2003-06-26 | Pabudusi, Violeta prisiminė dalį sapno. Buvo pastebėjusi, kad sapnai pildosi. Tik reikia mokėti juos išsiaiškinti. Jau antra savaitė kaip tęsia studijas universitete. Natūralu, kad ėmė ir susapnavo jį. į magistrantūrą įstojo lengvai. Universitete jos dar nebuvo pamiršę. O profesoriai? Su jais neblogai sutaria. V. Padubinsko vadovaujama rašo kalbinį darbą. A. žinčiauskas tikino ją, kad magistrantūrą ji baigs daug anksčiau, nei kiti. Ji esanti gabi ir galinti peršokti vieną kursą. Violetai padėjo “žinių Kelio” metodai. Jos atmintis buvo apvalyta nuo nereikalingos praeities, jos pačios biografijos faktų. Atsiradus vietos žinioms, ji mokėsi kuo greičiau ir kuo talpiau jas sudėti į galvą.

plačiau >>

2003-06-26 | Aš ateinu į universitetą ir praveriu lingvistikos katedros duris. Ant žemės vienas priešais kitą sėdi prof. A.žinčiauskas ir prof. V.Padubinskas. Tarp jų stovi vaikiško žaidimo kaladėlė. Iš vienos pusės ant jos parašyta raidė A iš kitos - Z. Prof.A.žinčiauskas aiškina, kad čia yra raidė A. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta A. Prof. V.Padubinskas sako, kad tai raidė Z. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta Z. Taip jie rėkaloja vienas ant kito. Nė vienam nešauna mintis, kad iš skirtingų pusių gali kitaip atrodyti. Uždarau duris ir išeinu į koridorių . čia mane pasigauna dabartinė mano bendradarbė feministė. Ji pašnibždomis sako man į ausį -“duok delną”.

plačiau >>

2003-06-26 | Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “žinių Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kalbėjo garsiai, aukštai pakėlęs ir atlošęs galvą. Tikino, kad šiame pasaulyje svarbiausia sukaupti kuo daugiau žinių.

plačiau >>

2003-06-26 | Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų galvos užverstos į viršų, akys žiūri aukštai į dangų. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie gali taip aukštai slinkti oru. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Jie nežiūri žemyn, jie žiūri tik į viršų…Pro mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina knygų. Bandau jas nuo savęs numesti , bet jos vėl sugriūva ant manęs. Bandau sudėti jas į lentynas, bet jos iš lentynų iškrinta.

plačiau >>

2003-06-26 | Violeta pabudo naktį. Jautėsi keistai. Negalėjo suprasti. “Kokia nesąmonė? Tas vyras -aš? Aš negaliu žudyti žmonių! Tuo labiau, taip abejingai”. Paskui vėl užmigo ir ryte sapno jau nebeatsiminė. Darbas buvo įtemptas. Visą dieną taisė kitų klaidas. Mąstymas įtemptas iki begalybės. Galva, rodėsi, sprogs. Nuovargis staiga ėmė virsti pykčiu. “Visi tie žmonės visiški kvailiai, bukapročiai, nė vieno sakinio nesugeba pakenčiamai parašyti. Būtų lengviau pačius jų straipsnius parašyti iš naujo, negu perversti juos į pakenčiamą pavidalą !”. Bendradarbės apnuodyta sąmonė visą kaltę vertė vyrams žurnalistams. Moterų straipsniams Violeta buvo atlaidesnė.

plačiau >>

2003-06-26 | Aš matau save veidrodyje. Aš esu vyras. šviesių plaukų, simpatiškas, stambaus sudėjimo, stiprus. Aš patenkintas savo išvaizda. Išėjus iš namų mane užpuola panelės - vienos prašo autografų, kitos baikščiai stebi, trečios atvirai kariasi ant kaklo. Neįmanoma pabėgti. žengiu žingsnį ir vėl turiu sustoti. Kantriai pasirašinėju - užrašų knygutėse, ant nuotraukų, ant drabužių. Taip pasiseka keliomis atsikratyti. Bet kelios lieka ir, eidamas toliau, tempiu jas, užsikabinusiais už šonų. O naujos panelės vis plūsta. Iš visų gatvių. Nebeištveriu, išsitraukiu ginklą ir imu jas šaudyti. Jos krinta. O aš visai abejingas.

plačiau >>

2003-06-26 | Sąmonę atgavo ligoninėje.. Ant stalelio prie lovos gulėjo kažkoks popiergalis. Violeta perskaitė. Už pravaikštas ją veja iš darbo. Taip, kokias tris dienas tikrai nebuvo darbe. Lankė “Meilės Kelią “,o ir šiaip, kaip gi galėjo nueiti iki darbo, jei pakeliui į jį buvo tiek daug žmonių, ištroškusių Meilės…Violeta užsimerkė. Akyse su- šmėžavo visi bjauriausi gyvenimo prisiminimai. Meilė neegzistavo… Pirmoji į palatą įbėgo bendradarbė. Ji buvo griežtų pažiūrų feministė. ėmė dėstyti savo teoriją - visi vyrai bejausmiai egoistai, nepaisantys moterų norų, norintys užkariauti visą pasaulį, įgyti jame šlovę, o, kai tai nepavyksta, ima tenkintis ir mažais užkariavimais, užkariaudami moteris.

plačiau >>

2003-06-26 | Aš - šuo. Pasiklydęs, neturintis atminties. Pabundu užspeistas kampe. Iš šonų - didelės šiukšliadėžės, priešais mane stovi mašina. Jaučiuosi per mažas, kad ją peršokčiau. Padedu galvą ant žemės ir šliaužiu. Nedrąsiai pakišu galvą po mašinos apačia. Lendu. Keista. Iš tiesų esu toks mažas, kad sugebėjau pralįsti. Baugščiai apsidairau. Keliu, tiesiai į mane eina mergaitė. Ką man daryti? Pažino. Pašaukė vardu - “Pilki, kaip gi tu čia? Pasiklydai? Mažuli, nebijok. Nuvesiu tave pas šeimininką. Einam.” Paklūstu. Seku iš paskos. Ilgai einame pakele. Nieko aplink nesimato. Priešais tik tuščias kelias. Šonuose vis tie patys pilki miesto namai.

plačiau >>

2003-06-26 | Kitą dieną Violeta išbėgo dalinti savo Meilės į gatvę. Atsistojo žmonių būryje ir sušuko -“žmonės, aš jus visus labai myliu !”. žmonių juoką palaikė padėka. Nieko bloga neįžvelgė ir keiksmuose. Tie žmonės labai nelaimingi. Jie nemoka džiaugtis. Nemoka dalintis Meile. Tų žmonių jai tiesiog buvo gaila. Todėl dar labiau degė Meile jiems. Juk Meilės jiems reikia daug daugiau nei kitiems. Daug daug Meilės, užgesinančios pyktį ir skausmą širdyje. Pagaliau ji pavargo šūkauti. Meilę reikėjo dalinti kažkaip kitaip. Violeta prisiminė “Meilės Kelio” vadovo žodžius - “pasidalinkite savo Meile, apsikeiskite teigiama energija”. “Meilės Kelio “ nariai dalinosi Meile vienas su kitu.

plačiau >>

2003-06-26 | Aš plaukiu gatvėje tarp žmonių. Plaukiu tokia lengva ir laiminga. Plaukdama rengiuosi ir dalinu žmonėms savo drabužius. Vienam - striukę. Kitam - šaliką. Trečiam - megztinį. Ketvirtam - marškinius. Penktam - džinsus. šeštam - batus. Septintam - kojines. Aštuntam, devintam, dešimtam - apatinius drabužius. Taip gera viską, ką turi, atiduoti kitiems. Taip gera dovanoti…Visai nusirengusi, truputį pabūgstu - ką gi duosiu kitiems? Bet staiga pajuntu, kad nuo kojų iki kaklo imu apaugti drabužiais. Ir dovanoju juos toliau. Vienam - striukę. Kitam - šaliką. Trečiam - megztinį. Ketvirtam - marškinius. Penktam - džinsus. šeštam - batus. Septintam - kojines.

plačiau >>