LT   EN   RU  
2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Jurgis Savickis "Vasaros kaitros"

2003-06-26 | Ar gali būti geriau, kaip sėdėti ištisą dieną ir tapyti gėlių pundą. Dėti spalvą prie spalvos, gražinti, gėrėtis. Kankintis. Ligi gims tikras gėlių vaizdas, gražesnis negu gamtoje. Mano dienos jaunos. Diena savaime praeina, nešdama kupinomis rieškučiomis džiaugsmą. Anksti rytą atsibudus ir akyse, ir mintyse vien piešiamasis paveikslas. Paprastos kambario eglinių rąstų sienos gardžiai kvepia.. Ant stalo stiklinėje vasilkų pundas ir tik viena geltona rožė. Kai ją priglaudi prie veido, kas kitas taip gali nuraminti. O jos kvapas argi neprimena kito, skaistesnio pasaulio ir mums, žmonėms, neapsakomos žemės mistikos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Motina"

2003-06-26 | Platus vandenynas. Laivą supa aprimusios vilnys. Tik dangus. Jūra ir dar kai kas laive. Antrajame laivo gale, priešais mane, sėdi moteris. Vėjas pataršė jos plaukus; vėjas suspėjo jau išpašioti iš kasų jos plaukus ir pažaisti jais. Jos plaukai dega nuo vėjo ir nuo saulės kaip tikras auksas. Ji tiek pat kantri ir miela man kaip ši saulė ir jūra. Ji žiūri, kaip ir aš, į jūrų tolį. Bronzinės kasos. Ji pažiūri gudriai į mane kaip tikra moteris. Aš paimu jos ranką ir prispaudžiu prie savęs. Taip pat jūros vėjo nuglamonėtą jos veidą ir saulės nudažytas karmino lūpas. Moters akys išsigandusios: - Ką darai? Žmonės pamatys! - Žmonės?..- aplinkui vien plačioji jūra.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Ponia de Savigny" II dalis

2003-06-26 | Kaip tik tuo metu atvykai tu. Tau, žinoma, neliko nieko vertesnio, kaip "ugningai įsimylėti" šią merginą. Kažkodėl tada ėmusią ir pasivadinusią Viva. Kiek žinome, jaunoms mergičkoms nėra uždrausta vadintis Vivomis, jei jos ir vadintųsi Vieromis. Jei tik joms tai patinka. Mandagiai kalbant, man buvo keista ir koktu žiūrėti, kaip Viva tave vedžiojo už nosies. Aš neturėjau tiek širdies tave atgrasyti. Antra, tai nebūtų nė gelbėję. Jūs buvot mat kaip pritapę prie vienas antro. Abudu meno ir scenos žmonės. Jei ne ji tada būtų gavusi viršų, šiandien judu tikriausiai būtumėte kurios mažiau garbingos varjetė vaidilos, nuolat besipešą, be pinigų ir ant primuso makaronus beverdą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Ponia de Savigny" I dalis

2003-06-26 | Mudu atsitiktinai susidūrėme Monte Karle. Susėdę vienoje judrioje kavinėje, mes dairėmės po žmones, jūrą ir, patys jais gėrėdamies, ilsėjomės. Pavakarys. Mudu buvome du senu draugu. Žmonės ėjo pro šalį po vieną, porelėmis ir būriais. Retkarčiais išblaškydami mūsų mintis ir atitraukdami mus nuo mūsų vermuto stiklo. Neturėdami nieko doresnio veikti, mes traukėme savo gėrimą, tik kartkartėmis pratardami vieną antrą žodį, nes džiaugėmės gražia žmonija ir gamta. - Tai jau per dvidešimt metų, kaip mes besimatėme? Aš nustebau, išgirdęs šitokią draugo pastabą. Juk tai buvo absurdiška. Nors tai buvo ir visai panašu į tiesą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Ūkininkai" II dalis

2003-06-26 | Panelė Žvirblaitė, iš tiesų šiuo tarpu nepaaukojusi Baltaragiui nė vienos minties, ramiausiai viena nuėjo Nemuno pakrantėmis pasivaikščioti. Ji mėgo šias vietas. Tiesa, ir ji atsiminė dabar savo kaimyną Baltaragį, bet visai neigiamai. Visi tikėjosi, ji ištekėsianti už jo. Bet nežinia dėl ko. Dėl to turbūt, kad ji kitados sykiu į bažnyčią nueidavo... Bet kokia ji "Baltaragienė" Kažkas, prisėlinęs iš užpakalio, išgąsdino ją, apkabinęs stipriai rankomis jos akis ir paklausęs: - Pasakyk kas? Šiaip bus bloga! Ji žinojo: - Jonelis... - sučypė ji. Ji susigriebė taip pavadinusi. Ji neturėjo taip vadinti jaunų ponaičiukų. Tai buvo John. - Vadink mane visuomet taip!- Kas žino, kas tamsta esi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Ūkininkai" I dalis

2003-06-26 | Ūkininkas Žvirbla gyveno panemunėje ir turėjo įsitaisęs gražias trobas. Jo sodyba, kad ir nebuvo pačioje Nemuno pakrantėje, vis dėlto buvo visai netoli nuo jo. Tad labai lengva buvo nužengti ir į pačią upę, o panemuniais labai geru vieškeliu pasiekti miestą. Ūkininkas Žvirbla nusipirko motorinį laivą. Tas motorinis laivas buvo ūkininko prapultis. Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs. "Jam pasiutiškai sekasi, tam Žvirblai!" - sakydavo iš pavydo žmonės. Savo nugrubusiomis rankomis jis pureno skaisčią panemunių žemę, daugino savo turtus. Pagaliau sutvarkė ir pačias trobas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Paskutinis rapsodas" II dalis

2003-06-26 | Pasprukęs į nakties orą, jis atsigaivino ir net nustebo, kur jis šiandien buvęs ir ką matęs. Įspūdžiai jam buvo kaip ir per stiprūs ir naujoviški. Pajuokavęs su žmonėmis, kaip ponas su dviem merginom šildos, "guldydamas vieną iš vieno, antrą iš antro šono", prisipažinęs savo žmonai, kuriomis sąlygomis jis yra nukišęs 200 pūdų avižų, senis Erdzelynas paprašė savo sūnų, žmogų gana pasitrankiusį po miestus ir gana mačiusį pasaulio, nuvykti į dvarą. Kas nepavyko jam, gal pavyks jo sūnui! Žinoma, jis taip aiškiai sūnui nepasakė, kurio pavidalo perduodama jam byla vesti, bet jis nušvietė visą dalyką labai nonšelantiškai ir paviršutiniškai.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Jurgis Savickis "Paskutinis rapsodas" I dalis

2003-06-26 |  - Ak, kaip smagu papliauškinti botagu, užsivarius ant aukšto kalno pagal Nemuno krantą ir davus arkliams kiek atsikvėpti, smagiai dardėti toliau apytuščiu vežimu, per dieną iššėrus visą šieną arkliams! - taip manė senas Erdzelynas, užkopęs ant kalno. Žmonės seniai jau buvo išsivažinėję po namus iš bažnytkiemio. Bet kas gali sakyti ką Erdzelynui, jei žmogus buvo pas Maušą stiklų langams žiūrėti. Stiklas renkamas ilgai, atsargiai nesamas. Stiklas reikia ne tik išsirinkti, bet gerai suderėti, nuderėti. Pravažiavus sodą apkarpytais medžiais (sudarkytais) ir palocių, prasideda dvaro platūs laukai, vietomis plūgo knistelėti, daugiau - usnių priaugę ir beslankiojančių bandų ganomi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Prabangos"

2003-06-26 | Aš esu toks negražus, kad, kai einu gatve, žmonės ne tik atsigręžia, bet ir ilgai stebisi manimi. Jie žiūri į mane, o aš manau: "Ar nebus tik mano nosis rašalu sutepta?" Smunku į kurį šaligatvį ir pasprunku greičiau į savo butą. Ne! Mano nosis rašalu nesutepta, tik pati nosis beformiška, bjauri. Nėr ko žiūrėti į veidrodį, nieko "nauja" nepamatysi! Mano nosis suplakta, sugargaliuota. Mano akys - mėlynos, ir jų mėlynumas ir forma gal ir tiktų, įdėjus jas į kitus rėmus, bet man jos dabar ašaroja, nuvargus bedirbant prie blogos šviesos ir nuolat bebadaujant. Iš tolo atrodo, tarytum aš esu sumuštas ar verkiu savo mėlynomis akimis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Ponia Janina Sudocholskienė"

2003-06-26 | Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis. Be to, ji turėjo gražų profilį. Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją. Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad ir negalįs pasigirti savo kilimu. Vyro buvo graži pavardė: Sudocholskis. Tat itin pritiko jai. Prie akių ir profilio. Be gražių akių bei profilio, ponia Sudocholskienė buvo laibo liemens ir grakščių manierų ponia. Šiandien juodais tevilkinti drabužiais, kurie darė ją dar įdomesnę. Be kitokių ydų ir klaidų, kad ir nedažnai, bet vis dėlto jos daromų, ponia Sudocholskienė manė padariusi vieną, pačią didžiąją: ji ėmė ir liko našlė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!