidarytoje taroje automobilių salonuose. Be to, siūloma drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose ir nestacionariose degalinėse. Siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą gyventojams, siekiama drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose, sanatorijose, įrengtose viešojo maitinimo įmonėse, masiniuose renginiuose ir mugėse alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 6 procentus, parodose - alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 13 procentų. Projekte numatoma įvesti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą mažmeninės prekybos įmonėse, sugriežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose namuose.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Lietuviai valgomuosius ledus atrado didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais

2007-08-14 | Valgomieji ledai į Lietuvą yra patekę įvairiais keliais. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316-1341) valdymo laikais. Pirmąsias žinas apie valgomųjų ledų, tiksliau sakant, šerbeto gamybą į Lietuvos dižiąją kunigaikštystę bus atvežę Aukso Ordos, persų ir armėnų pirkliai bei armėnų gydytojai, kurie su savimi imdavo ir savo virėjus. Platesniam šerbetų išplitimui Lietuvos didikų ir bajorų rūmuose bei dvaruose ypač daug įtakos turėjo 1582-1584 m. Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir didelio būrio Lietuvos didikų ir bajorų kelionė į Šventąją žemę, Siriją ir Egiptą. Kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio palydoje buvo ir asmeninis kunigaikščio virėjas iš Lietuvos Jeremijus. Būtent Jeremijus 1584 metais M.K. Radvilos Našlaitėliui ir jo palydai grįžus į Lietuvą, svečius vaišino egzotiškais gėrimais – „kafa" ir „sorbetu". Osmanų, totorių, karaimų, armėnų šerbetai būdavo skystoki, skirti gėrimui. Juos gamindavo iš granatų, raugerškių, sedulų, šilkmedžio, citrusinių vaisių, arba vynuogių sulčių, rožių nuoviro, rytietiškų uogienių, gardindavo kvapiosiomis žolelėmis. Šie šerbetai būdavo rūgštoki, nes medaus arba cukraus dėdavo labai mažai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jaunųjų alkoholikų karta

2007-07-10 | Medikai tvirtina, kad silpnųjų gėrimų pranašumas prieš stipriuosius tėra mitas. Lietuvoje ryškėja nauja tendencija: į specialistus dėl alkoholio priklausomybės kreipiasi dvidešimtmečiai. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad reklama ne tik informuoja, bet ir skatina rinktis. Iš visų reklamos funkcijų – informuoti, priminti ir skatinti – pati svarbiausia yra pastaroji, sako ekspertai. „Ugniniams saulėlydžiams begęstant, anuomet iškiliuose dvaro rūmuose neretai panelės ir ponaičiai mėgaudavosi nekaltais maišyto skonio gėrimais. Sodrios giros taurė, pagardinta „Kunigaikščių“ alumi, ne tik maloniai šildė, bet ir nuteikė žaismingai“, – skelbia viena gerai žinoma reklama. Visi žino, kad reklamos tikslas – ne tik informuoti apie naujo produkto rinkoje atsiradimą, bet ir įsiūlyti jį vartotojams. Pamatęs reklamą žmogus turi užsinorėti paragauti – išgerti. Ar jis naują produktą gers vietoje sau įprastinio alkoholinio gėrimo, ar gers tik todėl, kad norės išbandyti, nuspręs pats. Svarbu, kad išgertų. Dar geriau, jei gers ir toliau, ir dažniau. Visiems buvo aišku, ko siekė alkoholinių gėrimų bendrovė, skatindama kovoti už „laisvę Joninėms“. Kokia šventė be alkoholio? 2008–uosius Seimas paskelbė Blaivybės metais ir nusprendė, kad veiksmingiausias būdas kovoti su plintančiu girtavimu – uždrausti alkoholio reklamą. Taip problemos sprendimas visiškai politizuotas ir įbruktas į Prezidento rankas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pueras (Pu-Er-Ča)

2007-06-29 | Pueras (Pu-Er) - tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta... Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų") provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata - „puer-ča" - „arbata iš Pu-Er‘o". Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai" (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) - tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų. Pats žodis „pu-er" sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena", tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu" - trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er" - ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis", kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą. Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Velykų stalas žemaičių bajoro namuose

2007-04-05 | Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieksoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėję. Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, - ypač mėgiami vaikelių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Brendis

2006-07-22 | Brendis laikomas seniausiu iš distiliuotų (spiritinių) gėrimų, pradėtas gaminti dar XII amžiuje, o kai kurių istorikų manymu - dar anksčiau (Romos imperijos ar ankstesniais laikais). Vynas buvo distiliuojamas, siekiant supaprastinti jo pervežimą į tolimas šalis. Labiausiai brendžiai ėmė plisti XVII-XVIII amžiuose, įvairių šalių gamintojams bandant sukurti gėrimus, panašius į Prancūzijoje gaminamus konjaką ir armanjaką. Labiausiai paplitusios brendžio rūšys gaminamos imituojant konjako gamybos technologijas, regionuose, esančiuose netoli Cognac provincijos. Šiais laikais pamėgdžiojami netgi konjako markiravimai (X.O., Napoleon ir pan.). Kadangi brendžių standartizavimas gan menkai paplitęs, toks markiravimas neretai būna melagingu (gali reikšti seniausią iš rūšių, panaudotų gamyboje, arba net iš viso būti beprasmiu). Nepaisant to, yra ir itin gerų brendžio rūšių, niekuo nenusileidžiančių konjakams ar armanjakams.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Degtinė

2006-07-22 | Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Konjakas

2006-07-22 | Konjakas (nuo pranc. Cognac - regionas, kuriame gaminamas konjakas) - spiritinis gėrimas, gaminamas Prancūzijos Cognac regione, laikantis valstybinės organizacijos Bureau National Interprofessionel du Cognac nustatytų reikalavimų: Gėrimas turi būti pagamintas griežtai apibrėžtame Cognac regione, iš konkrečių rūšių vynuogių. Vyno spiritas, iš kurio daromas konjakas, turi būti pagamintas dvigubos distiliacijos būdu. Turi būti išlaikytas (sendintas) tikrose ąžuolo statinėse ne mažiau, nei 2 metus. Kartais, pagal gamybos vietą, išskiriamos Grande Champaigne ir Petite Champaigne konjako rūšys. Konjakas daromas iš vynuogių spirito (pranc. Eaux de Vie - gyvojo vandens), kuris, savo ruožtu, gaminamas iš specialiai paruošto sauso balto vynuogių vyno. Distiliacijos metu gaunamas maždaug 70% stiprumo spiritas, kuris pilstomas į ąžuolo statines ir sendinamas. Senstant, konjake ištirpsta kai kurios ąžuolo medienoje esančios medžiagos (dėl to konjakas įgauja rusvą atspalvį), per ąžuolo poras prasiskverbęs oras sukelia lėtą konjako oksidaciją ir naujų aromatinių junginių susidarymą. Tuo pat metu, dalis alkoholio išgaruoja, ilgainiui gėrimas tampa šiek tiek silpnesniu. Išlaikytas konjakas atskiedžiamas vandeniu, gaunant 40% stiprumo gėrimą, kuris išpilstomas į butelius. Dažnai, išpilstant, maišomos kelios konjakų rūšys, tada bendras amžius nustatomas, remiantis jauniausiu iš konjakų, esančių mišinyje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Likeris

2006-07-22 | Likeriai - labai plati grupė alkoholinių gėrimų, gaunamų, maišant spiritinius gėrimus su įvairiais sirupais, trauktinėmis, vynais, sultimis ir pan. Pirmieji likeriai buvo pradėti kurti dar XII-XIII amžiuose, iškarto po alkoholio distiliacijos išradimo. Likeriai itin išpopuliarėjo XIX amžiuje, atsiradus pigioms spirito gamybos technologijoms. Likerių stiprumas būna labai įvairus: nuo 18 iki 80% etilo alkoholio. Skoniui pagerinti į likerius pilama cukraus sirupo, tirštumui (konsistencijai) išlaikyti - krakmolo sirupo. Kai kurie likeriai, kaip ir trauktinės, gali būti išlaikomi iki kelerių metų, kad įgytų geresnį skonį. Tiesa, dėl didelio kiekio cukraus, išlaikymas paprastai daromas stikliniuose ar metaliniuose induose, o ne statinėse.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Midus

2006-07-22 | Midus - alkoholinis gėrimas, gaminamas iš medaus. Natūralus midus būna 10-12, kartais - iki 16% alkoholio stiprumo, gaminamas mielėmis fermentuojant medaus ir vandens mišinį. Dalis medaus kartais pakeičiama cukrumi, skoniui pagerinti dedama vaisių, uogų, aromatinių žolelių. Yra žinoma, kad midų gėrė dar senovės egiptiečiai, romėnai, graikai, tačiau šiose šalyse jį išstūmė gerokai pigesni alkoholiniai gėrimai, gaminami, fermentuojant vynuogių ar vaisių sultis (vynas). Viduramžiais midus buvo gana paplitęs Šiaurės Europos šalyse, Lietuvoje, Rusijoje. XVII-XVIII a., nykstant bitininkystei ir kylant medaus kainoms, midaus gamyba nunyko. Šiuo metu tradicinis midus nėra gaminamas, tačiau jo pagrindu yra sukurta grupė likeriams ir trauktinėms artimų alkoholinių gėrimų, gaminamų Stakliškių gamykloje "Lietuviškas midus".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!