LT   EN   RU  
2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Haruki Murakami – keistas japonas ir rašytojas

2004-07-26 | Tipiškas H. Murakami knygų herojus - tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet dažniausiai neturi darbo ir pinigų. Toks jaunuolis paprastai mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytom slyvom ir svogūno laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte...), itin mėgsta džiazą, važineti po miestą automobiliu... Ir kuo gi stebuklingas toks personažas, pasakytumėte... Tačiau H. Murakami savo personažus paprastai kažkuo būtinai „pagardina“. Veikėjas dar gali turėti ir „nekaltą hobį“. Pavyzdžiui, knygoje „Avies medžioklė“ vaikinas ieško merginos su neįprastos formos ausimis... Iš viso to, kas buvo pasakyta, neįmanoma įžiūrėti kažkokių tracininių japoniškų vertybių H. Murakami tekstuose - siekio gyventi harmonijoje su aplinkiniu pasauliu ar panašių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jean-Paul Sartre "Žodžiai", 2000, Pasviręs pasaulis

2004-07-25 | Stebėtinai greito tempo biografinė savianalizė. Norite paskaityti apie mažyčio Žano Polio vaikystės fobijas ir iliuzijas? Susidaro įspūdis, kad norima pasakyti: jos nulemia visa gyvenimą. Kaip ir turi būti, daug kas panašu į Camus schematiką: savižudybė, mirtis, gyvenimo prasmė, kabinimasis už iliuzijų, melas ir tiesa, tiesa ir melas. Iš tikrųjų labai daug tiesos apie melą, nuoseklios ironijos, staigių paradoksų, kurie naudojami kaip įrodymai: verta susipažinti. Nedaug Žodžių.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Salman Rushdie "Paskutinis mauro atodūsis", 2000, Alma littera

2004-07-25 | Salman Rushdie, įkvepiančios biografijos indo-mauro (mažyčiai binladenai paskelbė mirties nuosprendį už jo "Šėtoniškas eiles", diskredituojančias islamą; kaip negražu), karšta, sunkiasvorė šeimos saga, įtrinta painių, išlaikytų metaforų prieskoniais, gana neatsakingai, bet išradingai sintetinamų likimų simbolika. Stebina universali pasaulėžiūra, kuriai ištreniruoti tikriausiai reikia daug metu: religija, Betmenas, Šyva, Jėzus, masturbacija, homoseksualumas, senatvė. Šito vaikino ranka pakankamai greito tempo, ir žodžių jis nešlifuoja, todėl kai kurios vietos suskystėjusios, bet vaizdavimo jėga išties gniaužia kvapą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

John Barth "Plaukiojanti opera", 2000, Lietuvos rašytojų sąjunga

2004-07-25 | "Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau". Kaip rašo viršelyje, knyga su "juodu" humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera - romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: "šventasis", "cinikas".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas "Aukso veršis", 2001, Tyrai

2004-07-25 | "Šlovės erškėtspygliai tuoj pat susmigo į taurias keliauninkų kaktas". Anotacijoje lietuviško sąmojo grandas ir šitos knygos vertėjas Jurgis Gimberis prisiekia, kad ji puiki, ir prisiekia teisingai. Bet nors neduočiau rankos nukirsti, reikia būti bent šiek tiek paragavus tarybinių viduramžių, kad pilnai gėrėtumeis tokiu veiksmu ir tekstu. Tai labai sveiko proto ir įtempto sarkazmo opusas apie Ostapą Benderį, kurio vardas man visada gerklėj stovėjo, ankstyva situacijų komedija. Išsityčiojama iš visko: žmogaus, santvarkos, mentaliteto, socialistinio absurdo ir kapitalistinių sentimentų. Knyga, aišku, popsas, bet labai gerai nuslenkantis. Veiksmas ir dialogai intensyvūs, neišsikvepiantys, siužetas rangosi aplink juos dinamiškai ir pranašiškai, meistriškai, ne, tiesiog meistriškai ir margaritiškai, nes gali užuosti Bulgakovo stilių, toną, pasakojimo tėkmę, tik nėra metaforos, metafizinio-meninio pagrindimo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Torgny Lindgren "Tapytojas Margalapis", 2001, Alma littera

2004-07-25 | Margi šito veikalo lapai padalinti į daug segmentų, panašių į apsakymus, kurie paskui persipina ir atkartoja kai kuriuos veikėjus ir istorijas. Tapytojas Margalapis tapo popsą ir pardavinėja jį kaimiečiams, paštininkams ir akliems senukams, kuriems ten įrodo už širdies griebiančius peizažus. Bet tai tik viena linijų. Gana švelnus stilius, švelni ironija, ir labai teisingo rašymo įspūdis. Pasidėjau į savo aukso fondą ir duodu 10 balų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Chuck Palahniuk "Kovos klubas", 2001, Tyto alba

2004-07-25 | Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius - turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk'as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Darius Šimonis "Rykštė", 2001, LRS leidykla

2004-07-25 | Nereikia susiraukti: poezija. Regis, antra trisdešimtmečio giganto, kurį Jakimavičius vadina liet. poezijos viltim ir ateitim, knyga. Epitetai, pirmiausiai ateinantys į galvą: industrinis, barokinis, liaudinis, visoks. Pritariu Gedai, kuris apie Šimonį sako: juk nerašysi šitaip visą gyvenimą. Čia labai daug literatūros (ir ne vien) parodijos, nuo kurios galiausiai darosi koktu. Jokių banalybių ar sentimentų, negali pasitikėti nė vienu žodžiu, daug įmantrių (genialių?) galvosūkių, kurių iškart "nepagausi" (vieno Šimonio gabalo priedainis). Ir vis dėlto mintis lankstoma magiškai. Paspausčiau ranką, jei apimčiau. Sodrūs įvaizdžiai, postmodernistinis tonas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Liudvikas Jakimavičius "Medinė/Wooden", 2001, LRS leidykla

2004-07-25 | Kai įkala, šitas barzdotas jaunuolis gerai varo per mikrofoną, mačiau Druskininkuose. Visada juokiuosi ir ploju. Čia - rimti, bet lengvi tekstai, primenantys užsisvajojimą, bet su potekstine misija ir šalia vertimais į anglų kalbą, kas neva yra labai novatoriška. Medinė knyga neėda laiko ir neapkrauna smegenų, tik atsiduoda rudeniu ir įspūdžiu, kad plauki aukštielninkas upės dugnu ir debesies kraštu. Pliusas (nors mūzų malūno R. Gerbutavičius, prisimenu, turėjo savo viziją šiuo klausimu).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Małgorzata Saramonowicz "Sesė", 2000

2004-07-25 | Jei neklystu, tai buvo vadinama lūžiu lenkų prozoj; ir iš tikrųjų, stilius tikro bestselerio, tik tos tarakonų potvynio fobijos labai primena Stephen King… Knyga padalinta į dvi besikeičiančias linijas: frigidiškos lavonės (komoje) kliedesius ir jos bukoko vyro psicho-detektyvinę paiešką. Skaityti greita ir įdomu, bet ar ką nors įdeda į galvą? Vis vien jaučiasi tas post-tarybinis tragedijos-iš-nieko prieskonis, arba, tiksliau, tragedija labai paprastai sukonstruota: liga, koma, smurtas vaikystėj. Taigi dar ir kalifornietiškas Los Angeles kalvų modelis. Baisus sadistas die-vas? Tiek to, pliusas už šitą idėją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!