LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Jurgis Savickis "Pakasynos"

2003-06-26 | Šiurpoka rudens diena. Didžmiestis. Berašydamas numeruotus raštinės laiškus, pro langą pamatau juodą katafalką. Ne juodą katafalką, bet juodo arklio snukį ir juodą vežėją. Arklys ypatingas. Tai kumelinga, dideliu tabaluojančiu pilvu kumelė švariai išdulkytu kailiu, nušveistomis kanopomis, kaip pridera į šitokią kelionę išvestam arkliui. Ji laiko įsispyrusi pirmutinėmis kojomis, paskutinėmis raižydama grindinio akmenis, nuo kalnelio besileisdama, ir tą katafalką, ir tą rimtai sėdintį juodą vežėją (šiaip jau nebe tokį rimtą, kaip kad ją šeria ir duoda jai avižų), ir gulintį padėtą ant katafalko gelsvo lakeruoto medžio padarą, žmonių karstu vadinamą, kuris ypatingai yra šiandien sunkus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Sniego krikštolai"

2003-06-26 | Kuomet jie - Petras, agronomijos studentas, ir pilnaveidė Jadzė - važiavo, abu arti susiglaudę važyje, pro jos namo trobesius, Petras stabdė kiek arklį, kad neišeitų kas iš namų ir jų nesustabdytų. - Leisk, mielasis, - tarė jinai.- Laikyk mane da tvirčiau suspaudęs,- tarė jos širdis.- Užspausk! Arklys prunkštė, bet ėjo liuosu žingsniu. Nei šuva, nei galvijas, nei blizgančio lango atomūšis, nieks jų negirdėjo, nepastebėjo jų nieks pravažiuojant jiems salia jos namo. Kuomet jie įvažiavo į apšarmotą alksnyną, mėnuo tuo laiku užskleidė burtų uždangalą ant šio užmirštojo, nykusio Lietuvos kampelio. Nuo arklio bejudančių kojų ant tyro sniego, nubarstyto šaltomis šaltomis žvaigždėmis, šokinėjo tylūs šešėliai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Belaukiant"

2003-06-26 | Nežinau, kaip pasakyti, tinkamo žodžio man trūksta: gal buvo tat miražas, nepaprastų šios vasaros kaitrų pagamintas, ar ypatingo mano sielos ūpo apsireiškimas, bet, prisiminus šią vasarą, iki šiai dienai jaučiu kaži kokią neramumą. Dėl kai kurių savo būdo ypatybių nesu turėjęs draugų. Visą tą buvau tuomet savo dieninyje pažymėjęs, bet šįkart ir dieninis mažai ką pasakys, kadangi jame viskas taip chaotiškai ir prišokiais greitomis surašyta... Aišku tik, jog buvau tuomet labai susijudinęs. Randu dieninyj dažnai minimą "ją" (taip ją ir toliau vadinsiu), paskui dar "laimę", "akis", "pasimatymą", tikrai įsikarščiavusio jaunikaičio plunksna brėžiamus, dar randu jausmų, nors ir paviršutinį, apibūdinimą, tačiau iš viso to jokios akcijos nesuseku.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Nakties žvaigždės"

2003-06-26 | Domicė užsirūkė papirosą. Buvo labai nuvargusi - nieks šiandie jai nesisekė: iš ryto susivaidijo su savo namų "dama", paskui kiek vėliau neberado savo kambary ridikiulio su keliais laiškeliais, kurių visiškai neprivalėjo skaityti kiti. Skaityti - dergti jos šventenybė - jai buvo graudu. Nesisekė. Nors ir dabar: kuomet laikrodžio varpeliai stoty pradūzgeno jau pirmą po pusiaunakčio, jinai tartum išguitas šuo vienų viena. Ir valkiotis kažkodėl nelinksma - didžiai įgriso. Pasipurtė. Šalta speigo banga su aštriomis sniego kruopelėmis staigiai papūtė į ją, stabdė, kaitino trynė skruostus, tempė, vertė jos elegantiškų kailinių skvernus.
Sujudėdama pečiais, įtraukė kaklą, glaudė galvą giliau į lapės apykaklę ir rankas slėpė giliau į švelnią, šiltą muftą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Nejaukūs šešėliai"

2003-06-26 | Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo - kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo - tartum parversti norėjo. Bėgau. Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis. Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai - platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai kelis spindulius ant žalių sunkių sienų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Vasilkai"

2003-06-26 | Ją apipylė šaltas prakaitas, širdį pervėrė šiurpis. Jau tuom ir užsibaigtų viskas!.. Ir Dievas ją prie to prileistų?.. Puolė ant kelių. Pradėjo kalbėti poterius. Šią valandą jinai visa kūnijos kažin kokioj šventoj, tylioj ir audringoj maldoj ir taip nepaprastai, širdingai meldės, kaip turbūt niekuomet dar iki šiol. Degte degė. O meldė sau malonės, palengvinimo vargo. O, jinai jau nebgali. Jis juk - Visagalis. - Susimylėk, Dieve... Dieve! Duok jau kantrybės, galės. Meldė tvirtai, neabejodama nė kiek, tartum Jis čia Pats buvo ir dėjo jai ant galvos savo raminančią šventą ranką. Bet pati nepajuto, kaip pamažėle atsitolino nuo maldos - mintis blaškėsi ir jau vėl papuolė į tinklą baisių jos dabarties šmėklų..

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Gyvenimas"

2003-06-26 | Juozuks džiaugės išsprukęs ant gatvės. Jis nebėgo greitai, kaip jam prisakė kelissyk ir grūmojo jo šeimininkas Kuzma Petrovičius, valdytojas ne per didelės batų dirbtuvėlės. Juozukas keliavo sau iš palengvo, jausdamas tikru ponu čionai ant savęs. Laikas nuo laiko jis užsižiopsodavo kur ilgiau, jei pamatydavo ką įdomesnio. O praeidamas pro šalį keptuvės ar kitos kokios krautuvės valgio, Juozuks neiškentėdavo, kad neužsilaikius ir nepastovėjus gerą valandžiukę; lyg traukte traukė kas prie lango. Ir jis, įbedęs smalsiai savo užmiegotas ar užraudotas akeles į tą užžavėtą langą, ilgai, ilgai žiūrėdavo ir lyg visas persikeisdavo;

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Marutės vargai" VI dalis

2003-06-26 | Mažas kambarėlis. Tamsu. Trošku. Guli viena Marutė, baisiai kentėdama ir kūnu, ir dvasia. Kambaryje visai tylu. Tik už krosnies be paliovos čirškia svirplys. Lauke baisiai pusto. Už sienos, kitame kambaryje, girdėti, kaip šneka žmonės. Girdėti, kaip veja pančius, kaip brūžuoja juos apie vagį, kad išbirtų spaliai. Senis piemuo kažką įdomaus pasakoja apie senovę, apie savo baudžiavą. Marutė klausos, ir sopuliai lyg nustoja. Tiek daug tas senis pripasakoja per ištisus vakarus apie ponus, apie baudžiavą, apie lenkmetį ir rusų kariuomenę. Pasakodamas jis lyg atgyja, atsimena savo gyvenimą, savo pažįstamus, ir liūdna jam darosi gyventi su nauja karta, kuri jo jau nebesupranta.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Marutės vargai" V dalis

2003-06-26 | Praėjo Kalėdos. Vainora turi jau bemaž visą šeimyną. Jau pradėjo dirbti po švenčių. Šiandien klojime birbia kuliamoji mašina. Petro dar nėra, bet visi tikisi, jog greitai pareis. "Užtruko žmogus pas tėvus". Dirba klojime ir Marutė. Visiems jau aišku, kas atsitiko jai. Na, ir žinoma, kalba visi ir svarsto jos padėjimą be galo. Ir tankiai tenka nelaimingai šlykštūs žvelgesiai, begėdiški žmonių pasityčiojimai ir retai, oi, kaip retai pasigailėjimo ar užuojautos žodžiai. Šiandien ypač jai buvo negerai, kojos lyg pakirstos. Marutė buvo baisiai atsimainiusi. Iš ryto šeimininkė norėjo, kad Marutė pasiliktų namie, bet pats užtikrino, kad "velnias negriebs", ir išvarė kulti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Marutės vargai" IV dalis

2003-06-26 | Kalėdos. Giedra saulėta dienelė. Vainoros sodyboje ramu, nes šiandien mažkas beliko namie. Kas išėjo viešėtis pas gimines, kas pas tėvus, o kits ir visai atsisakė toliau tarnauti. O pagaliau ir pats Vainora su saviškiais išvažiavo šiandien į bažnyčią. Vienas Petras beliko namų saugoti. Visur tylu, lyg būtų visi išmirę. Tik saulutė šviečia. Petras pamažu triūsia, juda apie gyvulius. Pripylė vandens į lovį, paleido gyvulius, pagirdė ir vėlei pririšo. Kol prinešiojo kratinio, tai gerai įšilo. Bet kažko taip susirūpinęs, vaikščioja dirbdamas lyg nesavas, vis tai ką marma, tai svarsto. Toks rūstus, su nuleistais antakiais. "Je, susipainiok tik sykį su merga, tai velnias ir išeis... smaugte pasmaugs visokie vargai...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!