LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Realybė 2

2003-06-26 | Violeta kyšteli galvą į svetainę. Motina žiūri televizorių. Pamačiusi ją “eilinį”kartą ima skųstis gyvenimu - kaip ji neturi kuo apsirengti,gėda darbe pasirodyti, o jos visos bedradarbės pasipuošusios, gražiuose namuose gyvena, o jos serialų veikėjos, ach, kad taip…Paskui prisimena, kad į svečius žadėjo ateiti draugė - “oi vaikeli, kaip tu atrodai, apsirenk tą suknelę, kur tau padovanojau, ateis svečių, visgi ne ubagai esam, pasipuošk”. Violeta pasiduoda. Apsivelka didžiulius pinigus kainavusią suknelę. Akimirką įsižiūri į save veidrodyje. Gražu žiūrėti. Bežiūrint ir ją užpuola noras gyventi turtingai, gražiai rengtis…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 2

2003-06-26 | Mano motina - karalienė. Sėdi dideliame minkštame soste. Nenusileidžia ant žemės laiptais. Priešais ją siena - visa vientisas ekranas. Po kojomis guli minkštas kilimėlis su šimtu televizijų kanalų numerių. Motina pabraukia koja per kilimėlį, ir ekrane pasirodo viena iš milijonų muilo operų. Aplink sostą - aukštos vazos, iki viršaus prikrautos saldumynų. Apačioje bėginėja tarnai. “Ar ko nors norėtumėte, ponia Eulalija?”. “Aš dabar ne Eulalija, aš dabar Alondra “. “Atsiprašau, ar ko nors norėtumėte, ponia Alondra?”.”O dabar aš jau nebe Alondra, jau dabar Marimar, va”-mosterėja ranka į ekraną, kuriame eina serialas -“matai, Marimar.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Realybė 1

2003-06-26 | Violeta bijojo pasaulio. Bijojo jo triukšmingų garsų. Bijojo žmonių pykčio. Mėgo vienatvę. Užsidarydavo namuose ir kurdavo savo pasaulį. Kupiną spalvų. Ji piešdavo fantastiškas gėles. Pačių įspūdingiausių spalvų ir kvapų. Piešdavo paukščius. Neregėtus negirdėtus paukščius, ilgomis spalvotomis uodegomis. Kai tik paukštis būdavo baigtas, jis tuoj pat pragysdavo. Negirdėtu balsu, girdimu tik jai vienai. Jos paveikslai buvo suvokiami visais pojūčiais. Bet suvokiami tik jai vienai. Violeta gyveno savo svajonių pasaulyje. Ji tikino save, kad tas pasaulis gyvas. Bet jame kažko trūko. Trūko dar kažko, kas patvirtintų to pasaulio gyvumą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sapnas 1

2003-06-26 | Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale - mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus - viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda - melsva, gaivi. Kai noriu - šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų - juos atneša vėjas mano medžio kamienu - alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo - ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu - tai matomi… Užsimanau saulėtekio, saulėlydžio, vaivorykštės…ir viską gaunu. Užsimanau glamonių…Mane meiliai glosto nematomos rankos, jei noriu - tai matomos, bet…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Novelių apysaka "Beieškant ydų vyriškuose varduose"

2003-06-26 | Arnas (germ.) arba Arūnas (liet.) - erelis. Pamatei jį skraidantį draugų būryje. Išstypęs jaunuolis laibu ilgu kaklu. Pilkšvi ereliški plaukai plaikstėsi vėjyje. Didelės žalios akys iššokusios ir nustebusios. Smalsiu erelišku žvilgsniu peržvelgia Tave kiaurai ir lengvu žingsniu nuplevena. Erelis eina be garso pasišokčiodamas. Šokteli į orą ir, rodosi, nuskris. Jam tarsi negalioja traukos dėsniai. Bėga dar lengviau. Vieni niekai aplenkti draugus, kai turi sparnus. Tu žavėjaisi tokiu jo lengvumu ir dar stipriau jautei savo kojų sunkumą. Tau bėgant trumpas distancijas susipindavo kojos, pritrūkdavo oro. Parėjusi namo greičiau puldavai jas ištiesti. O erelis… Jis – paukštis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kosmosas

2003-06-26 | Vakar buvai studento-menininko bute. Bendrabučio budinčioji tave nužvelgė klastingai primerkusi akį ir paprašė pažymėjimo. Jis pravedė tave mažučiais siaurais koridoriais ir sustojo ties durimis, ant kurių kabojo skaičius – 69. Tarsi žuvų, plaukiančių skirtingomis kryptimis, tarsi visų pasaulio priešybių simbolis. Jis atrakino duris ir iš karto pripuolė prie kompaktų lentynos. O tu sustabarėjai kambario viduryje. Ėmei po truputį žvalgytis. Sienos nuklijuotos moderniais piešiniais su apsisiautusių spalvingais šaliais moterų šešėliais. Ant kairės sienos užrašas – „Už paliktus daiktus atsakote patys“. Ant kitos – ranka nupiešti du vaikinų siluetai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Virtuvė

2003-06-26 | Vakar buvai senbernio bute. Jis atidarė duris, o pats pradingo virtuvėje. Du kambariai ir koridorius buvo apversti galybe daiktų. Niekada gyvenime nematei visko tiek daug vienoje krūvoje. Pasijautei, kaip tyrėja. Užsidegei noru ištyrinėti kiekvieną daiktelį. Knyga – Bredberis. Marso kronikos. Vaistai – streptocidas. Nuotrauka – mažas berniukas išsišiepęs bėga žiemos laukais. Pakaba. Languoti marškiniai. Didžiulė krūva kompaktų. Ant visų kažko prirašyta smulkiu vyrišku raštu. Balalaika ant sienos. Virš durų prikaltas turnikas. Kaktusas... „Kur tu?“ – Jis iškiša galvą iš virtuvės. „– Nenuobodu? Aš paleisiu ką nors pasiklausyti.“

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Granatos skeveldra"

2003-06-26 | Eglynėlis. Sekmadienio pavakarys, gana nuobodokas ir gana nemalonus. Kai bitė zimbia, o saulė vis leidžias ir negali nusileisti. Kai gamta ir visi garsai ima staiga ir nutilsta. Tarytum būtų kažkokios rankos tie visi garsai paimti ir sušluoti į sterblę. Medžiai tyli, ir paukščiai nekalba. Nelygu objektai kuriame panoptikume, kur pastatyta tiek daug nejudamų ir negyvų figūrų. Taip nejauku, kai ima viskas staiga tylėti. Kad ir mūsų paprastoje, be jokių išmislų ir be jokių šposų giraitėje. Šventadienio papratimu aš vis dėlto brendu į savo giraitę. Tamsios čia eglės, ir tiek. Kai kuriais šventadieniais pirma čia pasirodydavo laibos panos baltais gobtuvais į bažnyčią eidamos, o dabar - nieko.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Mano gimtoji Dubysa"

2003-06-26 | Rytdieną apie pietus mane sulaikė mano gimtoji ir miela Dubysa (aš juk faktinai namie!). Sraunios bei krauklios tai būta upės - tegu giminė. Čia, žinoma, nė kalbos negalėjo būti pereiti upę. Visur kriokė, griovė ir gąsdino vanduo, kad Ir ledo pluta apsiklojęs. Tik aš pastebėjau - miestelio pažįstamas iš jaunystės malūninkas savo valtelėje triūsė apie savo malūno galingąją užtvanką, bijodamas, kad srovė jam neišgriautų pylimo silpnesnėje vietoje. Pats malūninkas, rizikuodamas daug kuo šitoje "Niagaroje". Man įsiprašius į valtelę, mudu abudu laikėmės kiek galima arčiau pylimo, kartais abu beviltiškai įsitvėrę į pylimo kyšančius žabarus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Šeimininkė, krėsna boba"

2003-06-26 | Tai būta už dvejetos kilometrų. Tas "mėgina" mums ne visai patiko. Mes buvome labai išalkę ir apšalę. Namų šeimininkė, krėsna boba, vaišino kuo išmanydama. Ji klausėsi kalbos apie viską, kas lietė tokį svečią. - Mama, jis žvaigždes nori skaityti. Juo labiau šildė arbatos žmogų ir juo pasiteiravimai buvo intymiškesni, aš mačiau, "mama" darėsi vis šaltesnė. Daugiausia pasitenkindama vis savo: - Hm? Ar taip? Dangus? Tamsta tuo tarpu jokios vietos neturi. Ir niekur į mokslus neini? Ji buvo įsitikinusi, aš koks šposininkas ar nesveiko proto žmogus. Dėmesio nevertas. Apžvelgusi mano batus, ji iškart suprato, koks aš per paukštis. Ji nutarė, aš būsiu gavęs karštligės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!