LT   EN   RU  
2019 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kultūra
Jurgis Savickis "Užburtos jachtos"

2003-06-26 | Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių. Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu. Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Sachara"

2003-06-26 | Jis važiavo miestan. Tat žinojo visi. Vaikas, nelaukdamas tėvų, pirmas atidarė duris į dvarelio seklyčią ir nustebo: seklyčia buvo gražiai išpuošta, labai apšviesta, pilna žmonių ir jauki. Vaikas buvo striktelėjęs atpakaliop, bet susilaikė. Tai nepridera jam. Jis pradėjo sveikintis paeilium su visais. Susibūrė vaikų kuopon. Žaidė. Šaudė dovanotais pistoletais į kartoninį siekį. - Ar ponas Mykolas važiuoji miestan? - užkalbino jį "Stasiūnė", dešimties metų mergaitė. Jam patiko "ponas" ir nustatė pobūdį tolimesniam pašnekesiui. - Taip, šiandien. Neužilgo. Reikia nepasivėlinti traukinin. - Šiandien! Tuojau? - suskubo atsiliepti apstojusi jį vaikų kuopa. Jis norėjo žaisti: kunigas ir altorius (taip vaikai žaidė), bet susigriebė: tai ne jam.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Vagis"

2003-06-26 | Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! - Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo riSami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė. - Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas... Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi - jis nežinojo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Didelė nuodėmė"

2003-06-26 | Jis įgijo didelio turto, prekėmis prigriovė sandėlius, jo akcijos kasdien pradėjo kilti, bet siela jo nuolat veržėsi prie lietuviško darželio su aukštomis rožėmis, senas gonkas apkibusiomis. Prie šventadienio nusileidžiančios saulės. Vargonai, groję per ilgą dieną Bachą, paskutinį kartą atsiduksėjo, ir viskas aplinkui nutilo. Tamsiame sode su apkerpėjusials medžiais ir žole, sugrubusia nuo amžinos sambrėškos, prasidėjo moterų, vilkusių baltais krinolinais, ir vyrų šilko frakais tylus meilės menuetas. Muzikos garsai dar blaškėsi nuo seno svirno, pakrypusio ir apleisto, ir kaštonų šakų, nuo sunkių žiedų nusvirusių. Po šitais žydinčiais medžiais buvo susiglaudęs senas svirnas su daugeliu tuščių prieklėčių, nukabinėtų fotografijomis žmonių, Amerikon išvažiavusių.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Jurgis Savickis "Komediantai"

2003-06-26 | Eglyne sėdėjo jaunas studentas ir jauna princesė batisto baltais rūbais, gan gražiai pasiūtais. Kunigo šeimininkė turėjo ypatingai gražią ranką - stebuklas mūsų eglynuose, stebuklas Paryžiaus langų parodose - ta grakšti parafino rankutė su mėlynomis gyslomis ir mėlynu krauju. Liepsna palietė jos širdį, ji nesiorientavo, bučiavo jį savo lanksčiomis rankomis, glaudė jo gaurinuotą galvą-kudlas prie savo krūtinės ir prašė nieko nesakyti. Per veidus nužėrėjo du skaistūs žemčiūgai. Studentas pratarė: - Bėkim iš čia - toks dabar metas! Pasigirdo kunigo-šeimininko šauksmas, ji suvirpėjo, pašoko, palytėjo jo galvą rankomis, pabučiavo į kaktą ir verkdama nubėgo per girią.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurgis Savickis "Koketė"

2003-06-26 | Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas. Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė. Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją. Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Vyskupas Antanas Baranauskas "Kelionė į nežinią"

2003-06-26 | Rogės ir į jas pakinkyta Sartoji stovėjo prie klėtelės. Buvo dar ankstyvas rytmetys, 1851 metų vasario septintoji, trečiadienis. Naktį buvo pasnigę, tai arklys kapstė kojomis nedidelę pusnį, o pusamžis žmogus, matyt, sodybos šeimininkas, nešė į roges šieną. Žiema dar rodė savo galias, tolumoje bolavo užšalusi Šventoji, matėsi pramintas takelis į ją, miegojo bendra ganykla, Eglėkalniu vadinama. Sodybos šeimininkas į Anykščių apylinkes dar vaikystėje buvo atkeliavęs iš Vabalninko, kur viskas tarsi duona sviestu nutepta – nei kalvos didesnės, nei kalnelio… Trejų metų vaikas liko našlaičiu, tai dideliam varge jį jau Jurzdike užaugino patėvis Antanas Steikūnas. Pats Anykščių miestelis tada dalijosi į tris dalis: centras spietėsi kairiajame Šventosios krante, kiek tolėliau – Jurzdikas, o šiapus upės – Užupiečiai.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Andrius Jakučiūnas "Sokrato gyvenimas ir mirtis"

2003-06-26 | Staiga iš skylės iššoka dar tebespurdanti širdis ir tėkšteli ant žemės, apšvirkšdama tapetus kraujo čiurkšlėmis. Jai įkandin išrieda vienas plautis, jau visai subliuškęs ir pajuodęs nuo suodžių, o po kiek laiko - antrasis. Tada lėtai tartum dvesianti žiurkė išropoja skrandis, paskui save vilkdamas žarnas, kurios šnypščia it piktos gyvatės ir rangosi apie kojas. Lyg kulkos išlekia akių obuoliai; jie garsiai bumbteli ant žemės ir nurieda į skirtingas kambario puses. Pro tuščias akiduobes bematant išvarva smegenys, šnypšdama lyg pripūstas, bet neužrištas oro balionas išskrieja šlapimo pūslė. Apsukusi keletą ratų, jau subliuškusi, ji atsimuša į užuolaidas ir nusklendžia ant grindų. Tuomet jo kūną palieka kepenys, abu inkstai, kasa ir blužnis. Išvarva sperma, ir sėklidės subliūkšta. Tada Sokratas pamėgina šaukti, tačiau liežuvis nė nekrusteli, o kai tikėdamasis atgaivinti užčiuopia jį pirštais, lengvai išsitraukia ir lieka saujoje. Po to dar gerą pusvalandį iš burnos byra dantys - jie klaikiai, monotoniškai barška į grindis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Andrius Jakučiūnas "Šambolas"

2003-06-26 | Ūgis yra toks dalykas, kuris dažnai didėja, bet labai retai mažėja. Mano ūgis - metras septyniasdešimt šeši, ir aš nemažėju jau šešerius metus. Mano draugas Benediktas sakydavo, kad norint bent kiek sumažėti reikia lygiomis dalimis sumaišyti vynuogių sultis su skalbimo skysčiu ir gerti tris kartus per dieną. Erichas slapčia patarė pradėti rūkyti ir dusyk per dieną stovėti ant galvos, Danielis su Juzefu aiškino, jog turiu daužyti galvą į sieną ir kartu masturbuotis, o Johnas - tas pats, kuris manosi esąs geras mano draugas - nutaikęs progą patarė man pradėti žaisti krepšinį. Jo žodžius nugirdo kitame aikštės gale stovėjęs Treneris. Jis ėmė sketryčiotis, spjaudytis, plūstis ir grūmoti vargšui Johnui kumščiu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Andrius Jakučiūnas "Servijaus Galo užrašai"

2003-06-26 | Neapkenčiu žmogaus, vadinamo mano tėvu, to, kuris, anot senelės, būdamas septyniasdešimties metų išspaudė iš savo džiūstančių sėklidžių paskutinius vyriškumo lašus - ne, ne lašus, o skeveldras, mat vanduo jau buvo išgaravęs iš bergždžių jo talpų, todėl sėkla priminė aštriabriaunes molinio ąsočio šukes. Šis užtaisas - tebūnie tai teisybė - subiro į mano mamos įsčias šiltą vasaros vakarą, kai tas bjaurus pasalūnas patykojęs parvertė ją ant žemės ir nuplėšė drabužius, subiro, kad draskydamos jos lytį paruoštų man laikiną būstą. Atrodo, nieko svarbaus, tačiau ligšiol negaliu pamiršti šios istorijos- ypač gerai ją prisimenu, kai galvoju apie savo paskirtį. Ar galiu didžiuotis tuo, kad mintinai žinau visų imperatorių vardus? Bet juk juos išvardintų kiekvienas sutiktasis! Tada gal mane išperka sugebėjimas smėlyje išsiusioti savo vardą, juo labiau, kad dabar mano šlaplė daug didesnė nei tada, kai dar džiaugiausi šiuo menu? Ak, kokie niekai. O gal mano paskirtis - būti žmonėms vienatvės ženklu ir prišaukti nelaimes? Bet juk negali Dievas būti toks žiaurus ir negailestingas, kad skirtų mirtingiesiems tokias liūdnas paskirtis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!