LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Jurgis Savickis "Marutės vargai" III dalis

2003-06-26 | Į Vainorų kambarį mėnulis liejo savo baltą šviesą, mesdamas lango darkytą išvaizdą ant grindų. Pro langą matyti tankus obelų sodas. Kambaryje trošku ir karšta. Ant suolelio nenusivilkęs miega Vainora, mažą pagalvinę po galvos pasikišęs. Miegas jo, matyti, labai sveikas ir tvirtas. Jis visai nejaučia nei musių, prilindusių jam į gerklę, nei tų nenaudėlių, juodų kadriliečių, įsisiurbusių jam į kaklą. Iš jo gerklės išsiveržia su švilpimu ypatingas knarkimas. Jis pučia ir prunkščia pro nosį ir ūsus. Kitam kambariukyje guli pažįstami mums vaikai. Berniokas, nusispardęs užklodę, ir jo sesuo, pasidėjusi rankelę po galva.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Marutės vargai" II dalis

2003-06-26 | - Pašėlusi tamsuma... Pats ilgauodegis galėtų kojas išsisukinti...- kažkas tyliai murmėjo tamsume ant aukšto ir graibė ranka paliepio sienas, turbūt norėdamas surasti duris. Pagalios girdėti buvo šiuršėjimas rankos palei duris ir klibinimas durų rankelės. Uždaryta. - Ei, Marute... Marut. Aš čia... Leisk!..- Tyla. Nė žodelio.- Na, juk nemiegi, žinau... Atidaryk... Bet niekas neatsakė. Netrukus vėl girdėti buvo, kaip pamažu baldė duris. - Na, atidaryk, tu mano gražioji gėlele... - Kas ten? - tyliai užklausė iš paliepio. - Aš. Aš... Ponaitis... Kazimieras... - Ko tamstai reikia nuo manęs? - atsiliepė Marutė iš anapus durų drebančiu balsu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Marutės vargai" I dalis

2003-06-26 | Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra... Saulė nuo žydro dangaus lieja savo karštą šviesą ant visko; ant medžių, ant laukų, ant pievų žalių, ant judančių laukuose žmonių. Tyras dangus, jokio debesėlio. Jokio atvėsio, nė to malonaus vasaros vėjelio. Ir medžiai, ir žmonės - viskas pailso, visiems sunku kvėpuoti. Paukščiai nutilo ir pasislėpė paunksmėje, kur kas galėjo. Žemė nuo karščio garuoja, alsuoja. Pieva. Plati, žalia pieva, nuklota išdžiūvusio šieno pradalgėmis. Sukrauti keli kupečiai. Pievoje kruta marguliuoja žmonių būrys. Tai Vainora išsivarė visą savo šeimyną. Nuo mažo lig seno, visi čionai. - Nėr ko su oru juokauti. Neduok Dieve lietaus! Viskas per nieką.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Dienos kančios"

2003-06-26 | Giedrus nedėldienio rytas. Saulutė patekėjo skaisti ir šviesi ir džiugina savo skaistumu ir gamtą, ir žmonių širdis. Visur tyla. Girios ir pievos lyg užžavėtos. Retkarčiais atskrenda iš tolo neaiškūs žmonių balsai arba šuo suloja, ir vėl viskas skendi tylumoje. Dar svirtis sucirpa arba varna karktelia ir tarsi nusigandusi nutraukia. Miškai nei krust. Taip ramu, taip šventa visur lyg pasakoje. Sodžius. Sena bažnyčia. Iš bažnyčios tarsi iš po žemės išsiveržia tylūs ir rimti vargonų garsai. Šventoriuje apie bažnyčią žmonių visai nėra. Už aptvėrimo matyti tik įvairiausių važių eilių eilės. Kartais pasijudina arklys ir suskamba jo pakinkalų skambalas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Raudoni batukai"

2003-06-26 | Ką pavasaris daro su žmonėmis! Žmonės pradeda siusti. Tegu aš, pavyzdžiui, jau nebejaunas žmogus, bet irgi išsisiūbuoju, ir apstingusį kraują kažkoks kipšas ima judinti. Kraujas verda. Tarytum aš būčiau jaunuolis, pirmąkart į studentišką kepurę įsivertęs. Koks drąsumas! Ir daug kvailybių galima pridaryti. Jos atrodo tuomet tokios drąsios, tokios logiškos ir tokios reikalingos. Bet iš tikrųjų tik žmones kartais imančios juokinti. Dėl to, kad jaunas. Šiandien, sakysim, sekmadienis. Užuot ėjęs į vaistinę, kur žmona su gydytoju yra mane pasiuntę, nes gyslos per blauzdas yra sutinusios, aš seku Kauno gatve vieną ponią, visai svetimą man ir nepažįstamą, tayloru apsivilkusią.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Kapinėse"

2003-06-26 | Nieko doresnio neturėdamas veikti, grįžau į sodžių pažiūrėti, kas ten darosi. Mano draugas, gan žymus filmų režisierius, mane ten palydėjo. Tačiau dabar jam čia niekas nebepatiko. Esą koktu, pilka, nuobodu. Tikri vargai man su juo. Pripratęs sukti savo aparato rankeną, jis kaip ir žaisdavo žmonėmis, užtat jis buvo išdidus. Menininko išdidumu. Klajojome sodžiuje kartu. Pakliuvome į kapines. - Kokia keista, niūri šiandien diena! - vis dainavo mano draugas. Iš tiesų mūsų sodpalaikyje pasitaikė šiandien diena niūri, nuobodi. Nors šiaip jau vasara ir diena buvo šiltos. Net karštos. Vėjas nepūtė. Žmonės kapinėse juda, sustoja, susigrupuoja.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Jono Graužos nuotykiai"

2003-06-26 | - Pasiutęs miestelis! Pasiutusi kaitra. Nėra žmonių! Ko tik čia aš atvažiavau... Taip sakyti niekas kitas negalėjo kaip tik Jonas Grauža. Dulkinas, alkanas, iš kelionės išalkęs, ką tik atvykęs iš didmiesčio, iš užsienio, ir nei iš šio, nei iš to patekęs į šį nuskurdusį Pietų Lietuvos miestelį, visu savo laukų nuogumu prisišliejusį prie tos plačiosios ir supramonintos Prūsijos. Savo laukų tyrumais miestelis taip arti buvo nuo Vokietijos, kad ranką per sieną ištiesus galima buvo su kuriuo prūsu pasisveikinti. Bet šiaip jau miesteliukas, suspėjęs laikraščiuose pasireklamuoti savo didele pažanga. Tiesa, čia kitados veikė mūsų pirmieji patriotai, pramušdami sunkius, Lietuvą tuomet užgulusius rūkus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Mėnesiena"

2003-06-26 | Jiedu susitiko visai atsitiktinai restorane. Jis dorojo skanius omarus, ji gnaibė savo ilgais pirščiukais vynuoges. Jos pirščiukais, primenančiais jam tas pačias vynu ir cukrum pertekusias uogas. Tuojau, iš pat pradžių, jis ėmė dievinti ją. Jis buvo įsimylėjęs ją, kaip priimta sakyti,- iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis pradėjo stipriau plakti. Protarpiais jis nustodavo kvėpuoti. Tais protarpiais mušdavo kraujas, ir jis būdavo pasiryžęs padaryti viską, ko tik ji geistų. Lyg tyčia buvo pavasaris. Po dviejų karštesnių žvilgsnių jiedu buvo susipažinę. Išėję gatvėn, jiedu susikalbėjo. Kitaip ir būti negalėjo. Jis dirbo kaip jaunesnis, ką tik priimtas valdininkas užsienių reikalų ministerijos protokole.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Nukryžiuotoji"

2003-06-26 | Jis, tas baisusis "jis", kuriuo prasideda visos garsios pasakos, buvo manufaktūros vaizbininkas. Tikriau pasakius, mažas vaizbininkėlis Londono Vestende. Dar tikriau pasakius, jis nebuvo tikrasis Londono gyventojas, bet atvykėlis iš Lvovo. Iš tokio miesto, kurį savinos lenkai (neginčijamai), fantastai ukrainiečiai, sakydami, jog apie miestą gyveną tik vieni jų žmonės - ukrainiečiai sodžionys (argi tai argumentas savintis visą, didžiulį miestą!) ir vokiečiai - dėl savo Lėbensraumo, kuris, kaip ir kolonijos, jiems niekad nesisekė išplėsti. Ir pagaliau tas rusas - dėl ortodoksinės krikščioniškos tikybos. Kaip tas trečiasis brolis, durnelis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Klevienė"

2003-06-26 | Aš buvau labai pavargęs. Tikriau pasakius, nevalgęs ir iš veido išbadėjęs. Taip pat palaikiais drabužiais, nudėvėtais. Atrodė, it būčiau kelias dienas nesiprausęs. Bet viską tuomet atstojo jaunatvė. Tų jėgų tiekis! Žmogus savo viduje jėga ir svajonėmis, visokiomis kelionėmis į ateitį, visokeriausiais niuansais, viską, regis, susprogdintum. Jos netilpo žmoguje. Kaip reikiant nesusišukavęs ir neapsiprausęs, nes sodžiuje vasaros metu, kai maudais dažniausiai upėje, mažai tokių dalykų teboji. Neapsivilkęs kaip reikiant, nes nebuvo pinigų. Batai, seniai nepakaustyti, krypo į šonus, kaip išmanė. Pagaliau nedavalgęs.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!