LT   EN   RU  
2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Realybė 7

2003-06-26 | Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “Meilės Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Nuo scenos žybčiojo jo akys, o lūpos šypsojosi, kalbėdamos apie Meilę - begalinę, nesibaigiančią Meilę, Meilę kiekvienai gyvai būtybei, kiekvienam žmogui. Kvietė mylėti nuoširdžiai ir tyrai, mylėti, negalvojant, nelaukiant atsako. Tik tokia gali būti tikroji Meilė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 7

2003-06-26 | Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų akys spindi, lūpos šypsosi. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, švelniai ramiai. Kokie jie laimingi. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Vienas vyriškis man kerinčiai šypsosi. Jo lūpos viliojančiai šypsosi. Jo lūpos storos, ryškiai raudonos ir drėgnos. Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina žmonių. Jų pilnas kambarys. Visi jie žiūri į mane liūdnai, lyg prašydami išmaldos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 6

2003-06-26 | Violeta grįžta iš darbo. Atsirakina duris. įeina. Nusivelka striukę, nusiauna batus. Kaip visuomet tyliai eina į savo kambarį. Nustebina namų tyla. Ar ji jau vėl išmoko nematyti ir negirdėti daiktų, žmonių? Ar namuose tikrai nieko nėra? Atidaro savo kambario duris. Ant lovos guli vaikinas, žiūri į ją kerinčiai ir šypsosi. “Nieko sau, kas tau …”. “Tavo mama mane įleido”- šypsosi jis toliau. “Ką ji sau galvoja, lyg aš pati negalėčiau susirasti draugo, gal man jo paprasčiausiai nereikia!”.”Tau patinka moterys?”- šypsosi jis nekalto vaiko šypsena. “Ne! Man patinka vienatvė”. ”Netikiu, pažiūrėk man į akis, tau juk reikia vyro, kuris tave glostytų, glamonėtų, mylėtų…”- jo nesibaigianti šypsena ir žibančios akys ima ją erzinti. “O man patinka pas tave. Taip tuščia. Tavo mama negali suprasti, kaip tu gali gyventi tuščiame kambaryje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 6

2003-06-26 | Atsirakinu duris, atidarau jas ir išsigąstu prieš save išvydusi motinos veidą. Ji stovi priešais mane ir šypsosi kaip maža mergaitė, tik ką iškrėtusi pokštą. Paskui sako-“ užeik, jis tavęs laukia”, o pati išeina iš buto ir užtrenkia duris. Nustembu. Kokia kvailystė. O jokio Jo nesimato. Nusivelku striukę, nusiaunu batus, einu į vonią nusiprausti rankų. Atidarau vonios duris, o ten…pilnoje vandens ir baltų putų vonioje sėdi tas minėtas Jis ir kerinčiai šypsosi. “Nieko sau, kas tau leido?!”.”Tavo mama”- šypsosi jis toliau nekalto vaiko šypsena.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 5

2003-06-26 | Violeta pabudo visa suprakaitavusi. šilta antklodė ją dusino. Išėjo į miestą. ėjo rami ir tyli, kaip ir kiekvieną dieną po įstojimo į ”Amaterialųjį Kelią”. ėjo nematydama materialių daiktų, žmonių, netgi gatvės. į darbą ir “Amaterialaus Kelio” organizaciją ją nuvesdavo ne gatvė, o atmintis. Bet šiandien buvo kitaip. šiandien buvo sekmadienis. Jai niekur nereikėjo eiti. Bet ji išėjo. Gatvės buvo pilnos žmonių. Visi jie buvo ištroškę reginių. O šiandien vyko viena iš šimto miesto švenčių. Violeta jau senokai nebekreipė dėmesio į daiktus ir į žmones. Gyveno savo vidumi. žmonės ir daiktai neegzistavo. Jie ėmė egzistuoti šiandien, kai Violeta staiga atsitrenkė į vieną iš jų - “Panele, žiūrėk kur eini”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 5

2003-06-26 | Aš bastausi gatvėmis. Jos pilnos besiganančių arklių. Arkliai ėda tarp šaligatvių įsiterpusiose gamtos salelėse žolę ir prunkščia pamatę mane. O aš negaliu ramiai eiti gatve, nes kelią vis užkerta arkliai ir turiu kiekvieną arklį apeiti. Pareinu namo. Mano kambario balkone stovi trys mergaitės, dar ne merginos, bet ir ne visai mažos - paauglės, gal 12-kos metų. Viena jų sako kitoms -“atsiminkit, aš kraujuoju, mes turime nuspręsti, ką daryti. Ji šioje žemėje nebereikalinga, ji čia nieko gero neveikia ir net nenori ką nors veikti, ignoruoja dovanotą kūną”. Aš tik nustembu tokia jų šneka ir einu miegoti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 4

2003-06-26 | Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas, į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie Amaterialų Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kvietė visus atsisakyti materialinių vertybių, atsisakyti visų žemiškų poreikių, bet kokio priklausymo nuo daiktų ar nuo žmonių, gyventi tik savo vidumi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 4

2003-06-26 | Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą, tiesūs, sustingę. Slenka kaip šešėliai. Jų žvilgsniai nukreipti kažkur į tolį. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, tyliai ramiai, nekrusteldami. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane pargriauna vandens srovė - kambario viduryje teka upė. Aš priversta plaukti prieš srovę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 3

2003-06-26 | Vakar Violeta sužinojo apie klasės susitikimą. Gal kyštelti nosį? Visi rinkosi mokyklos salėje. Vyko renginys mokyklos 15-mečiui. Puošnu. Visų veiduose švytėjo šventiškos šypsenos. Dirbtinės. Niekas nepasikeitę. Visi vaidino tariamą pasiilgimą. Sėdėjo, žiūrėjo pirmokų spektakliuką. Juokėsi iš jų. Patys nemokėjo nė pusės tiek. Paprašyti, ką nors pasakyti, visi gynėsi. Paskui, likę vieni po šventės, žinoma, ėmė girtis , ko pasiekė, ką nusipirko. Didino savo pasiekimus dvigubai. Iš jų žodžių galėjai įsivaizduoti, kad jie nepatiria jokių nesėkmių. Bet jokios sėkmės jų žodžiuose taip pat nesimatė. Jų gyvenimo irgi. Tik daiktai. Vieni kitus erzino daiktais. Vieni kitiems tų daiktų pavydėjo. Paskui susiruošė važiuoti kur nors atšvęsti…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 3

2003-06-26 | Rugsėjo pirmoji. Savaime suprantama, vasarą. Savaime suprantama - karnavalas. štai žygiuoja C klasė. Visi persirengę pionieriais.” Kaip neįdomu persirengti pionieriais” - pagalvoju aš -“kokia čia kaukė?” D klasė ko gero vaidins mokytojus - visi su lazdelėmis ir portfeliais. Jau geriau. O mes? štai atžygiuoja mano klasė - visi apraišioti kaspinėliais. Daug trumpų kaspinėlių priraišiota ir prisiūta. Priraišiotais kaspinėliais apsiūti kiekvieno žmogaus kontūrai - nuo vienos kelnių klešnės apačios kūno šonais , rankovėmis, kaklu, plaukais, kita rankove iki kitos kelnių klešnės apačios. Toks kaspiniuotas visas žmogus. Pasižiūrėjau į save - gi kaspiniuota ir aš. Visai gražu, šventiška.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!