LT   EN   RU  
2019 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", 2000, Vaga

2004-07-25 | Perskaičiau, nes kažkada liepė liet. k. mokytoja, be to, labai kompaktiškas leidinys, ir tam, kad visiems pasakyčiau: neimkiet ir neskaitykiet. Turbūt tai vaikams, bet pažinojau ir kelis suaugusius vyrukus iš stuomens ir liemens, kuriuos šita knyga paėmė. Tai paistalai apie laikiną kūną ir reikšmingą dvasią… apie paukščius, kylančius aukštyn… jei tai ištveriate, esate minkštųjų širdžių didvyriai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

en Fielding "Bridžita Džouns: ties proto riba", 2000, Alma littera

2004-07-25 | "Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi". Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad "moterų literatūra" (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir paskatinama. Kaip "Prozaco kartoje", Elizabeth Wurtzel toniniame opuse: jautiesi apvyniotas telefono viela, įkalintas tiesiog stebuklingai smulkmeniškoje ir beprasmiškoje vieno gyvenimo istorijoje: kaip kažkokia sudvisus mergelė savaitę negalėjo atsikelti iš lovos, nes jai buvo depresija. Arba lieknėjimas storėjimas, arba "tie vyrai", arba dar kažkas. Atleiskit. Tai iš tų neįkainojamų vertybių, kurios man nesuvokiamos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jack London "Jūrų vilkas", 2002, Presvika

2004-07-25 | Filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas - tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius - džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius - finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip pat buvo "neegzistuojantys", o pasaulyje tebuvo vienas LTV kanalas su besibalotiruojančiomis Orwell'o kiaulių galvomis bei amžinas kefyro ir troleibusų ruduo, šitas klasikinis nuotykių-jūrose-su-lobiais + love story opusas, tobulas produktas su Londono (Baltoji iltis juodoji ausis?) parašu buvo nepamainomas. Po Vinetu, aišku.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas, 2001, Alma littera

2004-07-25 | "Kiekvienas menas visiškai nenaudingas". Ir: "Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas". Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų - Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties Wilde'o pasaulėžiūrą. Pirmasis nutapo mūsų didvyrio nuotrauką, antrasis įvilioja į gyvenimo būdą be "etinių simpatijų", diktuojamą egocentrizmo, perpinto su narcisizmu, ir išprovokuoja Grėjų sudeklamuoti entuziastingą užkeikimą: tuomet jis tampa nemirtingu mcLeod, o senti už jį ima portretas. Romane galima susekti gėjalumo ir genialumo užuominų, meistrišką dialogų apipavidalinimą, humorą ir urmu srūvančias tiesas, skirtas turbūt aforizmų maniakams. Jas apibrėžia pats Wilde'as: "įnoringi paradoksai". Dvelkia XIX a., bet dramatizmas ir aistra - super.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

John Fowles "Vikšras", 2001, Alma littera

2004-07-25 | Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles'as - juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo - ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo - mechanizmas; skaitant gali toptelti, kad Fowles'as bando skiepyti kažkokias religines išvadas, bet nieko panašaus tikrai nėra. Tik požeminė simpatija istorinei disenterių/šeikerių sektai, pasižyminčiai tikėjimo grynumu, daugianarė vikšro metafora (žaismas, teksto-drugio trynys) ir kibi intriga, išsiritusi iš literatūrinio eksperimento.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Carlos Castaneda "Aktyvioji begalybės pusė", 2001, Gardenija

2004-07-25 | Ko galima tikėtis iš knygos tokiu pavadinimu? (neblogas skyriaus: Virpesiai Ore) Galbūt begalinio naivumo, pradedant tokiomis frazėmis kaip "nušvietė tavąjį kelią" ir baigiant nesusigaudymu, kad haliucinogeninis kaktuso džiūvėsis ir įbruka haliucinaciją, o ne atverčia kokią alternatyvią realybę. Kad bet kuri haliucinacija geriau už realybę, žino visi; tad kuo dar nupezęs indėnas-nagvalis Chuan Karlosas, dvasinis mokytojas, nustebins vėžlį nindzę antropologą Karlosą Kastanedą, kuris l. lėtapėdiškai įgunda naujų triukų? Ką gi, jei neatsikvėpdamas prarijai visą Žiedų valdovą 2D ir 3D formatu ir neužmigdavai po ilgų diskusijų, kas kietesnis - hobitas ar Bobitas, jei "Žydrasis Žmogėdra Livingstonas" tau buvo biblija, o "Alchemikas" - naujasis testamentas, tai šis šedevras turėtų tiesiog apakinti supažindindamas su nauja teenage-dirt-netikrove. O tauriaakis jaunuolis su rašikliu dantyse nusuks savo skaidrią sielą nuo amžinybės šulinio, ieškodamas bekraščiuose kloniuose glūdinčių brangakmenių. Fe.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Česlavas Milošas

2004-07-25 | Poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas Česlavas Milošas 1980 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Jis yra Kalifornijos universiteto Berkeley mieste profesorius emeritas, Slavų kalbų ir literatūros fakulteto narys nuo 1960-ųjų metų. Česlavas Milošas gimė Šeteniuose, kukliame mamos Veronikos tėvų Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų dvare 1911 m. birželio 30 d., ir buvo pakrikštytas šalia Šetenių esančioje Šventybrasčio bažnyčioje. To paties miestelio kapinėse yra palaidoti jo seneliai iš motinos pusės (Siručiai). Poeto tėvas Aleksandras Miłoszas, kilęs iš netolimo Serbinų dvaro ir baigęs Rygos politechnikos institutą, buvo kelių ir tiltų statybos inžinierius. Jo senelis Artūras Miłoszas buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadovų ir vos išvengė ištrėmimo į Sibirą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Stasys Stacevičius

2004-07-25 | Kalbėtis su keturių poezijos knygų autoriumi Stasiu Stacevičiumi “Vorutos ” žurnalistams teko dar pernai, kai jis Trakų Salos pilies menėje gavo fondo “Į Laisvę” premiją. Šis fondas buvo įkurtas 1960 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip nepelno visuomeninė, kultūrinė organizacija. Fondo tikslai – leisti ir skatinti įvairias studijas bei knygas istorine, filosofine tematika, remti kultūrinę ir patriotinę veiklą išeivijoje, o atkūrus nepriklausomybę, ir Lietuvoje. 1990 metais Lietuvoje buvo įkurtas “Į Laisvę” fondo filialas, kuris ėmė rūpintis leidyba, organizuoti istorinių ir politinių studijų savaites bei kitokius renginius. Anksčiau S.Stacevičius dirbo Šalčininkuose ir Varėnoje, šešerius metus gyveno ir dirbo korespondentu Trakuose. Pernykščiai metai S. Stacevičiui buvo sėkmingi, juoba jis tapo ir Poezijos pavasario laureatu. Abiejų premijų laureatas gavo jas už ketvirtąją savo knygą “Toli kriokliai”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vacys Reimeris: Kuršėnų krašto poetas

2004-07-25 | Literatūros kelio pasirinkimas įsitvirtino ne iš karto. Vaikystėje ir jaunuose metuose, be pradinių bandymų rašyti eilėraščius, su meile muzikavau, savo gimtuosiuose Kuršėnuose net vadovavau orkestrėliui smuikuodamas, o be to dar mėgau piešti. Poezija labiau užvaldė karo metais, atsidūrus toli nuo gimtinės, kai eilėraščiais buvo galima išsakyti to rūstaus meto išgyvenimus, mintis, nuotaikas. Tėvynės ilgesio posmuose organiškai vyravo gimtinės, Ventos, Virvytės, molėtos žemaičių žemės motyvai. Konkretaus literatūrinio krikštatėvio lyg ir nėra. Mokykloje rašyti skatino mokytojai, vėliau nemažai padėjo bendravimas su plunksnos broliais rašytojais. Pirmiausia galiu pasidžiaugti, kad tuščias baltas popieriaus lakštas tebešaukia prisėsti prie darbo stalo. Rašau eilėraščius, atsiminimus. Esu įteikęs leidėjams dvi naujas savo kūrybos knygas, būčiau laimingas jeigu šiais metais bent viena pamatytų pasaulį. Ir mažųjų skaitytojų neužmirštu, turiu parengęs knygelių ir jiems. Tik va, leidėjų reikia. Kokios temos skatina rašyti? Sakyčiau – amžinosios temos: žmogus ir jo būties prasmė, jausmų ir gamtos pasauliai, meilė, gėrio grumtynės su blogiu ir panašiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Marcelijus Martinaitis

2004-07-25 | Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998). Eilėraščių rinktinėse Balandžio sniegas (1992), Debesų lieptais (1966), Saulės grąža (1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 - 1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė "Poezijos pavasario" renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir kt. Eseistinėje knygoje Poezija ir žodis (1977) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!